N. Goldberg „Wild Mind: Living the Writer’s Life”

Natalie Goldberg yra amerikiečių rašytoja, poetė ir dailininkė, geriausiai žinoma dėl savo knygų apie rašymą, kuriose sieja jį su zen budizmo praktika. Pirmoji tokia knyga – „Writing Down the Bones“ (1986 m.) Amerikoje bei pasaulyje sulaukė didelės sėkmės ir yra laikoma įtakingu darbu rašymo mokymo(si) tema (lietuviškai pasirodė pavadinimu „Apie rašymą“ 2015 m.). „Wild Mind“ (1990 m.) – antroji panašaus pobūdžio N. Goldberg knyga, tartum pirmosios tęsinys.

Knygoje autorė pateikia daugybę su įvairiais rašymo aspektais susijusių patarimų, pratimų, apmąsto rašymo poveikį žmogui bei buvimo rašytoju ypatumus. Kaip ir „Writing Down the Bones“, tekstas persmelktas budizmo filosofijos, rašymas jame pristatomas visų pirma kaip priemonė pažinti save, visapusiškiau išgyventi dabarties momentą, todėl čia mažai aptariami talento, publikavimo klausimai. Tikslas yra pagilinti savo egzistenciją, o tai prieinama kiekvienam, galinčiam rašyti.

Natalie Goldberg

Natalie Goldberg (© https://www.goodreads.com)

Man pasirodė, jog šioje knygoje daugiau autobiografinių detalių nei „Writing Down the Bones“, šiek tiek sužinome apie N. Goldberg santykius su tėvais, draugais, keliones, zen budizmo praktiką, hipišką/bohemišką gyvenimo aplinką Naujojoje Meksikoje – tuo tekstas priartėja prie memuarų žanro, tačiau prisiminimai dažniausiai panaudojami kaip perteikiamų minčių įvadas ar iliustracija ir nėra teksto centrinė ašis (autorė yra išleidusi kelias atskiras memuarų knygas).

Wild Mind“ drąsina skaitytoją imtis plunksnos, eksperimentuoti su tekstu, rašyti daug. Man patiko rašymo prilyginimas sportinei veiklai – jei nori tai daryti, turi įveikti vidinį pasipriešinimą, laikytis disciplinos ir treniruotis, kad tobulėtum (įdomu, jog rašymo ir sporto paraleles mini ne vienas rašytojas, pavyzdžiui, Haruki Murakami tai apmąsto knygoje „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“). Dar viena patikusi mintis – „wild mind“ („laukinio proto“) sąvoka. N. Goldberg moko, jog rašydami (kaip, beje, ir sportuodami ar medituodami) galime patirti savo proto gyvą, laisvą, atvirą, tartum laukinę prigimtį, kurios dažniausiai, panirę į chaotiškas mintis, nepastebime.

Ši knyga įkvepia bei išlaisvina rašyti, taip pat gana paprastai, gyvai perteikia budizmo filosofijos elementus ir taip padeda juos geriau suprasti („širdimi“, ne vien protu).

Natalie Goldberg tinklalapis: https://nataliegoldberg.com/.

S. Forward „Toksiški tėvai“

S. Forward - Toksiški tėvai (viršelis)Toksiški tėvai – tai žmonės, kurių elgsena, auklėjimo metodai kenkia jų vaikams, palieka jiems gilias emocines žaizdas. „Kaip ir cheminės medžiagos – toksinai, tokie tėvai emociškai apnuodija visą vaiko asmenybę,“ – rašo amerikiečių psichologė Susan Forward knygos „Toksiški tėvai“ įžangoje. Šiame darbe autorė laužo dar gana plačiai paplitusį tabu – kritikuoja tėvus; beskaitant susidarė įspūdis, jog S. Forward tai padaryti paskatino įniršis, kilęs praktiniame darbe susidūrus su tūkstančiais nuo žiauraus tėvų elgesio nukentėjusių žmonių. Autorė jiems išreiškia didelę atjautą bei siekia šviesti visuomenę, kad užburtas smurto ratas nutrūktų.

Pirmoje knygos dalyje aprašomi toksiškų tėvų tipai, analizuojama, kaip ir kokios traumos išsivysto jų vaikams, su kokiais sunkumais šie vėliau susiduria gyvenime. Teorinė medžiaga gausiai iliustruojama pavyzdžiais iš psichologės praktinio darbo (autentiškomis klientų istorijomis). Antroje knygos dalyje susitelkiama į būdus, kaip galima sau padėti, pateikiama daugybė patarimų bei pratimų. S. Forward prieš skaitytojo akis tarsi nubrėžia aiškų sveikimo kelią, įspėdama apie sunkiausius etapus, apibūdindama galimas kelio variacijas. Šis veiksmų plano konkretumas, taip pat didžiulė psichologės sukaupta patirtis bei užtikrinimas, jog įmanoma atsikratyti labai didelės emocinės naštos dalies, įkvepia pradėti ir/ar tęsti darbą su savimi. Manau, tai pradedama daryti jau įdėmiai skaitant bei apmąstant„Toksiškus tėvus“.

Susan Forward with copy of her book Toxic In-Laws.

Psichologė Susan Forward (https://www.gettyimages.com/)

Nors mintys knygoje dėstomos aiškiai, man ją skaityti nebuvo lengva – tiek dėl gausaus informacijos kiekio, kuriam norisi leisti „susigulėti“, tiek dėl emociškai sunkių situacijų aprašymų. Kartais apimdavo nuobodulys, nes tekstas gan „praktiškas“ ir man jame pritrūkdavo gylio bei kultūrinio konteksto, kuriuos galima rasti psichoanalitikų darbuose (pavyzdžiui, Alice Miller, savo knygose nagrinėjusiai tą pačią temą). Užkliūdavo teksto vertimas, kai kurių sakinių prasmė dėl jų konstrukcijos likdavo neaiški. Tačiau knygą nusprendžiau perskaityti iki galo, nes jaučiau joje esant pakankamai vertingos informacijos, o emociškai sunkus turinys irgi turi savų pliusų – išplečia akiratį bei empatiją.

Tie, kuriems patiks „Toksiški tėvai“, gali imtis kitų autorės darbų psichologijos tema, kurių nemažai išversta į lietuvių kalbą (šiuo metu – „Vyrai, kurie nekenčia moterų, ir moterys, kurios juos myli“, „Toksiški uošviai“, „Emocinis šantažas“, „Mamos, nemokančios mylėti“).

T. Jansson „Nematomas vaikas ir kiti apsakymai“

T. Jansson - Nematomas vaikas (virselis)Tai septintoji pasakojimų apie trolius Mumius knyga, pasirodžiusi 1962 m. Suomijoje. Į lietuvių kalbą buvo išversta 2000 m. (vertė Laima Bareišienė), nors keli apsakymai Lietuvos literatūriniuose leidiniuose publikuoti ir anksčiau. Knygą sudaro devynios trumpos pasakos, iliustruotos pačios autorės piešiniais.

Pasakų siužetai nėra tarpusavyje susiję, bet visų veiksmas vyksta fantastiniame trolių Mumių pasaulyje, vaizduojami įvairių šio pasaulio gyventojų nuotykiai. Kai kurie veikėjai pasirodo vienąkart, kiti – keliuose apsakymuose. Kitaip nei daugelyje T. Jansson kūrinių, troliai Mumiai šįsyk nėra dėmesio centre, dalyvauja tik mažiau nei pusėje istorijų. Tai tarsi išplečia vaizduojamos šalies ribas, parodo jos įvairovę: skaitytojui leidžiama susipažinti su daug naujų personažų, išvysti, kaip gyvenimas teka anapus Mumių slėnio.

T. Jansson - Nematomas vaikas (iliustracija3)

Tove Jansson ir jos sukurti personažai (iliustracija iš knygos)

Knygoje pasikartoja susidūrimo su tamsa, netektimi, žala motyvas (stipri audra nusiaubia namus, mylimas slibinukas šeimininku pasirenka kitą, tetulė taip gąsdina vaiką, jog šis tampa nematomas), pasirodo nerimastingi, nusiminę veikėjai, todėl susidarė įspūdis, jog kūrinyje daugiau liūdesio nei kitose knygose apie Mumius. Tačiau personažai anksčiau ar vėliau randa paguodą, vieni kitiems padeda įveikti negandas, iš jų ko nors išmoksta. Tove Jansson knygos moko giedro, filosofiško požiūrio į pasaulį, gerumo, primena, kaip svarbu (ir smagu) stebėti aplinką, grožėtis, žaisti. Jos knygų personažuose galime atpažinti patys save, tiek gerąsias savybes, tiek ydas bei neurozes – į pastarąsias pažvelgus iš šono ir pasijuokus (tekste nemažai humoro), tampa lengviau jas priimti. Tai raminantys ir optimizmo suteikiantys tekstai.

 

Šiame tinklaraštyje esu apžvelgusi dar vieną Tove Jansson knygą – „Kometa artėja!“ (nuoroda).

O. Tokarczuk „Bėgūnai“

(Olga Tokarczuk. Bėgūnai. Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019)

Olga Tokarczuk – šiuolaikinė lenkų rašytoja, daugelio poezijos, trumpų istorijų rinkinių, romanų autorė. Apie šią rašytoją sužinojau, kai 2018 m. už romaną „Bėgūnai“ ji laimėjo “The Man Booker International” apdovanojimą, žymėjusį jos tarptautinio pripažinimo pradžią. Netrukus po to autorė sulaukė daug kitų prizų, iš kurių svarbiausias – 2018 m. Nobelio literatūros premija (įteikta 2019 m.). Tuomet ir nusprendžiau imtis romano „Bėgūnai“ – nors knygos anotacija ne itin patraukė, smalsumą kėlė beveik vien teigiami kitų skaitytojų atsiliepimai, taip pat pasirodė puiki interneto knygyne perskaityta knygos ištrauka.

Kūrinį sudaro daugybė tarpusavyje silpnai arba iš pažiūros visai nesusijusių istorijų, todėl tai nėra tradicinės formos romanas. Pagrindinė istorijas jungianti tema – kelionės, judėjimas erdvėje bei laike ir to reikšmė žmogui. Tai ne tik konkrečiai vaizduojama pasakojimuose, bet ir jų visuma, teksto fragmentiškumas perteikia sąmonės būseną, apimančią, kai keliauji: skaitytojas panardinamas į nuolatinį įspūdžių, prisiminimų, idėjų ir pamąstymų srautą. Skaitydama išties kartais jaučiausi, lyg keliaučiau aplink pasaulį, ne tik per erdvę, bet ir laiką, mat kai kurios istorijos nukelia į XVII-XVIII amžių. Keletas siužetų pavyzdžių: vyras ieško Kroatijos saloje pradingusios žmonos su sūnumi, XVII amžiaus anatomas gilinasi į žmogaus kūno paslaptis, oro uostuose skaitomos paskaitos apie kelionių

Olga Tokarczuk
(foto iš http://www.vanessa.fm)

psichologiją, moteris pajunta trauką gyventi pagal Rusijos sentikių sektos, vadinamos „bėgūnais“, filosofiją… Šie ir kiti pasakojimai iš įvairių kraštų, laikmečių, apie skirtingo amžiaus, profesijos, lyties žmones padeda įsivaizduoti žmogiškosios patirties įvairovę.

„Bėgūnai“ įkvepia keliauti. Taip pat tinka skaityti kelionėje, nors knygos turinys ir gana sudėtingas – trumpos istorijos tinka prie kelionės ritmo, kai skaitymą dažnai pertraukia išoriniai įvykiai, jos nereikalauja įsiminti daugybės veikėjų vardų bei istorijos įvykių grandinės. Kita vertus, į paveikų, puikiai išverstą tekstą nėra sunku susitelkti, net kai išorėje gausu dirgiklių. Taigi „Bėgūnus“ tikrai galima rekomenduoti polinkį į filosofiją ar psichologiją turintiems kelionių mėgėjams.

Šiuo metu turime dar dvi į lietuvių kalbą išverstas Olgos Tokarczuk knygas (vertė Vyturys Jarutis): „Praamžiai ir kiti laikai“ bei „Dienos namai, nakties namai“.

G. Saunders „Linkolnas bardo“

(Publikuota elektroninio literatūrinio žurnalo „Rankos“ trečiame numeryje (2020 m.))

Bardo“ budizmo tradicijoje vadinama pereinamoji būsena nuo mirties iki kito gimimo. Platesne prasme – tai bet kuris būties tarpsnis (įskaitant besitęsiantį nuo gimimo iki mirties); jie visi laikomi pereinamaisias. Amerikiečių rašytojas George Saunders romane „Linkolnas bardo“ pasakoja apie bardo būsenon patekusį Abraomo Linkolno sūnų, kuris 1862 m. mirė nuo vidurių šiltinės. Kūrinys pasirodė 2017-aisiais ir iškart sulaukė didelės sėkmės, buvo apdovanotas prestižine „Man Booker“ premija – taip apie jį ir sužinojau.

Vos atsivertus romaną, nustebino jo struktūra: istorija papasakota daugybės veikėjų (dvasių) balsais bei per įvairių istorinių tekstų (tikrų ir išgalvotų) ištraukas. Memuarų, biografijų, laiškų fragmentai kūriniui suteikia autentiškumo, sukuria įtaigų istorinį foną, o dvasių pasakojimai asmeniškesni, atskleidžiantys jų bei kitų veikėjų jausmus ir mintis. Dvasių daug, jos atkeliavusios iš skirtingų vietų, epochų, nugyvenusios labai skirtingus gyvenimus, todėl kai jų choras kalba, kiekvienam į bendrą pasakojimą įterpiant savo asmeninės istorijos detalę, atsiveria plati žmogiškosios patirties panorama. Tačiau nepaisant patirties įvairumo ir gausos matyti, jog nieko išskirtinai naujo žmonių gyvenime nenutinka, esminiai dalykai – gimimai, troškimai, meilė, klaidos, mirtys – kartojasi. Beskaitant knygą, prieš akis tarsi nusidriekia kelias, kuriuo lemta eiti žmogui (ir iš kurgi daugiau, jei ne pomirtinio būvio, geriausia tą kelią apibendrinti).

Pasakojimo centre – Abraomo Linkolno netektis mirus sūnui. G. Saunders viename interviu mini, jog knygą parašyti įsikvėpė išgirdęs, kaip stipriai Linkolnas gedėjo vaiko (yra žinoma, jog po laidotuvių net lankėsi kriptoje ir laikė kūną glėbyje); autoriui toks stiprus sielvartas pasirodė tam tikra prasme gražus, vertas atskiro pasakojimo. Rodos, „Linkolnas bardo“ galėtų būti pritaikytas skaitymo terapijoje, parekomenduotas išgyvenančiam artimojo netektį, nes padėtų apmąstyti tai, kas nutiko, ir rasti atramos taškų. <…> pasaulis pilnas sielvarto; <…> visi kenčia; <…> ir todėl reikia daryti, ką gali, kad palengvintum tą naštą tiems, su kuo susiduri <…> – samprotauja Abraomas Linkolnas 336-ajame puslapyje, taip tapdamas panašus į budistų bodhisatvą – būtybę, kuri, nors pati yra priartėjusi prie nušvitimo, iš didžiulės atjautos pasižada atgimti samsaroje, kad padėtų nušvisti kitiems.

George Saunders (foto iš http://www.latimes.com)

Romane yra ir daugiau budizmo filosofijos elementų (nieko nuostabaus, nes pats autorius – budistas). Pavyzdžiui: Jis atėjo iš nieko, įgijo pavidalą, buvo mylimas ir visada turėjo grįžti į nieką (p. 269) ir Aš nesu patvarus ir Merė nėra patvari, ir net čionykščiai pastatai ir paminklai nepatvarūs, ir visas miestas nepatvarus, ir platusis pasaulis nepatvarus. Visa kinta, mainosi, kiekvieną akimirką (p. 269) – iliustruojamas nepastovumas, vienas iš trijų budizme nurodomų būties požymių. Visi sielvartauja ar sielvartavo, ar tuojau sielvartaus. Tokia pasaulio prigimtis (p. 337) – kentėjimas, kitas būties požymis. Jo užuojauta tą akimirką buvo skirta visiems, griežta logika vertė ją nerangiai įveikti visus skirtumus (p. 338) – atjautos visoms gyvoms būtybėms principas.

Nesidominčiam budizmu skaitytojui kūrinį suprasti bus sunkiau, nes tekste ne iškart ir ne iki galo paaiškinama dvasių prigimtis, aplinkybės, į kurias jos patekusios, ateities perspektyva. Prieš skaitant pravartu pasidomėti bardo samprata, pavyzdžiui, pavartyti „Tibeto mirusiųjų knygą“ – tuomet romanas atsiskleis įvairiapusiškiau ir skaityti bus daug įdomiau.

Kūrinio atmosfera kiek depresyvi, nes daugiausia pasakojama iš mirusiųjų pozicijos, veiksmas vyksta kapinėse, daug dėmesio skiriama netekčių, mirties temai (tekstas kartais net primena ilgą epitafiją), tačiau jame nestinga ir šviesos, vilties, kad klaidos gali būti ištaisytos, o nuodėmės atpirktos. Pasakojime išvengiama sentimentalumo; veikėjai su lengva ironija žvelgia vienas į kito bei savo pačių nesėkmes ir silpnybes, gyvenimas vaizduojamas nepagražintai, nenutylimos širdį draskančios neteisybės ar kiti kančios šaltiniai. Jei esi įpratęs prie kūrinių su vien laimingomis pabaigomis, toks atvirai vaizduojamas dramatizmas gali šiek tiek sukrėsti.

Knygos veiksmas vyksta XIX amžiuje, todėl ir daugumos personažų kalbėjimo maniera būdinga tam laikmečiui, rafinuota, truputį formali. Tekstas labai sklandus (kiekvienas žodis, rodos, parinktas tobulai) bei pasižymi ritmu, sukuriamu per pauzes, pakartojimus, kuris lengvai hipnotizuoja – už tai neabejotinai reikia dėkoti ir vertėjai Gabrielei Gailiūtei-Bernotienei, kokybiškai išvertusiai kūrinį. Perteikti specifinę dvasių šneką, rasti lietuviškų atitikmenų joje pasitaikantiems autoriaus naujai sukurtiems žodžiams tikriausiai buvo nemažas iššūkis.

Dėl emociškai paveikaus turinio ir takių sakinių „Linkolnas bado“ taip įtraukė, jog perskaičiau per du prisėdimus. Dabar norisi skaityti antrąkart – lėčiau, atkreipiant dėmesį į detales, kurias galėjau praleisti. Tai originalus, daugiasluoksnis kūrinys, atspindintis šiuolaikinės literatūros tendenciją laužyti formos standartus ir ieškoti naujų, paveikesnių. Užvertusi paskutinį puslapį jaučiau, jog laiką praleidau ne veltui.

Pažintis su „Camino Lituano“

Seniai svajoju nužygiuoti piligriminiu Šv. Jokūbo keliu Ispanijoje. Kol kas tam pritrūksta drąsos, taip pat nesijaučiu pakankamai fiziškai pasirengusi, bet nusprendžiau pamažu ruoštis ir iš pradžių ėmiausi paprastesnio iššūkio – įveikti Lietuvos Šv. Jokūbo kelią (ar bent jo dalį).

Šv. Jokūbo keliai Ispanijoje (http://www.pierre-compostelle.com)

Ispanijoje Šv. Jokūbo kelių daug, jie prasideda iš skirtingų vietovių, bet pagrindiniai vingiuoja šalies šiaurės vakaruose. Nuo viduramžių piligrimai jais traukė į Santjago de Kompostelos miestą, kur katedroje saugomi, kaip manoma, šv. Jokūbo palaikai. Žmonių srautas skatino vystytis infrastruktūrą bei miestus, todėl pakeliui galima išvysti daug architektūros paminklų, taip pat pasigrožėti Ispanijos gamta.

XX amžiuje, populiarėjant piligrimystei, imta kurti Šv. Jokūbo kelių tąsas, kurios nusidriekė per visą Europą ir dabar sudaro tarptautinį tinklą. Tad jei tik nori ir turi ryžto, keliautojai gali pradėti žygį į Santjago de Kompostelą iš savo ar gretimos šalies.

Šv. Jokūbo kelias Lietuvoje (http://www.caminolituano.com)

Tokią galimybę turime ir Lietuvoje. Šv. Jokūbo kelias čia įkurtas 2017 m. ir pavadintas „Camino Lituano“ – išvertus iš ispanų kalbos, „kelias per Lietuvą“ ar „lietuviškasis kelias“. Maršrutas tęsiasi 500 km nuo Žagarės iki Seinų, ir yra suskirstytas į 20 etapų po maždaug 20 km. Beveik visi etapai kaip ir Ispanijoje sužymėti kriauklės simboliu, padedančiu nepaklysti, o kiekvieno pabaigoje numatyta nakvynės vieta. Maršruto planas išsamiai aprašytas „Camino Lituano“ organizacijos tinklalapyje: http://www.caminolituano.com.

Piligrimo pasas

Prieš kelionę Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios raštinėje įsigijau specialų piligrimo pasą, kuriame galima rinkti antspaudus nakvynės vietose ar kituose savo nuožiūra pasirinktuose objektuose. Taip žygiuoti smagiau – kelias tarsi dokumentuojamas, o jį įveikus lieka įdomus suvenyras. Tušti langeliai piligrimo pase man dar kelia ir azartą juos kuo greičiau užpildyti, tai stiprina motyvaciją judėti toliau, įveikti visus etapus.

Pažintį su „Camino Lituano“ nusprendžiau pradėti kone nuo vidurio: atkarpos „Raudondvaris – Pažaislis“, kuri pasirodė paprasčiausiai įgyvendinama – iš Vilniaus nesunku pasiekti pradžios tašką, be to, minėtos vietovės man gerai pažįstamos, todėl perspektyva keliauti per jas vienai nekėlė daug streso.

Taigi – ryškiausi įspūdžiai iš šio žygio (suskirsčiau juos į pliusus ir minusus):

Pliusai:

– Gana išsamiai susipažįsti su Kaunu. Praeini įvairius jo rajonus, išvysti svarbiausius lankytinus objektus.

Kauno Ąžuolyne

– Malonios pasivaikščioti atkarpos per Ąžuolyną, Panemunės šilą. Aplankai įspūdingą Pažaislio vienuolyno ansamblį, kurio teritorija dvelkte dvelkia ramybe (ne veltui nuo XVII amžiaus vadinama Mons Pacis – taikos kalnu).

– Išbandai savo ištvermę (fizinę ir psichologinę), pasportuoji.

– Ilgas ėjimas nuramina mintis, atpalaiduoja.

Kauno Panemunės šile

– Aplanko laisvės jausmas, patiri kelionės dvasią.

– Keliaudamas pėsčiomis junti pasaulį kitaip nei važiuodamas transporto priemone – turi galimybę įsiklausyti į aplinkos garsus, pastebėti smulkias detales, užuosti kvapus; tokia patirtis išsamesnė, gilesnė.

– Prisilieti prie senovinės piligrimystės tradicijos. Net jei einama daugiau pažintiniu tikslu, kelionėje atsiranda sakralus matmuo.

Minusai:

– Nemaloni atkarpa, besitęsianti palei judrų Raudondvario plentą. Tenka ilgai kęsti automobilių triukšmą ir užterštą orą, o tai trukdo atsipalaiduoti, įsijausti į aplinką. Panaši situacija susiklosto pačioje kelionės pabaigoje, kai reikia pereiti Kauno hidroelektrinės tiltą.

– Kelias nesužymėtas specialiu kriauklės simboliu, todėl tenka dažnai žvilgčioti į žemėlapį, kad nepaklystum, ir tai vargina, atima laiko.

– 26 km atstumas man pasirodė per ilgas (todėl paskirsčiau jį dviems dienoms). Žinoma, tai individualu, bet būtų šaunu, jei „Camino Lituano“ turėtų daugiau ir kas mažesnius atstumus numatytų nakvynės vietų, tuomet keliautojai galėtų rinktis savą judėjimo tempą.

Pažaislio vienuolynas

Grįžusi namo kone iškart ėmiau planuoti, kurį „Camino Lituano“ etapą žygiuosiu toliau. Mat patirtis buvo įdomi ir praturtinanti, leidžianti ne tik geriau pažinti Lietuvą, bet ir atverianti naują veiklos, saviraiškos formą – piligrimystę.

 

Slėnio gatvė Kaune

„Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje“

Knygos viršelis (1)

Ką tik perskaičiau Marcel Proust romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“ pirmąjį tomą „Svano pusėje“. Prie šio kūrinio grįžtu antrą kartą ir šįkart jis man paliko didesnį įspūdį nei prieš kiek daugiau nei dešimt metų. Rodos, dabar knygose vertinu kitokius bei daugiau dalykų – ne tik bendrą kūrinio atmosferą, idėjos originalumą ar temos artimumą man pačiai, bet ir žodyno turtingumą, intelektinį intensyvumą, tai, kiek knyga išplečia akiratį. Šiuos dalykus radau „Svano pusėje“.

Knygą skaityti buvo sunku, kaip savo atsiliepimuose rašo daugelis kitų skaitytojų. Tekstas „tirštas“, kupinas sudėtingiausių metaforų, istorijos bei menotyros žinių, vienas sakinys kartais tęsiasi per visą pastraipą ir jame sutalpinti tokie skirtingi vaizdiniai, jog sunku visa aprėpti. Todėl, jei nori suprasti, esi priverstas skaityti lėtai. Toks skaitymas yra protinis darbas, kartais nuobodus, bet po kurio laiko panyri į tekstą ir imi juo mėgautis. Man patiko vaizduojamos aplinkos rafinuotumas, veikėjų subtilumas, turtingas žodynas ir geras vertimas, taip pat tai, kaip įžvalgiai ir detaliai autorius aprašo žmonių vidinį pasaulį, mintis ir jausmas. Kartais net atrodydavo, jog perlenkiama lazda ir tikrovėje žmogus negalėtų būti toks susipainiojęs bei kupinas prieštaravimų, bet gal kaip tik galėtų ir būna, gal per skubėjimą, siekdami paprastumo ir vengdami diskomforto ne viską įsisąmoniname.

Marcel Proust (2)

Kūrinyje meistriškai užfiksuotas žmogaus patirties daugialypiškumas, sudėtingi ryšiai tarp įspūdžių ir atminties, visas tas dažniausiai nematomas realybės klodas, kurį imi pastebėti daugiau laiko praleidęs su tekstu. „Prarasto laiko beieškant“ suteikia galimybę pagyventi lėtai ir giliai, ko dabar man ir norėjosi. Tiesa, skaitydama ne viską suprasdavau ir dėl to irzau, bet ilgainiui įpratau neaiškias vietas paleisti, kaip paleidžiamas nesuprastas eilėraštis. Norėčiau prie šios knygos dar kartą sugrįžti, jaučiu dar likus didelį potencialą ją suvokiant – pavyzdžiui, beskaitant galima susipažinti su visais ten minimais meno kūriniais bei geografinėmis vietovėmis (yra net tam skirtų atskirų leidinių, kaip E. Karpeles “Paintings in Proust: A Visual Companion to In Search of Lost Time”).

Kalbant apie siužetą, pirmoje kūrinio dalyje pasakotojas prisimena savo vaikystės apsilankymus Kombrė miestelyje, ten stebėtą gamtą, architektūros paminklus, sutiktus žmones. Vienas iš jų yra ponas Svanas, tampantis pagrindiniu veikėju antroje dalyje, kur aprašoma jo meilės (daugelio akyse nederamos) kokotei Odetei istorija.

Visi septyni “Vagos“ leidyklos išleisti “Prarasto laiko beieškant“ tomai (3)

Trečioje dalyje vėl grįžtama prie pasakotojo prisiminimų, šįkart apie jo kiek vėlesnes dienas Paryžiuje, pasivaikščiojimus Eliziejaus laukuose bei meilę pono Svano dukteriai Žilbertai. Įveikus šią dalį toliau laukia jau kita knyga – antrasis romanų ciklo tomas „Žydinčių merginų šešėlyje“.

Tekstai, kurių norisi imtis pabaigus „Svano pusėje“: kitos „Prarasto laiko beieškant“ dalys, Proust‘o biografija, A. de Botton „Kaip Prustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ ir S. Zweig „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“, kurioje vaizduojama prieš Pirmąjį pasaulinį karą Europoje klestėjusi bei po jo prarasta epocha, atgyjanti M. Proust romanų cikle.

 

Įraše panaudotų iliustracijų šaltiniai:

1 – https://knygos.lt

2 – https://lithub.com

3 – https://www.varle.lt