Prarasto laiko beieškant. Sodoma ir Gomora

(Marcel Proust. Prarasto laiko beieškant. Sodoma ir Gomora. Iš prancūzų k. vertė Galina Baužytė-Čepinskienė. Vilnius: Vaga, 2015. 400 p.)

Ketvirtasis „Prarasto laiko beieškant“ tomas, paskutinis publikuotas autoriui dar esant gyvam. Jame toliau (tarsi pratęsiant trečiąją dalį „Germantų pusė“) vaizduojamos aukštuomenės gyvenimo peripetijos, tik šįsyk daugiau dėmesio skiriama ne patiems kilmingiausiems, o mažiau žymiems provincijos aristokratams bei turtingiems buržua, taip pat homoseksualams (iš čia ir knygos pavadinimas), detaliai aprašomos kelių veikėjų porų meilės istorijos.

Sodoma ir Gomora – Biblijoje minimi legendiniai miestai, kuriuos Dievas sunaikino už gyventojų pasipūtimą ir ištvirkimą. Pagrindinis romano veikėjas netradicinės seksualinės orientacijos asmenis lygina su šių miestų gyventojų palikuonimis, ieškančiais vienas kito, besiburiančiais, tarsi Sodoma ir Gomora norėtų atsikurti. Homoseksualumą jis vadina yda, liga ar iškrypimu (toks vertinimas vyravo anuometinėje visuomenėje), kartais ne taip griežtai – įgimtu polinkiu. Kūrinio pradžioje tapęs dviejų gėjų susitikimo liudininku, pasakotojas tarsi ima visur juos pastebėti, analizuoja – taip atskleidžiama homoseksualų elgsena, savijauta, požiūris į juos XX amžiaus pradžioje; buvo įdomu palyginti su šiais laikais (situacija, žinoma, dabar geresnė, tolerancijos, apsišvietimo šiuo klausimu daugiau).

Nemažai dėmesio skiriama barono de Šarliuso ir smuikininko Morelio, pagrindinio veikėjo ir jo draugės Albertinos romantiniams santykiams (dramatiškiems, kupiniems pavydo scenų), tuo pačiu piešiami jų psichologiniai portretai. Man itin įsiminė baronas de Šarliusas (ankstesnėse dalyse pasirodęs tik epizodiškai, čia jis ryškiai atsiskleidžia) – dažytais ūsais, blakstienomis ir lūpomis, ekscentriškas, arogantiškas, bet taip pat meniškas, subtilus ir, kaip man pasirodė, truputį vienišas didikas, gyvenantis nuolatiniuose nuogąstavimuose, kad išaiškės jo homoseksualumas.

Ankstesnių tomų kontekste knyga blankoka, tolygiai pratęsia, gal net tiksliau būtų sakyti, varijuoja tas pačias temas. Dažnai skaičiau pasitelkdama valią, nes kada gi jei ne dabar įveiksiu visą romanų ciklą – jau įpusėjau ir jei mesčiau, vėliau tektų pradėti nuo pradžių, o tam tikriausiai nesiryžčiau. Vis dėlto kai kuriuos kūrinio aspektus pamėgau (vaizduojama epocha, rafinuotas, elegantiškas gyvenimo būdas ir bendravimas, tapybiški aplinkos aprašymai ir kt.), prie kai kurių veikėjų prisirišau, tai taip pat skatino skaityti toliau, o dabar motyvuoja ir imtis likusių dalių.

P. S. Atsiliepimas apie pirmą, antrą ir trečią romanų ciklo tomą.

„Camino Lituano“ (III): Prienai – Birštonas

Nemunas Prienuose

Pribrendau trečiam „Camino Lituano“ etapui. Prieš tai kurį laiką neišvykau iš miesto, gyvenau itin sėsliai, todėl labai išsiilgau gamtos, judėjimo, norėjosi pakeisti aplinką. Galvoje vis kirbėjo mintis apie pradėtą „Camino Lituano“, kuriame dar tiek daug nepamatyta. Man jis – lyg įrankis pažinti Lietuvą: suteikia gatavus kruopščiai sudarytus maršrutus su visai išsamiais objektų aprašymais, o socialiniuose tinkluose gausu kitų keliautojų atsiliepimų. Čia pažindiniesi ne su populiariomis vietovėmis, o mažiau žinomomis, kurių, jei ne camino, tikriausiai niekad neaplankytum, gal nė nesužinotum esant, tačiau jos savaip atskleidžia Lietuvos istoriją bei kultūrą.

Nagrinėdama kelio etapus supratau, jog galimybių žygiuoti tik vieną dieną labai nedaug – mažai tokių maršrutų, kurių pradžios ir pabaigos taškus galėtum pasiekti viešuoju transportu iš Vilniaus (ar tam būtų tinkamas transporto tvarkaraštis). Todėl sugalvojau įveikti tik dalį vienos iš atkarpų („Prienai – Punia“) ir nueiti iš Prienų į Birštoną.

Kelionės pradžioje gana gerą įspūdį paliko Prienų autobusų stotis – mažytė, bet atnaujinta, tvarkinga. Iš ten patraukiau tiesiai link Nemuno ir per jį vedančio Greimų tilto. Netrukus prieš akis atsivėrė graži panorama – platus upės vingis, vandenyje atsispindintis dangus. Darbininkai remontavo krantinę, kuri atrodė būsianti visai stilinga. Pamaniau, jog į Prienus būtų įdomu kada nors sugrįžti ir geriau susipažinti su miesteliu – pasivaikščioti minėta krantine, taip pat pakeliui mačiau nuorodas į bažnyčią bei malūną – galėčiau apžiūrėti ir tai. Vėliau (prieš žygį pritrūko laiko) internete radau informacijos ir apie daugiau lankytinų vietų, pavyzdžiui, Revuonos parkas, miestelio centre esanti Laisvės aikštė, iš Prienų krašto kilusių rašytojų (Justino Marcinkevičiaus, Antano Maceinos ir kt.) atminimui skirti objektai.

Už Greimų tilto jau atsidūriau Dzūkijoje (mat jis skiria suvalkietiškąją ir dzūkiškąją miesto dalis) ir toliau žygiavau per ramų gyvenamųjų namų kvartalą iki Prienų globos namų. Čia camino daro vingį ir pasuka į Žvėrinčiaus mišką. Teko truputį paklaidžioti, kol radau, kur eiti, pasigedau kelio nuorodų (nors iki tol sužymėta pakankamai aiškiai). Tačiau radus taką per mišką toliau orientuotis jau paprasta – iš esmės visą laiką, iki pat Birštono, tereikia eiti tiesiai asfaltuotu pėsčiųjų ir dviračių taku.

Žvėrinčiaus miške kadaise medžiodavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai, į jį šiai „pramogai“ žvėrys būdavo suvaromi iš tolimesnių apylinkių. Camino atkarpa per mišką tęsiasi apie 5 km. Eiti buvo gana patogu ir malonu, takas tvarkingas, aplink vešli žaluma, čiulba paukščiai. Pakelėje vis pasitaikydavo stendų su užrašu, koks atstumas liko iki Birštono. Tiesa, poilsio aikštelės kiek netvarkingos – laužavietėse primėtyta šiukšlių, medinės pavėsinės apsamanojusios, pradėjusios pūti ir jau prašosi atnaujinimo.

Kelionė pėsčiomis Žvėrinčiaus mišku nuramino protą, kuris buvo įsibėgėjęs nuo intensyvios didmiesčio atmosferos, kasdienybės rūpesčių ir skubos. Pasiekus Birštoną prieš akis vėl atsivėrė Nemuno vingis, plačios pakrantės pievos. Kvepėjo šviežiai nušienauta žole, tas kvapas sužadino vaikystės prisiminimus, juos lydintį ramybės, stabilumo, vasaros pojūtį.

Birštonas iš esmės paliko gerą įspūdį. Aplinka švari, sutvarkyta, jos puoselėjimui akivaizdžiai skiriama dėmesio. Miesto architektūrinės įžymybės mane ne itin traukė, todėl tiesiog vaikštinėjau, kur norėjosi. Patiko gatvėse ant šviestuvų kabančios vėliavėlės su miesto herbu – fantastine žuvimi-banginuku, anksčiau minėtose Nemuno pakrantės pievose pastatyti mediniai gultai, nuo kurių patogu grožėtis upės vaizdu, o labiausiai – centrinio parko skulptūrų takas ir mineralinio vandens garinimo bokštas.

Vandens garinimo bokštas yra atviras spiralės formos statinys, kurio sienomis nuolat teka mineralinis vanduo. Jis orą prisotina mineralų, padaro panašų į pajūrio, todėl veikia sveikatinančiai. Bokšte galima prisėsti ant suolelio, stebėti ir klausytis tekančio vandens. Mane tai veikė harmonizuojančiai.

Apžiūrėjusi bokštą toliau vaikščiojau centriniame parke, ieškojau ramios vietos paskaityti. Tinkamiausias tam pasirodė skulptūrų takas. Jame išdėstyti aštuoni lietuvių autorių kūriniai, yra gėlynų ir suolelių. Ant vieno iš jų ir praleidau likusį laiką iki autobuso, džiaugdamasi gamtos artumu, estetiška aplinka, galimybe niekur neskubėti. Suvokiau, jog man tai svarbūs gyvenimo kokybės elementai ir jų bent periodiškai reikia gauti.

Po šios kelionės dar kelias dienas viduje laikėsi Birštone pasiekta pusiausvyra, ji padėjo ramiau reaguoti į kasdienybės nesklandumus ir nemalonumus. Išsinešiau ir idėjų ateities išvykoms, nes nemažai objektų liko neapžiūrėta, o kai kuriuos mielai aplankyčiau antrąsyk. Pavyzdžiui:

„Gamta – kultūrų versmė“ projekto skulptūros Prienų Revuonos parke
Banginuko skulptūra Birštone (aut. Zigmas Buterlevičius)
„Prieš kelionę“, Birštono skulptūrų takas (aut. Martynas Gaubas)
Atminties takas Birštone

Tekste panaudoti informacijos šaltiniai:

https://prienumiestas.weebly.com

https://www.visitbirstonas.lt

https://statues.vanderkrogt.net

Įspūdžiai iš kitų „Camino Lituano“ etapų:

„Raudondvaris – Kaunas“

„Rozalimas – Pakruojis“

M. Proust „Prarasto laiko beieškant. Germantų pusė“

(Marcel Proust. Prarasto laiko beieškant. Germantų pusė. Iš prancūzų k. vertė Birutė Gedgaudaitė. Vilnius: Vaga, 2014. 448 p.)

Trečioji „Prarasto laiko beieškant“ dalis. Kaip ir ankstesnės – sudėtinga, bet kai įpranti prie autoriaus stiliaus, pasineri į kūrinio pasaulį ir tampa visai įdomu. Beskaitant kartais kildavo mintis, jog šiuolaikiniams žmonėms knyga nebeaktuali (išskyrus specifines skaitytojų grupes – literatūros tyrinėtojus, besidominčiuosius istorija ar frankofilus), nes joje vaizduojama epocha, papročiai nebegrįžtamai išnykę, be to, tekstas didelės apimties, reikalauja gilaus susikaupimo bei laiko, kurių retas žmogus dabar geba ar norėtų skirti knygai. Nesu tikra, ar ir verta skirti, nes tekste daug, regis, tuščio aukštuomenės gyvenimo, XIX-XX amžiaus pradžios politikos, socialinių įvykių, mažai susijusių su dabartimi, aprašymų, o atskleidžiamus universaliuosius žmogaus prigimties, gyvenimo dėsnius skaitytojas galbūt rastų ir kituose kūriniuose. Kita vertus, negali žinoti, kokį poveikį kam nors padarys knyga, žmonės iš jų pasisemia skirtingiausių dalykų. Skaityti „Germantų pusę“ šiandien mane labiausiai skatino ne jos įdomumas, o noras pažinti Proust’ą bei klasikinę literatūrą, išsikeltas tikslas (kone azartinis) įveikti šį įspūdingos apimties romanų ciklą. Motyvavo ir žavėjimasis Proust’o talentu, išprusimu, itin jautria bei meniška pasaulėjauta, taip pat prijautimas jo vaizduojamai epochai („Prarasto laiko beieškant“ leidžia autentiškai patirti jos dvasią, nes sukurtas amžininko; šia prasme yra lyg epochą liudijantis dokumentas).

Knygos pavadinimas yra nuoroda į pagrindinio veikėjo pasivaikščiojimų kryptį, kai vaikystėje jis viešėdavo Kombrė miestelyje – į aristokratų Germantų valdų pusę. Aristokratija, ypač minėta Germantų giminė yra kūrinio dėmesio centre. Pagrindinis veikėjas, jau suaugęs, ima vaikščioti į aukštuomenės salonus ir atidžiai stebi ten susirenkančius žmones, analizuoja jų elgseną, gyvenimo būdą, pasaulėžiūrą, vertybes. Iš pradžių be galo žavėjęsis aristokratais, laikęs juos kone mitinėmis būtybėmis dėl senos, iškilios genealogijos, ryšių su žymiais įvairių šalių bei epochų žmonėmis, elegancijos, herojus ilgainiui pastebi ir jų ydas (ribotumą, neišprusimą, veidmainystę, tuštybę), tad iliuzija išsisklaido. Didžioji romano dalis yra tarsi XIX-XX amžiaus pradžios Prancūzijos aukštuomenės studija, tačiau šiek tiek aprašomi ir kiti visuomenės sluoksniai – tarnai, kareiviai, menininkai, buržuazija. Taip pat tęsiama pagrindinio veikėjo asmeninė istorija – vaizduojami susižavėjimai moterimis, santykiai su draugais, močiutės liga bei mirtis.

Nors romane nemažai anachronizmo, veikėjų portretuose galima atpažinti ir šiuolaikiniams žmonėms – matyt, visų laikų žmonėms – būdingų bruožų. Proust’o personažai man dažnai pasirodydavo šiek tiek karikatūriški – pernelyg emocionalūs, mandagūs, veidmainiai; palaikydavau tai sutirštintomis spalvomis ar tiesiog praėjusio laikmečio žmonėms būdinga elgsena, bet vėliau panašių bruožų ėmiau pastebėti ir aplinkiniuose bei savyje. Galbūt anksčiau jų iki galo neįsisąmonindavau, iš įpročio laikydavau savaime suprantamu dalyku, o išvydusi Proust’o rodomame veidrodyje nustebau, pasidygėjau ir ne iškart atpažinau.

Turbūt geriausia visus „Prarasto laiko“ tomus skaityti iš eilės, tuomet nepasimiršta veikėjai, jų tarpusavio ryšiai, lengviau sekti jų atsiskleidimą, pokyčius (mat kūrinio veiksmas tęsiasi ilgą laiko tarpą). Tačiau ilgai skaityti vien Proust’ą sunku, bent jau man šiuo metu per sunku, todėl tarp jo knygų darau pertraukas, imuosi kitų, lengvesnių kūrinių. Tuo pačiu stengiuosi nuo „Prarasto laiko beieškant“ pernelyg nenutolti, neužmesti tikslo jį įveikti. Kitas žingsnis to link – ketvirtasis romanas „Sodoma ir Gomora“.

P. S. Atsiliepimas apie pirmą, antrą ir ketvirtą romanų ciklo dalį.

Apie skaitymą 2020-aisiais

Metams baigiantis norisi apžvelgti, kas per juos įvyko, kas buvo nuveikta, nuspręsti, ką toliau daryti taip pat, o ką – keisti. 2020-aisiais buvau užsibrėžusi kuo daugiau skaityti – įveikti bent 30 knygų (tokią rekomendaciją rašančiam žmogui kartą radau „Grafomanijos“ tinklaraštyje ir tai man pasirodė geras orientyras). Šį tikslą pasiekiau, perskaičiau 32. Skaitymui dažniau nei anksčiau teikiau pirmenybę visų kitų galimų laisvalaikio praleidimo būdų atžvilgiu ir tekdavo kai ko atsisakyti (pavyzdžiui, serialų, filmų žiūrėjimo), kad jam liktų daugiau laiko.

Lyginant su 2019-aisiais, skaičiau daugiau ilgesnių ir sudėtingesnių kūrinių, mažiau jų liko nepabaigta. 5 knygos buvo angliškos, 4 elektroninės, 3 iš vaikų literatūros, 11 negrožinių, iš jų 2 apie rašymą ir 1 apie meną. Daugiausia rinkausi šiuolaikinę verstinę literatūrą, tik 1 knyga buvo lietuvės autorės (Jurgos Ivanauskaitės „Kelionė į Šambalą). Perskaitytų knygų sąraše mėgstu žymėtis itin patikusius, praturtinusius kūrinius; šiemet tokių į rankas pateko 9:

Labiausiai patikusi knyga – Olgos Tokarczuk „Bėgūnai“. Šią rašytoją taip pat priskirčiau prie metų atradimų skaitinių sferoje, kaip ir Eleną Ferrante bei Michel Houellebecq.

Kokie skaitymo tikslai kitiems metams? Vėlgi – įveikti bent 30 knygų; žinoma, kuo daugiau, tuo geriau, tačiau skubėti nenoriu – kokybė svarbiau nei kiekybė, mėgstu skaityti lėtai ir įsigilindama, kitaip šis procesas man netenka prasmės, malonumo. Galbūt galėčiau dažniau imtis lietuvių autorių tekstų. Ir daugiau skaityti dvasingumo, budizmo tema.

„Camino Lituano” (II): Rozalimas – Pakruojis

Vasaros pabaigoje pasiryžau dar vienam „Camino Lituano“ etapui – nužygiavau iš Rozalimo į Pakruojį. Savo pirmąją šio piligriminio-pažintinio kelio atkarpą (Raudondvaris – Pažaislis) įveikiau praėjusį rudenį. Taigi dabar antroji. Pasirinkau būtent šią, nes ji trumpiausia, kūnui neturėjo tapti per dideliu fiziniu iššūkiu, taip pat jos pradžios bei pabaigos taškus buvo paprasta pasiekti autobusu.

Šįkart kelionėje patyriau nemažai sunkumų. Visų pirma, netyčia iš autobuso išlipau viena stotele anksčiau ir teko per laukus pėdinti nemažą atstumą iki Rozalimo. Paskui pačiame miestelyje sunkiai sekėsi rasti maršruto pradžią – iš dalies galbūt dėl to, jog ėjau priešinga numatytajai kryptimi (natūrali kryptis – iš Šiaurės į Pietų Lietuvą, link Ispanijos Šv. Jokūbo kelių), tačiau vis dėlto „Camino Lituano“, bent tos atkarpos, kurias išbandžiau, pasirodė ne itin aiškiai sužymėtas. Vėliau įtampą kėlė netikėtai sparčiai senkanti telefono (kuriame – atgalinis autobuso bilietas) baterija ir nesėkminga piligrimo paso antspaudavimo vietos paieška… Bet apie viską iš eilės.

Rozalimo pušyno vartai

Kiek paklaidžiojusi Rozalime, radau vartus į pušyną, nuo kurio ir pradėjau. Kelias miestelyje eina ir pro daugiau lankytinų objektų (pavyzdžiui, buvusį Šapirų šeimos namą – bendruomenės namus, Nepriklausomybės angelą), tačiau negrįžau jų ieškoti – tuo metu jau buvau sugaišusi nemažai laiko, be to, turiu pripažinti, Rozalimas man ne itin patiko, pasirodė gan nykus (gal todėl, kad puoselėjau didelius lūkesčius?). Tenorėjau greičiau leistis į kelią. Žengiau pro vartus į pušyną. Šių vartų viršuje kabo trys varpai, kurie, kaip rašoma internete, yra Rozalimo simbolis, vaizduojantis žemės ir dangaus ryšį.

Pušynas vėlgi nepasirodė jaukus. Gal dėl apniukusio dangaus, kuris bet kokiai aplinkai suteikia niūrumo, visos vietos, per kurias tądien keliavau, dvelkė kažin kokiu tamsumu, skurdumu. Suabejojau, ar vertėjo važiuoti. Norėjau kuo greičiau įveikti kelią, todėl pušyne nesustojau apžiūrėti medinių tautodailininkų skulptūrų, neskaičiau informacinių stendų apie vietos gamtą bei istoriją, kurių ten įrengta nemažai.

Laučių I tvenkinys

Nuotaika pagerėjo, kai pasiekiau Laučių I tvenkinį. Jame esama salelės su kalva, vadinama Paežerių alkakalniu arba Koplyčkalniu, kuri įtraukta į mitologinių vietų sąrašą. Alkakalniai – tai baltų šventomis laikytos kalvos, ant kurių veikė šventyklos, buvo atliekami įvairūs ritualai: vaidilutės kūrendavo amžinąją ugnį, dievams aukotos aukos ir pan.; po Lietuvos krikšto ten imta statyti koplyčias bei kryžius. Paežerių alkakalnio virš vandens dabar kyšo tik viršūnė, likusi dalis, suformavus tvenkinį, buvo užsemta. Archeologų tyrimų duomenimis, toje vietoje kadaise buvusios kapinės (datuojamos maždaug XVII a.), gyventojai pasakoja, jog stovėjusi ir koplyčia. Saloje guli stambus akmuo, nusėtas įvairaus dydžio dubenėliais, kuris leidžia manyti ten buvus ir pagonių apeigų vietą. Didžiąją metų dalį šiuos objektus įmanoma apžiūrėti tik iki jų nuplaukiant (žiemą, kai tvenkinys užšąla, galima nueiti ledu).

Nutolęs nuo tvenkinio, camino tęsėsi palei 149 greitkelį – tai pirmoji iš dviejų tokių nemalonių bei nesaugių vietų maršrute. Šalikelė siaura, pro šalį nuolat švilpia automobiliai, sunkvežimiai; tokiomis sąlygomis eidama aiškiai įsisąmoninau savo kūno trapumą… Apie šią atkarpą įspėja dauguma etapą įveikusių piligrimų. Galbūt ateityje ji bus pakoreguota – socialiniuose tinkluose pasigirdo tokių svarstymų, bet kol kas tenka eiti palei greitkelį, stengiantis palaikyti kiek įmanoma saugesnį atstumą.

Kai trasa pasuko į laukus, jau buvau pasinėrusi į kelionės ritmą. Ilsėdamasi kryžkelėje, žvelgiau į Šv. Jokūbo kelio rodyklę ir svajojau, kaip žygiuosiu šiuo keliu Ispanijoje. Juk būtent jam norėdama pasiruošti ir ėmiausi „Camino Lituano“. Jaučiausi rami, patenkinta savimi, nes kažką dariau, kad priartėčiau prie svajonės – kartais vien tai atneša pilnatvės jausmą.

Įveikus kukurūzų bei kitų kultūrinių augalų laukus, vėl teko žygiuoti palei 149 greitkelį, šįkart apie 1,3 km – tai antroji nesaugi atkarpa. Pasisekė, jog tuo metu eismas nebuvo itin intensyvus, taip pat jau buvau pavargusi bei pasinėrusi į ėjimą, tad mažiau reagavau į pro šalį lekiančias mašinas. Bet, žinoma, vis tiek palengvėjo, įžengus į dviračių taką – paskutinį maršruto etapą iki Pakruojo.

Kai priėjau miesto ribą žymintį didelį užrašą, apėmė lengva euforija – kaip visuomet, pasiekus kelionės tikslą. Beveik nesigailėjau ėmusis šio sumanymo, didžiavausi savimi. Nebeskubėjau. Man beliko du rūpesčiai: rasti, kur atsispausdinti atgalinį bilietą ir gauti antspaudą į piligrimo pasą.

Deja, visas vietas, kur tikėjausi tai padaryti, radau užrakintas. Pasirodo, šeštadienį dauguma įstaigų Pakruojyje dirba tik iki 13-15 val. Net biblioteka, kuri pagal interneto puslapyje pateiktą informaciją dar turėjo dirbti, buvo uždaryta. Apskritai miestelis pasirodė apleistas. Tuščios gatvelės, kuriose tik retsykiais pasirodydavo vienas kitas praeivis (dažniau važinėjo automobiliai), kėlė nesaugumo jausmą. Mano nerimas dėl jau beveik išsikrovusio telefono augo. Dar galėjau pamėginti užeiti antspaudo į kelis „Camino Lituano“ tinklalapyje nurodytus nakvynės namus (vėliau sužinojau, jog antspauduoja ir Pakruojo sinagogoje), bet galiausiai numojau ranka į piligrimo pasą ir susitelkiau į didesnį prioritetą – autobuso bilietą.

 

Laukai netoli Pakruojo

Čia man padėjo „Maximoje“ įsikūrusio „Telios“ filialo darbuotoja, jauna mergina, sutikusi jį atspausdinti. Perlipti per savo išdidumą ir kreiptis pagalbos, pasirodyti pažeidžiamai buvo viena iš šios kelionės pamokų, peržengta komforto zonos riba. Tai man leido patirti kito žmogaus geranoriškumą, įsitikinti, jog, nepaisant sienų, kuriomis apsistatome, esame linkę padėti vieni kitiems. Nors kas žino, galbūt, kitaip susiklosčius aplinkybėms, galėjau patirti ir žmonių abejingumą, šaltumą – tai jau būtų pamokę kitko.

Laikydama rankose bilietą, galutinai atsipalaidavau. Dar pamėginau nužingsniuoti iki Pakruojo dvaro ir ten paieškoti pasų antspaudavimo vietos, bet atstumas pasirodė per didelis, kad spėčiau į autobusą.

Važiuodama namo paklausiau savęs, ar vertėjo eiti. Vis dėlto vertėjo. Padariau, ką seniai planavau, ir nebesuksiu dėl to galvos. Numalšinau kelionių troškulį. Įrodžiau sau, jog galiu, ir įgijau pasitikėjimo savimi. Susipažinau su iki tol nematyta Lietuvos dalimi, ji man nebebus nieko nereiškianti zona žemėlapyje. Geriau pažinau save. Tačiau taip pat dingtelėjo, jog daugiau „Camino Lituano“ turbūt neisiu. Per tuos kelis jo etapus prisižiūrėjau Lietuvos provincijos ir ji mane nuvylė. Rodės, nieko vertingo man neduoda. Nuo šiol keliausiu vien į didelius miestus, kultūros požiūriu turtingas vietas, nusprendžiau.

Vis dėlto kitą rytą, vartydama piligrimo pasą, panorau camino tęsti. Pasidarė smalsu, kokios būtų kitos jo atkarpos, kokių nuotykių patirčiau. Juk kiekvienas kelionės etapas skirtingas, gal kiti praeitų sklandžiau, džiaugsmingiau nei pastarasis. Nenorėjau praleisti galimybės pažinti. Verčiau patirti ir nusivilti, nei visai nebandyti.

 

Tekste panaudoti informacijos šaltiniai:

http://www.caminolituano.com/home/pakruojis-rozalimas/

https://lt.wikipedia.org/wiki/Rozalimo_pa%C5%BEintinis_mi%C5%A1ko_parko_takas

http://www.rozalimas.lt/?p=3940

 

M. Proust „Žydinčių merginų šešėlyje“

Have you read it?”

No, I haven’t been in jail, or had to hide for a long time. Someone once said unless you have those kinds of opportunities, you can’t read the whole of Proust.”

~ Haruki Murakami 1Q84

Žydinčių merginų šešėlyje (viršelis)Nusprendžiau nelaukti palankaus meto, kai turėsiu daugiau laisvo laiko ar galva bus mažiau užimta įvairiais reikalais, ir pamažu toliau skaityti Marcel Proust „Prarasto laiko beieškant“. „Žydinčių merginų šešėlyje“ – antrasis romanų ciklo tomas, pirmąkart išleistas 1918 m. Paryžiuje. Lietuvių auditoriją dėl sovietmečio apribojimų, finansavimo stokos ir kitų priežasčių jis pasiekė tik 2005 m. (vertė G. Baužytė-Čepinskienė).

Vyraujanti knygos tema, kaip sako pats pavadinimas, yra jaunos merginos, moterys – pagrindinis veikėjas jau pasiekęs paauglystės amžių ir jo dėmesys dažnai į jas krypsta: jis merginomis žavisi, ieško paguodos, kenčia dėl jų. Pirmoje romano dalyje pasakojama nelaiminga jaunuolio meilės Svano dukteriai Žilbertai istorija. Tarp detaliai aprašomų vidinių būsenų bei prisiminimų išnyra Paryžiaus salonų gyvenimo vaizdai, įvairios čia besilankančios asmenybės; pati žaviausia (neskaitant Žilbertos) herojui yra ponia Svan – Žilbertos motina, buvusi kokotė Odetė, visuomet spinduliuojanti eleganciją, gebanti aplink save kurti stebuklingą, menišką ir truputį melancholišką atmosferą. Lankymasis Odetės salone pagrindiniam veikėjui padeda ištverti meilės be atsako sukeltą sielvartą.

Antroje dalyje jis su močiute išvyksta vasaroti į Balbeką, pajūrio kurortą Normandijoje. Ten užmezga pažintis, iš kurių reikšmingiausia – padūkusių merginų grupelė. Herojus kone įsimyli paeiliui kiekvieną iš jų, kol galiausiai jo dėmesys nusistovi ties viena, Albertina. Tarsi dailininkas jis analizuoja merginų išvaizdos, charakterio bruožus ir tai, kokius jausmus jos kelia. Visgi be „žydinčių merginų“ temos kūrinyje paliečiama ir daugybė kitų, pavyzdžiui, herojaus santykis su motina bei močiute, aukštuomene, kitais literatais; kaip ir pirmame tome, daug dėmesio skiriama menui – architektūros, dailės, teatro kūrinių aprašymams.

CabourgPlage

Balbeko prototipas – Cabourg miestas Normandijoje, kuriame M. Proust mėgdavo leisti atostogas (© Wikipedia)

Žydinčių merginų šešėlyje“ tekstas sudėtingas, jo skaitymas reikalauja kantrybės. Dariau tai ne tiek dėl knygos įdomumo (ši dalis patiko mažiau nei pirmoji), kiek iššūkio, lyg būčiau užsibrėžusi nueiti ar nubėgti ilgą distanciją, taip pat norėdama išsiaiškinti, kodėl šis romanų ciklas taip vertinamas. Ilgainiui įpratau prie autoriaus stiliaus, sakinių ritmo; vėliau skaitytos kelios paprastesnės knygos prieš šią net nublanko, ėmiau ilgėtis sudėtingo teksto, „daugiaaukščių“, nors ir šiek tiek senamadiškų metaforų. „Prarasto laiko beieškant“ kritikų lyginamas su gotikine katedra ar simfonija – tai gerai išreiškia jo daugiasluoksniškumą bei monumentalumą. Kažkas po šios knygos skaitymo „užsilieka“ – gal tai dėmesingumo aplinkai potyris, suvokimas, kiek daug aplink (net kambaryje užtrauktomis užuolaidomis) bei viduje galima pastebėti bei tyrinėti, kaip itin tiksliai, gyvai bei meniškai įmanoma perteikti tam tikrą atmosferą, patį gyvenimą.

P. S. Atsiliepimas apie pirmątrečią ir ketvirtą romanų ciklo tomą.

N. Goldberg „Wild Mind: Living the Writer’s Life”

Natalie Goldberg yra amerikiečių rašytoja, poetė ir dailininkė, geriausiai žinoma dėl savo knygų apie rašymą, kuriose sieja jį su zen budizmo praktika. Pirmoji tokia knyga – „Writing Down the Bones“ (1986 m.) Amerikoje bei pasaulyje sulaukė didelės sėkmės ir yra laikoma įtakingu darbu rašymo mokymo(si) tema (lietuviškai pasirodė pavadinimu „Apie rašymą“ 2015 m.). „Wild Mind“ (1990 m.) – antroji panašaus pobūdžio N. Goldberg knyga, tartum pirmosios tęsinys.

Knygoje autorė pateikia daugybę su įvairiais rašymo aspektais susijusių patarimų, pratimų, apmąsto rašymo poveikį žmogui bei buvimo rašytoju ypatumus. Kaip ir „Writing Down the Bones“, tekstas persmelktas budizmo filosofijos, rašymas jame pristatomas visų pirma kaip priemonė pažinti save, visapusiškiau išgyventi dabarties momentą, todėl čia mažai aptariami talento, publikavimo klausimai. Tikslas yra pagilinti savo egzistenciją, o tai prieinama kiekvienam, galinčiam rašyti.

Natalie Goldberg

Natalie Goldberg (© https://www.goodreads.com)

Man pasirodė, jog šioje knygoje daugiau autobiografinių detalių nei „Writing Down the Bones“, šiek tiek sužinome apie N. Goldberg santykius su tėvais, draugais, keliones, zen budizmo praktiką, hipišką/bohemišką gyvenimo aplinką Naujojoje Meksikoje – tuo tekstas priartėja prie memuarų žanro, tačiau prisiminimai dažniausiai panaudojami kaip perteikiamų minčių įvadas ar iliustracija ir nėra teksto centrinė ašis (autorė yra išleidusi kelias atskiras memuarų knygas).

Wild Mind“ drąsina skaitytoją imtis plunksnos, eksperimentuoti su tekstu, rašyti daug. Man patiko rašymo prilyginimas sportinei veiklai – jei nori tai daryti, turi įveikti vidinį pasipriešinimą, laikytis disciplinos ir treniruotis, kad tobulėtum (įdomu, jog rašymo ir sporto paraleles mini ne vienas rašytojas, pavyzdžiui, Haruki Murakami tai apmąsto knygoje „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“). Dar viena patikusi mintis – „wild mind“ („laukinio proto“) sąvoka. N. Goldberg moko, jog rašydami (kaip, beje, ir sportuodami ar medituodami) galime patirti savo proto gyvą, laisvą, atvirą, tartum laukinę prigimtį, kurios dažniausiai, panirę į chaotiškas mintis, nepastebime.

Ši knyga įkvepia bei išlaisvina rašyti, taip pat gana paprastai, gyvai perteikia budizmo filosofijos elementus ir taip padeda juos geriau suprasti („širdimi“, ne vien protu).

Natalie Goldberg tinklalapis: https://nataliegoldberg.com/.

S. Forward „Toksiški tėvai“

S. Forward - Toksiški tėvai (viršelis)Toksiški tėvai – tai žmonės, kurių elgsena, auklėjimo metodai kenkia jų vaikams, palieka jiems gilias emocines žaizdas. „Kaip ir cheminės medžiagos – toksinai, tokie tėvai emociškai apnuodija visą vaiko asmenybę,“ – rašo amerikiečių psichologė Susan Forward knygos „Toksiški tėvai“ įžangoje. Šiame darbe autorė laužo dar gana plačiai paplitusį tabu – kritikuoja tėvus; beskaitant susidarė įspūdis, jog S. Forward tai padaryti paskatino įniršis, kilęs praktiniame darbe susidūrus su tūkstančiais nuo žiauraus tėvų elgesio nukentėjusių žmonių. Autorė jiems išreiškia didelę atjautą bei siekia šviesti visuomenę, kad užburtas smurto ratas nutrūktų.

Pirmoje knygos dalyje aprašomi toksiškų tėvų tipai, analizuojama, kaip ir kokios traumos išsivysto jų vaikams, su kokiais sunkumais šie vėliau susiduria gyvenime. Teorinė medžiaga gausiai iliustruojama pavyzdžiais iš psichologės praktinio darbo (autentiškomis klientų istorijomis). Antroje knygos dalyje susitelkiama į būdus, kaip galima sau padėti, pateikiama daugybė patarimų bei pratimų. S. Forward prieš skaitytojo akis tarsi nubrėžia aiškų sveikimo kelią, įspėdama apie sunkiausius etapus, apibūdindama galimas kelio variacijas. Šis veiksmų plano konkretumas, taip pat didžiulė psichologės sukaupta patirtis bei užtikrinimas, jog įmanoma atsikratyti labai didelės emocinės naštos dalies, įkvepia pradėti ir/ar tęsti darbą su savimi. Manau, tai pradedama daryti jau įdėmiai skaitant bei apmąstant„Toksiškus tėvus“.

Susan Forward with copy of her book Toxic In-Laws.

Psichologė Susan Forward (https://www.gettyimages.com/)

Nors mintys knygoje dėstomos aiškiai, man ją skaityti nebuvo lengva – tiek dėl gausaus informacijos kiekio, kuriam norisi leisti „susigulėti“, tiek dėl emociškai sunkių situacijų aprašymų. Kartais apimdavo nuobodulys, nes tekstas gan „praktiškas“ ir man jame pritrūkdavo gylio bei kultūrinio konteksto, kuriuos galima rasti psichoanalitikų darbuose (pavyzdžiui, Alice Miller, savo knygose nagrinėjusiai tą pačią temą). Užkliūdavo teksto vertimas, kai kurių sakinių prasmė dėl jų konstrukcijos likdavo neaiški. Tačiau knygą nusprendžiau perskaityti iki galo, nes jaučiau joje esant pakankamai vertingos informacijos, o emociškai sunkus turinys irgi turi savų pliusų – išplečia akiratį bei empatiją.

Tie, kuriems patiks „Toksiški tėvai“, gali imtis kitų autorės darbų psichologijos tema, kurių nemažai išversta į lietuvių kalbą (šiuo metu – „Vyrai, kurie nekenčia moterų, ir moterys, kurios juos myli“, „Toksiški uošviai“, „Emocinis šantažas“, „Mamos, nemokančios mylėti“).