Apie skaitymą 2020-aisiais

Metams baigiantis norisi apžvelgti, kas per juos įvyko, kas buvo nuveikta, nuspręsti, ką toliau daryti taip pat, o ką – keisti. 2020-aisiais buvau užsibrėžusi kuo daugiau skaityti – įveikti bent 30 knygų (tokią rekomendaciją rašančiam žmogui kartą radau „Grafomanijos“ tinklaraštyje ir tai man pasirodė geras orientyras). Šį tikslą pasiekiau, perskaičiau 32. Skaitymui dažniau nei anksčiau teikiau pirmenybę visų kitų galimų laisvalaikio praleidimo būdų atžvilgiu ir tekdavo kai ko atsisakyti (pavyzdžiui, serialų, filmų žiūrėjimo), kad jam liktų daugiau laiko.

Lyginant su 2019-aisiais, skaičiau daugiau ilgesnių ir sudėtingesnių kūrinių, mažiau jų liko nepabaigta. 5 knygos buvo angliškos, 4 elektroninės, 3 iš vaikų literatūros, 11 negrožinių, iš jų 2 apie rašymą ir 1 apie meną. Daugiausia rinkausi šiuolaikinę verstinę literatūrą, tik 1 knyga buvo lietuvės autorės (Jurgos Ivanauskaitės „Kelionė į Šambalą). Perskaitytų knygų sąraše mėgstu žymėtis itin patikusius, praturtinusius kūrinius; šiemet tokių į rankas pateko 9:

Labiausiai patikusi knyga – Olgos Tokarczuk „Bėgūnai“. Šią rašytoją taip pat priskirčiau prie metų atradimų skaitinių sferoje, kaip ir Eleną Ferrante bei Michel Houellebecq.

Kokie skaitymo tikslai kitiems metams? Vėlgi – įveikti bent 30 knygų; žinoma, kuo daugiau, tuo geriau, tačiau skubėti nenoriu – kokybė svarbiau nei kiekybė, mėgstu skaityti lėtai ir įsigilindama, kitaip šis procesas man netenka prasmės, malonumo. Galbūt galėčiau dažniau imtis lietuvių autorių tekstų. Ir daugiau skaityti dvasingumo, budizmo tema.

„Camino Lituano” (II): Rozalimas – Pakruojis

Vasaros pabaigoje pasiryžau dar vienam „Camino Lituano“ etapui – nužygiavau iš Rozalimo į Pakruojį. Savo pirmąją šio piligriminio-pažintinio kelio atkarpą (Raudondvaris – Pažaislis) įveikiau praėjusį rudenį. Taigi dabar antroji. Pasirinkau būtent šią, nes ji trumpiausia, kūnui neturėjo tapti per dideliu fiziniu iššūkiu, taip pat jos pradžios bei pabaigos taškus buvo paprasta pasiekti autobusu.

Šįkart kelionėje patyriau nemažai sunkumų. Visų pirma, netyčia iš autobuso išlipau viena stotele anksčiau ir teko per laukus pėdinti nemažą atstumą iki Rozalimo. Paskui pačiame miestelyje sunkiai sekėsi rasti maršruto pradžią – iš dalies galbūt dėl to, jog ėjau priešinga numatytajai kryptimi (natūrali kryptis – iš Šiaurės į Pietų Lietuvą, link Ispanijos Šv. Jokūbo kelių), tačiau vis dėlto „Camino Lituano“, bent tos atkarpos, kurias išbandžiau, pasirodė ne itin aiškiai sužymėtas. Vėliau įtampą kėlė netikėtai sparčiai senkanti telefono (kuriame – atgalinis autobuso bilietas) baterija ir nesėkminga piligrimo paso antspaudavimo vietos paieška… Bet apie viską iš eilės.

Rozalimo pušyno vartai

Kiek paklaidžiojusi Rozalime, radau vartus į pušyną, nuo kurio ir pradėjau. Kelias miestelyje eina ir pro daugiau lankytinų objektų (pavyzdžiui, buvusį Šapirų šeimos namą – bendruomenės namus, Nepriklausomybės angelą), tačiau negrįžau jų ieškoti – tuo metu jau buvau sugaišusi nemažai laiko, be to, turiu pripažinti, Rozalimas man ne itin patiko, pasirodė gan nykus (gal todėl, kad puoselėjau didelius lūkesčius?). Tenorėjau greičiau leistis į kelią. Žengiau pro vartus į pušyną. Šių vartų viršuje kabo trys varpai, kurie, kaip rašoma internete, yra Rozalimo simbolis, vaizduojantis žemės ir dangaus ryšį.

Pušynas vėlgi nepasirodė jaukus. Gal dėl apniukusio dangaus, kuris bet kokiai aplinkai suteikia niūrumo, visos vietos, per kurias tądien keliavau, dvelkė kažin kokiu tamsumu, skurdumu. Suabejojau, ar vertėjo važiuoti. Norėjau kuo greičiau įveikti kelią, todėl pušyne nesustojau apžiūrėti medinių tautodailininkų skulptūrų, neskaičiau informacinių stendų apie vietos gamtą bei istoriją, kurių ten įrengta nemažai.

Laučių I tvenkinys

Nuotaika pagerėjo, kai pasiekiau Laučių I tvenkinį. Jame esama salelės su kalva, vadinama Paežerių alkakalniu arba Koplyčkalniu, kuri įtraukta į mitologinių vietų sąrašą. Alkakalniai – tai baltų šventomis laikytos kalvos, ant kurių veikė šventyklos, buvo atliekami įvairūs ritualai: vaidilutės kūrendavo amžinąją ugnį, dievams aukotos aukos ir pan.; po Lietuvos krikšto ten imta statyti koplyčias bei kryžius. Paežerių alkakalnio virš vandens dabar kyšo tik viršūnė, likusi dalis, suformavus tvenkinį, buvo užsemta. Archeologų tyrimų duomenimis, toje vietoje kadaise buvusios kapinės (datuojamos maždaug XVII a.), gyventojai pasakoja, jog stovėjusi ir koplyčia. Saloje guli stambus akmuo, nusėtas įvairaus dydžio dubenėliais, kuris leidžia manyti ten buvus ir pagonių apeigų vietą. Didžiąją metų dalį šiuos objektus įmanoma apžiūrėti tik iki jų nuplaukiant (žiemą, kai tvenkinys užšąla, galima nueiti ledu).

Nutolęs nuo tvenkinio, camino tęsėsi palei 149 greitkelį – tai pirmoji iš dviejų tokių nemalonių bei nesaugių vietų maršrute. Šalikelė siaura, pro šalį nuolat švilpia automobiliai, sunkvežimiai; tokiomis sąlygomis eidama aiškiai įsisąmoninau savo kūno trapumą… Apie šią atkarpą įspėja dauguma etapą įveikusių piligrimų. Galbūt ateityje ji bus pakoreguota – socialiniuose tinkluose pasigirdo tokių svarstymų, bet kol kas tenka eiti palei greitkelį, stengiantis palaikyti kiek įmanoma saugesnį atstumą.

Kai trasa pasuko į laukus, jau buvau pasinėrusi į kelionės ritmą. Ilsėdamasi kryžkelėje, žvelgiau į Šv. Jokūbo kelio rodyklę ir svajojau, kaip žygiuosiu šiuo keliu Ispanijoje. Juk būtent jam norėdama pasiruošti ir ėmiausi „Camino Lituano“. Jaučiausi rami, patenkinta savimi, nes kažką dariau, kad priartėčiau prie svajonės – kartais vien tai atneša pilnatvės jausmą.

Įveikus kukurūzų bei kitų kultūrinių augalų laukus, vėl teko žygiuoti palei 149 greitkelį, šįkart apie 1,3 km – tai antroji nesaugi atkarpa. Pasisekė, jog tuo metu eismas nebuvo itin intensyvus, taip pat jau buvau pavargusi bei pasinėrusi į ėjimą, tad mažiau reagavau į pro šalį lekiančias mašinas. Bet, žinoma, vis tiek palengvėjo, įžengus į dviračių taką – paskutinį maršruto etapą iki Pakruojo.

Kai priėjau miesto ribą žymintį didelį užrašą, apėmė lengva euforija – kaip visuomet, pasiekus kelionės tikslą. Beveik nesigailėjau ėmusis šio sumanymo, didžiavausi savimi. Nebeskubėjau. Man beliko du rūpesčiai: rasti, kur atsispausdinti atgalinį bilietą ir gauti antspaudą į piligrimo pasą.

Deja, visas vietas, kur tikėjausi tai padaryti, radau užrakintas. Pasirodo, šeštadienį dauguma įstaigų Pakruojyje dirba tik iki 13-15 val. Net biblioteka, kuri pagal interneto puslapyje pateiktą informaciją dar turėjo dirbti, buvo uždaryta. Apskritai miestelis pasirodė apleistas. Tuščios gatvelės, kuriose tik retsykiais pasirodydavo vienas kitas praeivis (dažniau važinėjo automobiliai), kėlė nesaugumo jausmą. Mano nerimas dėl jau beveik išsikrovusio telefono augo. Dar galėjau pamėginti užeiti antspaudo į kelis „Camino Lituano“ tinklalapyje nurodytus nakvynės namus (vėliau sužinojau, jog antspauduoja ir Pakruojo sinagogoje), bet galiausiai numojau ranka į piligrimo pasą ir susitelkiau į didesnį prioritetą – autobuso bilietą.

 

Laukai netoli Pakruojo

Čia man padėjo „Maximoje“ įsikūrusio „Telios“ filialo darbuotoja, jauna mergina, sutikusi jį atspausdinti. Perlipti per savo išdidumą ir kreiptis pagalbos, pasirodyti pažeidžiamai buvo viena iš šios kelionės pamokų, peržengta komforto zonos riba. Tai man leido patirti kito žmogaus geranoriškumą, įsitikinti, jog, nepaisant sienų, kuriomis apsistatome, esame linkę padėti vieni kitiems. Nors kas žino, galbūt, kitaip susiklosčius aplinkybėms, galėjau patirti ir žmonių abejingumą, šaltumą – tai jau būtų pamokę kitko.

Laikydama rankose bilietą, galutinai atsipalaidavau. Dar pamėginau nužingsniuoti iki Pakruojo dvaro ir ten paieškoti pasų antspaudavimo vietos, bet atstumas pasirodė per didelis, kad spėčiau į autobusą.

Važiuodama namo paklausiau savęs, ar vertėjo eiti. Vis dėlto vertėjo. Padariau, ką seniai planavau, ir nebesuksiu dėl to galvos. Numalšinau kelionių troškulį. Įrodžiau sau, jog galiu, ir įgijau pasitikėjimo savimi. Susipažinau su iki tol nematyta Lietuvos dalimi, ji man nebebus nieko nereiškianti zona žemėlapyje. Geriau pažinau save. Tačiau taip pat dingtelėjo, jog daugiau „Camino Lituano“ turbūt neisiu. Per tuos kelis jo etapus prisižiūrėjau Lietuvos provincijos ir ji mane nuvylė. Rodės, nieko vertingo man neduoda. Nuo šiol keliausiu vien į didelius miestus, kultūros požiūriu turtingas vietas, nusprendžiau.

Vis dėlto kitą rytą, vartydama piligrimo pasą, panorau camino tęsti. Pasidarė smalsu, kokios būtų kitos jo atkarpos, kokių nuotykių patirčiau. Juk kiekvienas kelionės etapas skirtingas, gal kiti praeitų sklandžiau, džiaugsmingiau nei pastarasis. Nenorėjau praleisti galimybės pažinti. Verčiau patirti ir nusivilti, nei visai nebandyti.

 

Tekste panaudoti informacijos šaltiniai:

http://www.caminolituano.com/home/pakruojis-rozalimas/

https://lt.wikipedia.org/wiki/Rozalimo_pa%C5%BEintinis_mi%C5%A1ko_parko_takas

http://www.rozalimas.lt/?p=3940

 

M. Proust „Žydinčių merginų šešėlyje“

Have you read it?”

No, I haven’t been in jail, or had to hide for a long time. Someone once said unless you have those kinds of opportunities, you can’t read the whole of Proust.”

~ Haruki Murakami 1Q84

Žydinčių merginų šešėlyje (viršelis)Nusprendžiau nelaukti palankaus meto, kai turėsiu daugiau laisvo laiko ar galva bus mažiau užimta įvairiais reikalais, ir pamažu toliau skaityti Marcel Proust „Prarasto laiko beieškant“. „Žydinčių merginų šešėlyje“ – antrasis romanų ciklo tomas, pirmąkart išleistas 1918 m. Paryžiuje. Lietuvių auditoriją dėl sovietmečio apribojimų, finansavimo stokos ir kitų priežasčių jis pasiekė tik 2005 m. (vertė G. Baužytė-Čepinskienė).

Vyraujanti knygos tema, kaip sako pats pavadinimas, yra jaunos merginos, moterys – pagrindinis veikėjas jau pasiekęs paauglystės amžių ir jo dėmesys dažnai į jas krypsta: jis merginomis žavisi, ieško paguodos, kenčia dėl jų. Pirmoje romano dalyje pasakojama nelaiminga jaunuolio meilės Svano dukteriai Žilbertai istorija. Tarp detaliai aprašomų vidinių būsenų bei prisiminimų išnyra Paryžiaus salonų gyvenimo vaizdai, įvairios čia besilankančios asmenybės; pati žaviausia (neskaitant Žilbertos) herojui yra ponia Svan – Žilbertos motina, buvusi kokotė Odetė, visuomet spinduliuojanti eleganciją, gebanti aplink save kurti stebuklingą, menišką ir truputį melancholišką atmosferą. Lankymasis Odetės salone pagrindiniam veikėjui padeda ištverti meilės be atsako sukeltą sielvartą.

Antroje dalyje jis su močiute išvyksta vasaroti į Balbeką, pajūrio kurortą Normandijoje. Ten užmezga pažintis, iš kurių reikšmingiausia – padūkusių merginų grupelė. Herojus kone įsimyli paeiliui kiekvieną iš jų, kol galiausiai jo dėmesys nusistovi ties viena, Albertina. Tarsi dailininkas jis analizuoja merginų išvaizdos, charakterio bruožus ir tai, kokius jausmus jos kelia. Visgi be „žydinčių merginų“ temos kūrinyje paliečiama ir daugybė kitų, pavyzdžiui, herojaus santykis su motina bei močiute, aukštuomene, kitais literatais; kaip ir pirmame tome, daug dėmesio skiriama menui – architektūros, dailės, teatro kūrinių aprašymams.

CabourgPlage

Balbeko prototipas – Cabourg miestas Normandijoje, kuriame M. Proust mėgdavo leisti atostogas (© Wikipedia)

Žydinčių merginų šešėlyje“ tekstas sudėtingas, jo skaitymas reikalauja kantrybės. Dariau tai ne tiek dėl knygos įdomumo (ši dalis patiko mažiau nei pirmoji), kiek iššūkio, lyg būčiau užsibrėžusi nueiti ar nubėgti ilgą distanciją, taip pat norėdama išsiaiškinti, kodėl šis romanų ciklas taip vertinamas. Ilgainiui įpratau prie autoriaus stiliaus, sakinių ritmo; vėliau skaitytos kelios paprastesnės knygos prieš šią net nublanko, ėmiau ilgėtis sudėtingo teksto, „daugiaaukščių“, nors ir šiek tiek senamadiškų metaforų. „Prarasto laiko beieškant“ kritikų lyginamas su gotikine katedra ar simfonija – tai gerai išreiškia jo daugiasluoksniškumą bei monumentalumą. Kažkas po šios knygos skaitymo „užsilieka“ – gal tai dėmesingumo aplinkai potyris, suvokimas, kiek daug aplink (net kambaryje užtrauktomis užuolaidomis) bei viduje galima pastebėti bei tyrinėti, kaip itin tiksliai, gyvai bei meniškai įmanoma perteikti tam tikrą atmosferą, patį gyvenimą.

Atsiliepimas apie pirmą romanų ciklo tomą „Svano pusėje“ čia.

N. Goldberg „Wild Mind: Living the Writer’s Life”

Natalie Goldberg yra amerikiečių rašytoja, poetė ir dailininkė, geriausiai žinoma dėl savo knygų apie rašymą, kuriose sieja jį su zen budizmo praktika. Pirmoji tokia knyga – „Writing Down the Bones“ (1986 m.) Amerikoje bei pasaulyje sulaukė didelės sėkmės ir yra laikoma įtakingu darbu rašymo mokymo(si) tema (lietuviškai pasirodė pavadinimu „Apie rašymą“ 2015 m.). „Wild Mind“ (1990 m.) – antroji panašaus pobūdžio N. Goldberg knyga, tartum pirmosios tęsinys.

Knygoje autorė pateikia daugybę su įvairiais rašymo aspektais susijusių patarimų, pratimų, apmąsto rašymo poveikį žmogui bei buvimo rašytoju ypatumus. Kaip ir „Writing Down the Bones“, tekstas persmelktas budizmo filosofijos, rašymas jame pristatomas visų pirma kaip priemonė pažinti save, visapusiškiau išgyventi dabarties momentą, todėl čia mažai aptariami talento, publikavimo klausimai. Tikslas yra pagilinti savo egzistenciją, o tai prieinama kiekvienam, galinčiam rašyti.

Natalie Goldberg

Natalie Goldberg (© https://www.goodreads.com)

Man pasirodė, jog šioje knygoje daugiau autobiografinių detalių nei „Writing Down the Bones“, šiek tiek sužinome apie N. Goldberg santykius su tėvais, draugais, keliones, zen budizmo praktiką, hipišką/bohemišką gyvenimo aplinką Naujojoje Meksikoje – tuo tekstas priartėja prie memuarų žanro, tačiau prisiminimai dažniausiai panaudojami kaip perteikiamų minčių įvadas ar iliustracija ir nėra teksto centrinė ašis (autorė yra išleidusi kelias atskiras memuarų knygas).

Wild Mind“ drąsina skaitytoją imtis plunksnos, eksperimentuoti su tekstu, rašyti daug. Man patiko rašymo prilyginimas sportinei veiklai – jei nori tai daryti, turi įveikti vidinį pasipriešinimą, laikytis disciplinos ir treniruotis, kad tobulėtum (įdomu, jog rašymo ir sporto paraleles mini ne vienas rašytojas, pavyzdžiui, Haruki Murakami tai apmąsto knygoje „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“). Dar viena patikusi mintis – „wild mind“ („laukinio proto“) sąvoka. N. Goldberg moko, jog rašydami (kaip, beje, ir sportuodami ar medituodami) galime patirti savo proto gyvą, laisvą, atvirą, tartum laukinę prigimtį, kurios dažniausiai, panirę į chaotiškas mintis, nepastebime.

Ši knyga įkvepia bei išlaisvina rašyti, taip pat gana paprastai, gyvai perteikia budizmo filosofijos elementus ir taip padeda juos geriau suprasti („širdimi“, ne vien protu).

Natalie Goldberg tinklalapis: https://nataliegoldberg.com/.

S. Forward „Toksiški tėvai“

S. Forward - Toksiški tėvai (viršelis)Toksiški tėvai – tai žmonės, kurių elgsena, auklėjimo metodai kenkia jų vaikams, palieka jiems gilias emocines žaizdas. „Kaip ir cheminės medžiagos – toksinai, tokie tėvai emociškai apnuodija visą vaiko asmenybę,“ – rašo amerikiečių psichologė Susan Forward knygos „Toksiški tėvai“ įžangoje. Šiame darbe autorė laužo dar gana plačiai paplitusį tabu – kritikuoja tėvus; beskaitant susidarė įspūdis, jog S. Forward tai padaryti paskatino įniršis, kilęs praktiniame darbe susidūrus su tūkstančiais nuo žiauraus tėvų elgesio nukentėjusių žmonių. Autorė jiems išreiškia didelę atjautą bei siekia šviesti visuomenę, kad užburtas smurto ratas nutrūktų.

Pirmoje knygos dalyje aprašomi toksiškų tėvų tipai, analizuojama, kaip ir kokios traumos išsivysto jų vaikams, su kokiais sunkumais šie vėliau susiduria gyvenime. Teorinė medžiaga gausiai iliustruojama pavyzdžiais iš psichologės praktinio darbo (autentiškomis klientų istorijomis). Antroje knygos dalyje susitelkiama į būdus, kaip galima sau padėti, pateikiama daugybė patarimų bei pratimų. S. Forward prieš skaitytojo akis tarsi nubrėžia aiškų sveikimo kelią, įspėdama apie sunkiausius etapus, apibūdindama galimas kelio variacijas. Šis veiksmų plano konkretumas, taip pat didžiulė psichologės sukaupta patirtis bei užtikrinimas, jog įmanoma atsikratyti labai didelės emocinės naštos dalies, įkvepia pradėti ir/ar tęsti darbą su savimi. Manau, tai pradedama daryti jau įdėmiai skaitant bei apmąstant„Toksiškus tėvus“.

Susan Forward with copy of her book Toxic In-Laws.

Psichologė Susan Forward (https://www.gettyimages.com/)

Nors mintys knygoje dėstomos aiškiai, man ją skaityti nebuvo lengva – tiek dėl gausaus informacijos kiekio, kuriam norisi leisti „susigulėti“, tiek dėl emociškai sunkių situacijų aprašymų. Kartais apimdavo nuobodulys, nes tekstas gan „praktiškas“ ir man jame pritrūkdavo gylio bei kultūrinio konteksto, kuriuos galima rasti psichoanalitikų darbuose (pavyzdžiui, Alice Miller, savo knygose nagrinėjusiai tą pačią temą). Užkliūdavo teksto vertimas, kai kurių sakinių prasmė dėl jų konstrukcijos likdavo neaiški. Tačiau knygą nusprendžiau perskaityti iki galo, nes jaučiau joje esant pakankamai vertingos informacijos, o emociškai sunkus turinys irgi turi savų pliusų – išplečia akiratį bei empatiją.

Tie, kuriems patiks „Toksiški tėvai“, gali imtis kitų autorės darbų psichologijos tema, kurių nemažai išversta į lietuvių kalbą (šiuo metu – „Vyrai, kurie nekenčia moterų, ir moterys, kurios juos myli“, „Toksiški uošviai“, „Emocinis šantažas“, „Mamos, nemokančios mylėti“).

T. Jansson „Nematomas vaikas ir kiti apsakymai“

T. Jansson - Nematomas vaikas (virselis)Tai septintoji pasakojimų apie trolius Mumius knyga, pasirodžiusi 1962 m. Suomijoje. Į lietuvių kalbą buvo išversta 2000 m. (vertė Laima Bareišienė), nors keli apsakymai Lietuvos literatūriniuose leidiniuose publikuoti ir anksčiau. Knygą sudaro devynios trumpos pasakos, iliustruotos pačios autorės piešiniais.

Pasakų siužetai nėra tarpusavyje susiję, bet visų veiksmas vyksta fantastiniame trolių Mumių pasaulyje, vaizduojami įvairių šio pasaulio gyventojų nuotykiai. Kai kurie veikėjai pasirodo vienąkart, kiti – keliuose apsakymuose. Kitaip nei daugelyje T. Jansson kūrinių, troliai Mumiai šįsyk nėra dėmesio centre, dalyvauja tik mažiau nei pusėje istorijų. Tai tarsi išplečia vaizduojamos šalies ribas, parodo jos įvairovę: skaitytojui leidžiama susipažinti su daug naujų personažų, išvysti, kaip gyvenimas teka anapus Mumių slėnio.

T. Jansson - Nematomas vaikas (iliustracija3)

Tove Jansson ir jos sukurti personažai (iliustracija iš knygos)

Knygoje pasikartoja susidūrimo su tamsa, netektimi, žala motyvas (stipri audra nusiaubia namus, mylimas slibinukas šeimininku pasirenka kitą, tetulė taip gąsdina vaiką, jog šis tampa nematomas), pasirodo nerimastingi, nusiminę veikėjai, todėl susidarė įspūdis, jog kūrinyje daugiau liūdesio nei kitose knygose apie Mumius. Tačiau personažai anksčiau ar vėliau randa paguodą, vieni kitiems padeda įveikti negandas, iš jų ko nors išmoksta. Tove Jansson knygos moko giedro, filosofiško požiūrio į pasaulį, gerumo, primena, kaip svarbu (ir smagu) stebėti aplinką, grožėtis, žaisti. Jos knygų personažuose galime atpažinti patys save, tiek gerąsias savybes, tiek ydas bei neurozes – į pastarąsias pažvelgus iš šono ir pasijuokus (tekste nemažai humoro), tampa lengviau jas priimti. Tai raminantys ir optimizmo suteikiantys tekstai.

 

Šiame tinklaraštyje esu apžvelgusi dar vieną Tove Jansson knygą – „Kometa artėja!“ (nuoroda).

O. Tokarczuk „Bėgūnai“

(Olga Tokarczuk. Bėgūnai. Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019)

Olga Tokarczuk – šiuolaikinė lenkų rašytoja, daugelio poezijos, trumpų istorijų rinkinių, romanų autorė. Apie šią rašytoją sužinojau, kai 2018 m. už romaną „Bėgūnai“ ji laimėjo “The Man Booker International” apdovanojimą, žymėjusį jos tarptautinio pripažinimo pradžią. Netrukus po to autorė sulaukė daug kitų prizų, iš kurių svarbiausias – 2018 m. Nobelio literatūros premija (įteikta 2019 m.). Tuomet ir nusprendžiau imtis romano „Bėgūnai“ – nors knygos anotacija ne itin patraukė, smalsumą kėlė beveik vien teigiami kitų skaitytojų atsiliepimai, taip pat pasirodė puiki interneto knygyne perskaityta knygos ištrauka.

Kūrinį sudaro daugybė tarpusavyje silpnai arba iš pažiūros visai nesusijusių istorijų, todėl tai nėra tradicinės formos romanas. Pagrindinė istorijas jungianti tema – kelionės, judėjimas erdvėje bei laike ir to reikšmė žmogui. Tai ne tik konkrečiai vaizduojama pasakojimuose, bet ir jų visuma, teksto fragmentiškumas perteikia sąmonės būseną, apimančią, kai keliauji: skaitytojas panardinamas į nuolatinį įspūdžių, prisiminimų, idėjų ir pamąstymų srautą. Skaitydama išties kartais jaučiausi, lyg keliaučiau aplink pasaulį, ne tik per erdvę, bet ir laiką, mat kai kurios istorijos nukelia į XVII-XVIII amžių. Keletas siužetų pavyzdžių: vyras ieško Kroatijos saloje pradingusios žmonos su sūnumi, XVII amžiaus anatomas gilinasi į žmogaus kūno paslaptis, oro uostuose skaitomos paskaitos apie kelionių

Olga Tokarczuk
(foto iš http://www.vanessa.fm)

psichologiją, moteris pajunta trauką gyventi pagal Rusijos sentikių sektos, vadinamos „bėgūnais“, filosofiją… Šie ir kiti pasakojimai iš įvairių kraštų, laikmečių, apie skirtingo amžiaus, profesijos, lyties žmones padeda įsivaizduoti žmogiškosios patirties įvairovę.

„Bėgūnai“ įkvepia keliauti. Taip pat tinka skaityti kelionėje, nors knygos turinys ir gana sudėtingas – trumpos istorijos tinka prie kelionės ritmo, kai skaitymą dažnai pertraukia išoriniai įvykiai, jos nereikalauja įsiminti daugybės veikėjų vardų bei istorijos įvykių grandinės. Kita vertus, į paveikų, puikiai išverstą tekstą nėra sunku susitelkti, net kai išorėje gausu dirgiklių. Taigi „Bėgūnus“ tikrai galima rekomenduoti polinkį į filosofiją ar psichologiją turintiems kelionių mėgėjams.

Šiuo metu turime dar dvi į lietuvių kalbą išverstas Olgos Tokarczuk knygas (vertė Vyturys Jarutis): „Praamžiai ir kiti laikai“ bei „Dienos namai, nakties namai“.