„Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje“

Knygos viršelis (1)

Ką tik perskaičiau Marcel Proust romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“ pirmąjį tomą „Svano pusėje“. Prie šio kūrinio grįžtu antrą kartą ir šįkart jis man paliko didesnį įspūdį nei prieš kiek daugiau nei dešimt metų. Rodos, dabar knygose vertinu kitokius bei daugiau dalykų – ne tik bendrą kūrinio atmosferą, idėjos originalumą ar temos artimumą man pačiai, bet ir žodyno turtingumą, intelektinį intensyvumą, tai, kiek knyga išplečia akiratį. Šiuos dalykus radau „Svano pusėje“.

Knygą skaityti buvo sunku, kaip savo atsiliepimuose rašo daugelis kitų skaitytojų. Tekstas „tirštas“, kupinas sudėtingiausių metaforų, istorijos bei menotyros žinių, vienas sakinys kartais tęsiasi per visą pastraipą ir jame sutalpinti tokie skirtingi vaizdiniai, jog sunku visa aprėpti. Todėl, jei nori suprasti, esi priverstas skaityti lėtai. Toks skaitymas yra protinis darbas, kartais nuobodus, bet po kurio laiko panyri į tekstą ir imi juo mėgautis. Man patiko vaizduojamos aplinkos rafinuotumas, veikėjų subtilumas, turtingas žodynas ir geras vertimas, taip pat tai, kaip įžvalgiai ir detaliai autorius aprašo žmonių vidinį pasaulį, mintis ir jausmas. Kartais net atrodydavo, jog perlenkiama lazda ir tikrovėje žmogus negalėtų būti toks susipainiojęs bei kupinas prieštaravimų, bet gal kaip tik galėtų ir būna, gal per skubėjimą, siekdami paprastumo ir vengdami diskomforto ne viską įsisąmoniname.

Marcel Proust (2)

Kūrinyje meistriškai užfiksuotas žmogaus patirties daugialypiškumas, sudėtingi ryšiai tarp įspūdžių ir atminties, visas tas dažniausiai nematomas realybės klodas, kurį imi pastebėti daugiau laiko praleidęs su tekstu. „Prarasto laiko beieškant“ suteikia galimybę pagyventi lėtai ir giliai, ko dabar man ir norėjosi. Tiesa, skaitydama ne viską suprasdavau ir dėl to irzau, bet ilgainiui įpratau neaiškias vietas paleisti, kaip paleidžiamas nesuprastas eilėraštis. Norėčiau prie šios knygos dar kartą sugrįžti, jaučiu dar likus didelį potencialą ją suvokiant – pavyzdžiui, beskaitant galima susipažinti su visais ten minimais meno kūriniais bei geografinėmis vietovėmis (yra net tam skirtų atskirų leidinių, kaip E. Karpeles “Paintings in Proust: A Visual Companion to In Search of Lost Time”).

Kalbant apie siužetą, pirmoje kūrinio dalyje pasakotojas prisimena savo vaikystės apsilankymus Kombrė miestelyje, ten stebėtą gamtą, architektūros paminklus, sutiktus žmones. Vienas iš jų yra ponas Svanas, tampantis pagrindiniu veikėju antroje dalyje, kur aprašoma jo meilės (daugelio akyse nederamos) kokotei Odetei istorija.

Visi septyni “Vagos“ leidyklos išleisti “Prarasto laiko beieškant“ tomai (3)

Trečioje dalyje vėl grįžtama prie pasakotojo prisiminimų, šįkart apie jo kiek vėlesnes dienas Paryžiuje, pasivaikščiojimus Eliziejaus laukuose bei meilę pono Svano dukteriai Žilbertai. Įveikus šią dalį toliau laukia jau kita knyga – antrasis romanų ciklo tomas „Žydinčių merginų šešėlyje“.

Tekstai, kurių norisi imtis pabaigus „Svano pusėje“: kitos „Prarasto laiko beieškant“ dalys, Proust‘o biografija, A. de Botton „Kaip Prustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ ir S. Zweig „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“, kurioje vaizduojama prieš Pirmąjį pasaulinį karą Europoje klestėjusi bei po jo prarasta epocha, atgyjanti M. Proust romanų cikle.

 

Įraše panaudotų iliustracijų šaltiniai:

1 – https://knygos.lt

2 – https://lithub.com

3 – https://www.varle.lt

Reklama

G. Flaubert „Ponia Bovari“

Untitled

Knygos viršelis (© https://milzinas.lt)

Knyga apie provincijos gydytojo žmonos gyvenimą: jos patiriamą nuobodulį bei tuštumą ir pastangas iš to išsilaisvinti.

Skaitydama stebėjausi, jog romanas parašytas 1856 m., nes jame nebuvo justi jokio archajiškumo, net žodžiai, reiškiantys senovinius, dabar nebenaudojamus daiktus (pvz., tilbiuris, dagerotipas) nekėlė „senovės“ įspūdžio. Tikriausiai šias detales nustelbė nepaprastai gražus, ištobulintas stilius, kai kiekvienas žodis, rodos, yra reikiamoje vietoje ir tekstas labai įtaigiai perteikia aprašomą tikrovę. Sklandi, grakšti, žaisminga – taip mintyse norėjosi apibūdinti knygą, kai skaičiau. Gustave Flaubert prie šio romano dirbo penkerius metus, rašoma, jog galėdavo vieną puslapį kurti dienų dienas, kol galiausiai pavykdavo pasiekti norimą rezultatą – šis įdirbis (kartu su autoriaus talentu) kūrinyje tikrai juntamas.

Knygą patrauklią daro ir geras Sofijos Čiurlionienės bei Juozo Urbšio vertimas (taipogi atliktas jau gana seniai – XX amžiaus viduryje), tačiau kūrinyje turėjo būti dar kažkas, nulemiantis jo paveikumą – paliesti baziniai žmogaus psichologijos aspektai? – nes jis išliko taiklus bei suprantamas net po pusantro šimto metų. O gal aprašytieji laikai, jų dvasia ne taip smarkiai skiriasi nuo mūsiškių? Skaitydama mąsčiau, jog XIX amžiaus anglų ir rusų romanai kitokie, labiau nutolę nuo šių dienų gyvenimo būdo, elgsenos modelių. Tad gal ir prancūziška dvasia (žaismingumas, lengvumas, delikatumas) prisideda prie „Ponios Bovari“ grožio.

Dėl visų minėtų priežasčių kūrinį skaityti buvo malonu; dar viena priežastis – man buvo išties įdomi pagrindinės veikėjos psichologija, likimas, nebuvo sunku su ja susitapatinti ir pajusti empatiją moteriai, kuri, kad ir kaip stengtųsi padaryti savo gyvenimą prasmingą bei laimingą, nepaliaujamai juda į pražūtį. G. Flaubert pavyko gerai atskleisti moters psichologiją, nors kartais justi jo panieka Emos Bovari mintims ar veiksmams.

Skaitant akivaizdu, jog šis romanas yra didis literatūros kūrinys, bet iš tų, kurie vertingi ne tik istoriškai ar dėl savo filosofijos svorio, o yra ir tiesiog įdomūs skaityti (tokius skaityti, manau, ir yra prasmingiausia). Prie tokių knygų norisi sugrįžti. Perskaitęs net ieškai ko nors panašaus – skaitai to paties laikmečio (ar apie tą patį laikmetį), šalies, literatūrinės krypties knygas (kalbant apie „Ponią Bovari“, man dabar norisi perskaityti J. Barnes „Flobero papūgą“). Nejučia ieškai net nebūtinai panašios knygos, bet filmo ar vietos, į kurią vėliau nukeliauji. Tai ženklai, jog kūrinys tavyje „apsigyveno“ ir padarė įtaką tavo gyvenimui. Rodos, tik skaitei, tačiau tai buvo gana reikšminga, keičianti patirtis.

M. Atwood „Penelopiada: mitas apie Penelopę ir Odisėją“

Knygos viršelio aplankas

Ši knyga priklauso „Mitų“ serijai, kurioje žinomi pasaulio rašytojai naujai interpretuoja įvairių tautų mitus. Kaip nurodo pats pavadinimas, Margaret Atwood perpasakoja mitą apie Odisėją, tačiau ne iš pastarojo, o jo žmonos Penelopės perspektyvos.

Romane Penelopė dalinasi savo gyvenimo istorija nuo pat gimimo ir pateikia kitokią nei Homero „Odisėjos“ įvykių versiją (M. Atwood mito neiškraipo, tik laisvai interpretuoja tam tikrus jo nenuoseklumus, neaiškumus, nutylėjimus). Taip Odisėjas iš narsaus, išmintingo valdovo bei keliautojo tampa savanaudžiu sukčiumi, pati Penelopė – šitai puikiai suprantančia, daug kentėjusia bei kenčiančia, kiek depresyvia moterimi. Kūrinyje justi anuomet vyravusios griežtos patriarchalinės tvarkos kritika, ypač kai prabylama apie dvylikos Penelopės tarnaičių išnaudojimą ir galiausiai nužudymą (šios tarnaitės romane sudaro chorą, kuris tarsi senovės graikų teatre įsiterpia po kiekvieno Penelopės papasakoto skyriaus). Romane apskritai daug rašoma apie moterų patiriamą neteisybę bei skausmą; man pasirodė, jog tai tarsi odė per visą žmonijos istoriją jų patirtoms kančioms. Vis dėlto moterys Penelopės pasakojime kartais randa būdų atsirevanšuoti ar laimėti, nors neturi lygių teisių, galimybių su vyrais – įveikia juos gudrumu ar kitais psichologiniais gebėjimais.

Knygos viršelis

 

<…> vanduo visada teka ten, kur nori, ir niekas negali jam pasipriešinti. Vanduo kantrus. Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Atsimink tai, mano vaike. Atsimink, tu esi tarsi vanduo. Jeigu negali įveikti kliūties, apeik ją.

 

Knyga man labai patiko. Tekstas įtaigus, poetiškas (tai romaną persmelkiančią niūrią atmosferą paverčia gražia). Jame esama ironijos, savito humoro; taip pat gausu graikų mitologijos, anų laikų papročių aprašymų, o tai leidžia pasisemti specifinių žinių.

Kitos į lietuvių kalbą (kol kas?) išverstos serijos „Mitai“ knygos: Karen Armstrong „Trumpa mito istorija“, Jeanette Winterson „Našta. Mitas apie Atlantą ir Heraklį“, Alexander McCall Smith „Sapnų Angusas. Keltų sapnų dievas“.

Gruodžio mėnesio knygos

Alice Munro „Brangus gyvenime“

Alice-Munro-Brangus-gyvenime.jpg

Tai pirmoji ir kol kas vienintelė į lietuvių kalbą išversta 2013 m. Nobelio literatūros premijos laureatės Alice Munro knyga, keturiolikos apsakymų rinkinys.

Apsakymų veiksmas daugiausia vyksta mažuose Kanados miesteliuose, o veikėjai – paprasti žmonės. Jie patys arba menamas stebėtojas pasakoja apie iš pažiūros niekuo neypatingus gyvenimo įvykius, galinčius nutikti daugeliui, tačiau tekstų stiprybė ta, jog minėtų įvykių kontekste atsiskleidžia gilios, kartais netikėtos įžvalgos apie žmogaus būtį bei prigimtį. Knygos vertimas man pasirodė geras, žodynas turtingas – tai dar kelios priežastys, kodėl skaityti buvo malonu. Apsakymai įdomūs ir istoriniu požiūriu – vaizduodami XX amžiaus vidurio bei antros pusės Kanados provincijos gyvenimą, jie atspindi ir bendresnius minėto laikotarpio bruožus, pavyzdžiui, moterų emancipaciją. Vis dėlto tekstų veikėjos daugiausia pasirodo tradiciškai moteriškuose vaidmenyse – kaip motinos, mylimosios, žmonos, dukterys, ir neretai nukenčiančios nuo kitų. Šis vienpusiškumas, pasipriešinimo dvasios stoka beskaitant ėmė slėgti, iš dalies todėl mano susidomėjimas apsakymais pamažu slopo. O gal knygos pradžioje pateiktų kūrinių turinys mane tiesiog labiau sudomino, giliau palietė.

AliceMunro-1024x1024

Alice Munro (Andrew Testa/Panos nuotr.)

Šiuo metu  neskubėčiau į rankas čiupti kitos Alice Munro knygos, tačiau „Brangus gyvenime“ – gera galimybė susipažinti su kanadiečių, Nobelio premijos laureatų ar konkrečiai Alice Munro kūryba.

 

 

 

Jen Campbell „Weird Things Customers Say in Bookshops”

12640991

(Iliustracija iš http://www.goodreads.com)

Nedidelė (elektroniniame formate – apie 40 puslapių), šmaikšti ir lengva knygelė. Ji sudaryta iš trumpų, į anekdotus panašių istorijų apie tai, ką knygynuose kartais pasako lankytojai. Kaip supratau, visos istorijos tikros – daugumą jų patyrė pati autorė, daug metų dirbusi knygynuose, likusius – kiti knygų pardavėjai. Istorijose užfiksuoti klausimai ar prašymai juokingi savo absurdiškumu, kai kurie panašesni į „juoką pro ašaras“, o dar kiti tiesiog verčia stebėtis – ne tik nežabota žmonių fantazija, bet ir menku išprusimu, nepagarbumu knygynų darbuotojams. Knygoje nemažai linksmų iliustracijų: kai kurios iliustruoja šalia esančius tekstus, kitos savarankiškai pasakoja savo istoriją.

Jen Campbell yra sukūrusi ir antrą knygos dalį – „More Weird Things Customers Say in Bookshops“. Panašiu principu parašytą knygą turime ir apie vieną Lietuvos knygyną – tai šiemet (2018-aisiais) pasirodžiusi Jurgos Tumasonytės „Knygyno istorijos“.

 

Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“

000000000002146741-59de810472773-asset-knyguklubas-cdb_9789955236269_tarnaites_pasakojimas_72max_p1

(Iliustracija iš http://www.knyguklubas.lt)

1985 m. išleistas romanas iškart sulaukė pripažinimo ir iki šiol nenugrimzdo į užmarštį: yra skaitomas, aptariamas, pagal jį pastatytas filmas, opera, nuo 2017 m. kuriamas serialas.

Knyga priskiriama distopijos žanrui, t.y. joje pasakojama apie pragaištingą ateities pasaulį. Dabartinės JAV teritorijoje esančioje Gileado respublikoje įsigalėjo totalitarinis režimas. Žmonių laisvės (išskyrus saujelę valdančiųjų) smarkiai apribotos, ypač moterų. Pastarosios tarsi suskirstytos į grupes pagal atliekamas funkcijas: Žmonos, Naminės, Tetos ir t.t. Viena iš tokių grupių vadinama „tarnaitėmis“, jų vienintelė paskirtis – pastoti, išnešioti bei pagimdyti vaiką. Tarnaičių atstovė romane ir pasakoja apie savo gyvenimą.

atwood

Margaret Atwood (iliustracija iš lithub.com)

Pagrindinės veikėjos mintys šokčioja nuo dabarties prie praeities, jai prisimenant ankstesnį gyvenimą bei artimuosius. Tekste įtaigiai perteikiami moters išgyvenimai, neskubriai, detaliai aprašoma aplinka bei įvykiai – taip sukuriamas tikroviškumo įspūdis, todėl knyga labai įtraukianti. Kone vieninteliai man užkliuvę dalykai – per visą kūrinį besitęsianti depresyvi nuotaika bei kartais pasitaikantys žiaurumai.

2019 m. turėtų pasirodyti knygos tęsinys, vaizduosiantis įvykius po 15 metų nuo aprašytųjų pirmoje dalyje.