Kenneth Grahame „Vėjas gluosniuose”

K. Grahame - Vėjas gluosniuose (viršelis)Ši 1908 m. Didžiojoje Britanijoje pasirodžiusi knyga prasideda tuo, kad Kurmis meta pavasarinius darbus ir išsiruošia pasidžiaugti gamta. Jis susidraugauja su Žiurkinu, pagyrūnu Rupūžium, išmintinguoju Barsuku bei daugeliu kitų žvėrelių ir patiria įvairiausių nuotykių. Kaip ir daugelyje vaikų literatūros kūrinių, nuotykiai neišeina iš saugumo ribų, todėl yra beveik vien tik džiaugsmingi ir jaukūs.

Knygoje išsamiai aprašoma gamta. Vartojama daug vaizdingų žodžių (pvz., apie upę: „Viskas mirgėjo ir virpėjo, trykščiojo, spindėjo ir žaižaravo, šnarėjo ir sūkuriavo, teškeno ir gurgėjo“) – tai iš dalies vertėjos nuopelnas. Akiai kiek neįprastas teksto stilius, kai viena metafora kone lipa ant kitos, gausu personifikacijų (pavyzdžiui: „Nors jau buvo po dešimtos valandos, dangaus skliaute vis dar klajojo užgesusios dienos atšvaitai; alsūs vidurdienio karščiai buvo atslūgę, paliesti vėsių trumpos vasarvidžio nakties pirštų“). Jei neklystu, toks stilius būdingas XIX amžiaus anglų literatūrai.

Pati istorija šmaikšti, humoras kiek panašus į Jerome K. Jerome „Trise valtimi“. Gal dėl to, kad abu autoriai gyveno tuo pačiu metu ir rašė apie panašius veikėjus – pasiturinčius, linkusius padykaduoniauti bičiulius. „Vėjyje gluosniuose“, kaip ir „Trise valtimi“, svarbus vaidmuo tenka upei ir kelionei ja (abu autorius įkvėpė ta pati Temzė).

Inga Moore iliustracija

Vis dėlto minėti rašytojai skiriasi tuo, jog K. Grahame kūrinyje veikia daugiausia žvėreliai. Tiesa, jie gerokai sužmoginti: vilki drabužius, namus apstato baldais, vairuoja automobilius ir jodinėja arkliais. Tai primena Beatrix Potter pasakas, tik pastarosiose veikėjai, regis, išlaiko daugiau gyvūniškumo. „Vėjo gluosniuose“ antropomorfizmas kartais man pasirodydavo perdėtas, neįtikinantis, o pasakojimas – ištęstas.

Grahame, priskirdamas savo žvėreliams tam tikras savybes, šaržuoja kai kuriuos žmonių tipus, pavyzdžiui, Rupūžius – baisiai pasipūtęs ir narciziškas, nors ir geros širdies. Jį laikyčiau ryškiausiu knygos personažu. Kiti trys pagrindiniai veikėjai (Kurmis, Žiurkinas, Barsukas) blankesni, tarpusavyje panašūs.

Septintame skyriuje Kurmis ir Žiurkinas sutinka Paną – antikos dievą, piemenų, gamtos ir žvėrelių globėją. Tai vienas įsimintiniausių knygos epizodų, kurį galima pavadinti mistišku. Kurmį ir Žiurkiną apstulbina Pano didybė. Jis toks gražus, kad net kelia baimę (čia norisi prisiminti Rainerio Marijos Rilkės frazę „Baisūs visi angelai“ – turėta omeny greičiausiai tas pats, ką pavaizdavo K. Grahame).

Knygoje Panas padeda į bėdą patekusiems žvėreliams bei geba suteikti užmarštį, kad, nepaisant kartais pasitaikančių sunkių patirčių, jie galėtų toliau nerūpestingai gyventi. Apie tai kalbama Pano dainoje, kurią išgirsta Kurmis su Žiurkinu:

Jei baimė širdin įsibraus ir džiaugsmas liūdesiu pavirs – galybę mano regėsi akimirką šviesią… Bet greit širdis viską pamirš. <…> Jei rankos, kojos skausmą jus, nutrauksiu pančias, retežius. Visada budėsiu, tik pašauk – girdėsiu. Būsi vėl užmaršty ramus. <…> Ramybę nešu ir paguodą vaikams, kur paklysta miškuos; visus surandu, kam būna skaudu, – nešu užmarštin aš juos…

Paul Bransom iliustracija (Wikipedia)

Šiame pasakojime vaizduojama švelnioji Pano versija, gyvavusi anglų literatūroje XIX amžiuje. Antikos laikais jis laikytas ne vien geradariu; buvo siejamas ir su žiaurumu, gašlumu, panorėjęs galėjo sukelti žmonėms stiprią baimę (paniką)1.

„Vėjas gluosniuose“ dėl savo šviesumo labai tinkamas skaityti vaikams ir galėtų būti atsvara smurto kupiniems filmams bei kompiuteriniams žaidimams. Tačiau kūrinį galima suvokti ne vien kaip pasaką, jame yra ir psichologinis bei istorinis kontekstas.

Vaikų literatūrą dažnai papildo iliustracijos, ši pasaka ne išimtis. Internete galima pasižvalgyti po galybę įvairiausio stiliaus „Vėjo gluosniuose“ paveikslėlių, keletu papildau šį straipsnį. Iš lietuviškų leidimų man gražiausias turbūt Robert Ingpen iliustruotasis, nors, gaila, skaičiau ne jį.

Robert Ingpen iliustracija

1Jason Mankey „A (Pagan) Wind in the Willows“; Pan (god) – Wikipedia.

M. Haushofer „Siena“

Austrų rašytojos Marlen Haushofer romanas „Siena“ (1963 m.) – apie moterį, kuri vieną rytą izoliuojama nuo viso pasaulio staiga atsiradusios nematomos sienos. Veikėjai lieka tik palyginti nedidelė kalnuotos vietovės teritorija, kurioje ji stengiasi išgyventi ir pasirūpinti keliais išlikusiais gyvūnais.M.Haushofer - Siena (virselis)

Lengva įsivaizduoti, kad tekstas rašytas ant antros senų kalendorių pusės (kaip užsiminta pasakojime), nes jis vientisas, be skyrių. Pagrindinė veikėja rašė, kad apsisaugotų nuo išprotėjimo ir nebūtų užvaldyta baimės:

Aš rašau ne dėl rašymo malonumo; tiesiog aplinkybės taip susiklostė, kad privalau rašyti, jei nenoriu prarasti proto. Juk čia nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų už mane galvoti ir manim rūpintis. Esu visiškai viena ir turiu stengtis ištverti ilgus tamsius žiemos mėnesius. (p. 5)

Sakiniai teka ramia, lėta vaga. Veikėja aprašo savo kasdienius veiksmus ir buities darbus; nėra nei ypač daug apmąstymų, nei išorinių įvykių. Tačiau tekstas vis tiek įtraukia. Svarstau, kokia to paslaptis? Galbūt stilius, meditatyvi atmosfera, daug gamtos, gyvūnų aprašymų (man asmeniškai tai labai patinka). Tačiau tam neprijaučiančiam skaitytojui tekstas gali pasirodyti nuobodokas.

Pagrindinės veikėjos vienatvė – baisi ir kelianti pavojų gyvybei. Kita vertus, ji leidžia moteriai nusimesti socialines kaukes, tapti išties autentiškai. Daugiau nebereikia meluoti, nes nebėra dėl ko tai daryti:

<…> neįsivaizduoju, kodėl šiandien dar turėčiau meluoti. Galiu sau leisti rašyti tiesą; visi, dėl kurių visą gyvenimą melavau, yra mirę. (p. 32)

Žmonių visuomenės išnykimas tampa „patogia“ aplinkybe objektyviau įvertinti ankstesnį gyvenimą joje. Moteris suvokia, jog anksčiau ji neturėjo galimybės formuoti savo gyvenimo:

Kai dabar prisimenu tą moterį, kuria kadaise buvau, <…> nejaučiu jai didelės simpatijos. Bet nenorėčiau teisti jos pernelyg griežtai. Juk ji niekad neturėjo galimybės sąmoningai formuoti savo gyvenimo. Būdama jauna ji nejučiomis prisiėmė sunkią naštą ir sukūrė šeimą, ir nuo to laiko buvo nuolat įsprausta į slegiančią gausybę pareigų ir rūpesčių. Tik milžinė būtų galėjusi išsilaisvinti, o tokia ji nebuvo jokiais atžvilgiais <…>. Apie daugelį dalykų ji žinojo truputėlį, apie daugelį – visiškai nieko; apskritai jos galvoje tvyrojo siaubingas chaosas. Viso to kaip tik pakako visuomenei, kurioje ji gyveno, kuri išmanė lygiai tiek pat mažai ir nuolatos kažkur skubėjo. Tačiau vieną dalyką turiu pripažinti: ji visada jautė troškų nepasitenkinimą ir žinojo, kad viso to pernelyg maža. (p. 67)

Marlen Haushofer (www.nachrichten.at)

Marlen Haushofer (www.nachrichten.at)

Veikiama neįprastų aplinkybių, moteris keičiasi. Ši transformacija (psichologinė bei fizinė) ypač akivaizdi pagal knygą pastatytame filme „Die Wand“ (2012 m.). Man pasirodė, jog moteris tarsi išsigrynino, tapo tokia, kokia giliai viduje visada buvo. Pasikeitė vertybės, svarbiausia tapo išgyventi vieną dieną po kitos.

Skaitydama ne kartą stebėjausi, kad veikėjai netrūksta žmonių. Turbūt tik kartą ji apie tai svarsto ir nusprendžia, jog žmogaus kompanija būtų didesnė našta nei nauda, mat neišvengiamai kiltų konfliktų. Nuo fiziškai stipresnio ji taptų priklausoma, ko visai netroško, o fiziškai silpnesnį „nukankintų“ savo rūpestingumu, paverstų šešėliu. Moteriai kompaniją palaiko gyvūnai. Su karve, šunimi Lūšium ir kate moteris sudaro tarsi šeimą. Ypač artimas ryšys sieja su šunimi, kuris visada šalia, lydi į žygius, o namuose kelia lengvą bruzdesį. Kasdienis rūpinimasis augintiniais atitraukia nuo negatyvių minčių. Knygoje kartą buvo pasakyta, kad žmogui gyvenime būtinai reikia turėti tikslą ir darbų. Tuomet gali per daug nesikankindamas skintis kelią per tau skirtą laiką.

Viena iš kūrinio temų – nesibaigiančios netektys gyvenime, su kuriomis turi kažkaip susitaikyti:

Dabar esu visai rami. Matau artimą ateitį. Matau, kad tai dar ne galas. Viskas eina toliau. <…> Daugiau niekad nebebus jaučio, Perlės, Tigro ir Lūšiaus, bet artėja kažkas nauja, ir aš negaliu to išvengti. (p. 223)

Knygą galima suprasti įvairiai. Tiesiogiai – kaip distopijos žanro kūrinį. Arba metaforiškai – siena simbolizuoja begalinį vienišumą ir socialinę izoliaciją. Kai kas kūrinyje įžvelgia feminizmo apraiškų, mat vėliau pasakojime pasirodo vyras, gan dramatiškai pakeičiantis veikėjos gyvenimą.

Ką iš šios knygos išmokau? Kad dienas galima užpildyti kasdieniais darbais ir tuo džiaugtis, būti ramiai; kad nėra kur skubėti – reikia atrasti savo darbo ritmą; prisiminiau, kaip smagu (ir svarbu) auginti bei rūpintis naminiais gyvūnais.