„Camino Lituano” (II): Rozalimas – Pakruojis

Vasaros pabaigoje pasiryžau dar vienam „Camino Lituano“ etapui – nužygiavau iš Rozalimo į Pakruojį. Savo pirmąją šio piligriminio-pažintinio kelio atkarpą (Raudondvaris – Pažaislis) įveikiau praėjusį rudenį. Taigi dabar antroji. Pasirinkau būtent šią, nes ji trumpiausia, kūnui neturėjo tapti per dideliu fiziniu iššūkiu, taip pat jos pradžios bei pabaigos taškus buvo paprasta pasiekti autobusu.

Šįkart kelionėje patyriau nemažai sunkumų. Visų pirma, netyčia iš autobuso išlipau viena stotele anksčiau ir teko per laukus pėdinti nemažą atstumą iki Rozalimo. Paskui pačiame miestelyje sunkiai sekėsi rasti maršruto pradžią – iš dalies galbūt dėl to, jog ėjau priešinga numatytajai kryptimi (natūrali kryptis – iš Šiaurės į Pietų Lietuvą, link Ispanijos Šv. Jokūbo kelių), tačiau vis dėlto „Camino Lituano“, bent tos atkarpos, kurias išbandžiau, pasirodė ne itin aiškiai sužymėtas. Vėliau įtampą kėlė netikėtai sparčiai senkanti telefono (kuriame – atgalinis autobuso bilietas) baterija ir nesėkminga piligrimo paso antspaudavimo vietos paieška… Bet apie viską iš eilės.

Rozalimo pušyno vartai

Kiek paklaidžiojusi Rozalime, radau vartus į pušyną, nuo kurio ir pradėjau. Kelias miestelyje eina ir pro daugiau lankytinų objektų (pavyzdžiui, buvusį Šapirų šeimos namą – bendruomenės namus, Nepriklausomybės angelą), tačiau negrįžau jų ieškoti – tuo metu jau buvau sugaišusi nemažai laiko, be to, turiu pripažinti, Rozalimas man ne itin patiko, pasirodė gan nykus (gal todėl, kad puoselėjau didelius lūkesčius?). Tenorėjau greičiau leistis į kelią. Žengiau pro vartus į pušyną. Šių vartų viršuje kabo trys varpai, kurie, kaip rašoma internete, yra Rozalimo simbolis, vaizduojantis žemės ir dangaus ryšį.

Pušynas vėlgi nepasirodė jaukus. Gal dėl apniukusio dangaus, kuris bet kokiai aplinkai suteikia niūrumo, visos vietos, per kurias tądien keliavau, dvelkė kažin kokiu tamsumu, skurdumu. Suabejojau, ar vertėjo važiuoti. Norėjau kuo greičiau įveikti kelią, todėl pušyne nesustojau apžiūrėti medinių tautodailininkų skulptūrų, neskaičiau informacinių stendų apie vietos gamtą bei istoriją, kurių ten įrengta nemažai.

Laučių I tvenkinys

Nuotaika pagerėjo, kai pasiekiau Laučių I tvenkinį. Jame esama salelės su kalva, vadinama Paežerių alkakalniu arba Koplyčkalniu, kuri įtraukta į mitologinių vietų sąrašą. Alkakalniai – tai baltų šventomis laikytos kalvos, ant kurių veikė šventyklos, buvo atliekami įvairūs ritualai: vaidilutės kūrendavo amžinąją ugnį, dievams aukotos aukos ir pan.; po Lietuvos krikšto ten imta statyti koplyčias bei kryžius. Paežerių alkakalnio virš vandens dabar kyšo tik viršūnė, likusi dalis, suformavus tvenkinį, buvo užsemta. Archeologų tyrimų duomenimis, toje vietoje kadaise buvusios kapinės (datuojamos maždaug XVII a.), gyventojai pasakoja, jog stovėjusi ir koplyčia. Saloje guli stambus akmuo, nusėtas įvairaus dydžio dubenėliais, kuris leidžia manyti ten buvus ir pagonių apeigų vietą. Didžiąją metų dalį šiuos objektus įmanoma apžiūrėti tik iki jų nuplaukiant (žiemą, kai tvenkinys užšąla, galima nueiti ledu).

Nutolęs nuo tvenkinio, camino tęsėsi palei 149 greitkelį – tai pirmoji iš dviejų tokių nemalonių bei nesaugių vietų maršrute. Šalikelė siaura, pro šalį nuolat švilpia automobiliai, sunkvežimiai; tokiomis sąlygomis eidama aiškiai įsisąmoninau savo kūno trapumą… Apie šią atkarpą įspėja dauguma etapą įveikusių piligrimų. Galbūt ateityje ji bus pakoreguota – socialiniuose tinkluose pasigirdo tokių svarstymų, bet kol kas tenka eiti palei greitkelį, stengiantis palaikyti kiek įmanoma saugesnį atstumą.

Kai trasa pasuko į laukus, jau buvau pasinėrusi į kelionės ritmą. Ilsėdamasi kryžkelėje, žvelgiau į Šv. Jokūbo kelio rodyklę ir svajojau, kaip žygiuosiu šiuo keliu Ispanijoje. Juk būtent jam norėdama pasiruošti ir ėmiausi „Camino Lituano“. Jaučiausi rami, patenkinta savimi, nes kažką dariau, kad priartėčiau prie svajonės – kartais vien tai atneša pilnatvės jausmą.

Įveikus kukurūzų bei kitų kultūrinių augalų laukus, vėl teko žygiuoti palei 149 greitkelį, šįkart apie 1,3 km – tai antroji nesaugi atkarpa. Pasisekė, jog tuo metu eismas nebuvo itin intensyvus, taip pat jau buvau pavargusi bei pasinėrusi į ėjimą, tad mažiau reagavau į pro šalį lekiančias mašinas. Bet, žinoma, vis tiek palengvėjo, įžengus į dviračių taką – paskutinį maršruto etapą iki Pakruojo.

Kai priėjau miesto ribą žymintį didelį užrašą, apėmė lengva euforija – kaip visuomet, pasiekus kelionės tikslą. Beveik nesigailėjau ėmusis šio sumanymo, didžiavausi savimi. Nebeskubėjau. Man beliko du rūpesčiai: rasti, kur atsispausdinti atgalinį bilietą ir gauti antspaudą į piligrimo pasą.

Deja, visas vietas, kur tikėjausi tai padaryti, radau užrakintas. Pasirodo, šeštadienį dauguma įstaigų Pakruojyje dirba tik iki 13-15 val. Net biblioteka, kuri pagal interneto puslapyje pateiktą informaciją dar turėjo dirbti, buvo uždaryta. Apskritai miestelis pasirodė apleistas. Tuščios gatvelės, kuriose tik retsykiais pasirodydavo vienas kitas praeivis (dažniau važinėjo automobiliai), kėlė nesaugumo jausmą. Mano nerimas dėl jau beveik išsikrovusio telefono augo. Dar galėjau pamėginti užeiti antspaudo į kelis „Camino Lituano“ tinklalapyje nurodytus nakvynės namus (vėliau sužinojau, jog antspauduoja ir Pakruojo sinagogoje), bet galiausiai numojau ranka į piligrimo pasą ir susitelkiau į didesnį prioritetą – autobuso bilietą.

 

Laukai netoli Pakruojo

Čia man padėjo „Maximoje“ įsikūrusio „Telios“ filialo darbuotoja, jauna mergina, sutikusi jį atspausdinti. Perlipti per savo išdidumą ir kreiptis pagalbos, pasirodyti pažeidžiamai buvo viena iš šios kelionės pamokų, peržengta komforto zonos riba. Tai man leido patirti kito žmogaus geranoriškumą, įsitikinti, jog, nepaisant sienų, kuriomis apsistatome, esame linkę padėti vieni kitiems. Nors kas žino, galbūt, kitaip susiklosčius aplinkybėms, galėjau patirti ir žmonių abejingumą, šaltumą – tai jau būtų pamokę kitko.

Laikydama rankose bilietą, galutinai atsipalaidavau. Dar pamėginau nužingsniuoti iki Pakruojo dvaro ir ten paieškoti pasų antspaudavimo vietos, bet atstumas pasirodė per didelis, kad spėčiau į autobusą.

Važiuodama namo paklausiau savęs, ar vertėjo eiti. Vis dėlto vertėjo. Padariau, ką seniai planavau, ir nebesuksiu dėl to galvos. Numalšinau kelionių troškulį. Įrodžiau sau, jog galiu, ir įgijau pasitikėjimo savimi. Susipažinau su iki tol nematyta Lietuvos dalimi, ji man nebebus nieko nereiškianti zona žemėlapyje. Geriau pažinau save. Tačiau taip pat dingtelėjo, jog daugiau „Camino Lituano“ turbūt neisiu. Per tuos kelis jo etapus prisižiūrėjau Lietuvos provincijos ir ji mane nuvylė. Rodės, nieko vertingo man neduoda. Nuo šiol keliausiu vien į didelius miestus, kultūros požiūriu turtingas vietas, nusprendžiau.

Vis dėlto kitą rytą, vartydama piligrimo pasą, panorau camino tęsti. Pasidarė smalsu, kokios būtų kitos jo atkarpos, kokių nuotykių patirčiau. Juk kiekvienas kelionės etapas skirtingas, gal kiti praeitų sklandžiau, džiaugsmingiau nei pastarasis. Nenorėjau praleisti galimybės pažinti. Verčiau patirti ir nusivilti, nei visai nebandyti.

 

Tekste panaudoti informacijos šaltiniai:

http://www.caminolituano.com/home/pakruojis-rozalimas/

https://lt.wikipedia.org/wiki/Rozalimo_pa%C5%BEintinis_mi%C5%A1ko_parko_takas

http://www.rozalimas.lt/?p=3940

 

M. Proust „Žydinčių merginų šešėlyje“

Have you read it?”

No, I haven’t been in jail, or had to hide for a long time. Someone once said unless you have those kinds of opportunities, you can’t read the whole of Proust.”

~ Haruki Murakami 1Q84

Žydinčių merginų šešėlyje (viršelis)Nusprendžiau nelaukti palankaus meto, kai turėsiu daugiau laisvo laiko ar galva bus mažiau užimta įvairiais reikalais, ir pamažu toliau skaityti Marcel Proust „Prarasto laiko beieškant“. „Žydinčių merginų šešėlyje“ – antrasis romanų ciklo tomas, pirmąkart išleistas 1918 m. Paryžiuje. Lietuvių auditoriją dėl sovietmečio apribojimų, finansavimo stokos ir kitų priežasčių jis pasiekė tik 2005 m. (vertė G. Baužytė-Čepinskienė).

Vyraujanti knygos tema, kaip sako pats pavadinimas, yra jaunos merginos, moterys – pagrindinis veikėjas jau pasiekęs paauglystės amžių ir jo dėmesys dažnai į jas krypsta: jis merginomis žavisi, ieško paguodos, kenčia dėl jų. Pirmoje romano dalyje pasakojama nelaiminga jaunuolio meilės Svano dukteriai Žilbertai istorija. Tarp detaliai aprašomų vidinių būsenų bei prisiminimų išnyra Paryžiaus salonų gyvenimo vaizdai, įvairios čia besilankančios asmenybės; pati žaviausia (neskaitant Žilbertos) herojui yra ponia Svan – Žilbertos motina, buvusi kokotė Odetė, visuomet spinduliuojanti eleganciją, gebanti aplink save kurti stebuklingą, menišką ir truputį melancholišką atmosferą. Lankymasis Odetės salone pagrindiniam veikėjui padeda ištverti meilės be atsako sukeltą sielvartą.

Antroje dalyje jis su močiute išvyksta vasaroti į Balbeką, pajūrio kurortą Normandijoje. Ten užmezga pažintis, iš kurių reikšmingiausia – padūkusių merginų grupelė. Herojus kone įsimyli paeiliui kiekvieną iš jų, kol galiausiai jo dėmesys nusistovi ties viena, Albertina. Tarsi dailininkas jis analizuoja merginų išvaizdos, charakterio bruožus ir tai, kokius jausmus jos kelia. Visgi be „žydinčių merginų“ temos kūrinyje paliečiama ir daugybė kitų, pavyzdžiui, herojaus santykis su motina bei močiute, aukštuomene, kitais literatais; kaip ir pirmame tome, daug dėmesio skiriama menui – architektūros, dailės, teatro kūrinių aprašymams.

CabourgPlage

Balbeko prototipas – Cabourg miestas Normandijoje, kuriame M. Proust mėgdavo leisti atostogas (© Wikipedia)

Žydinčių merginų šešėlyje“ tekstas sudėtingas, jo skaitymas reikalauja kantrybės. Dariau tai ne tiek dėl knygos įdomumo (ši dalis patiko mažiau nei pirmoji), kiek iššūkio, lyg būčiau užsibrėžusi nueiti ar nubėgti ilgą distanciją, taip pat norėdama išsiaiškinti, kodėl šis romanų ciklas taip vertinamas. Ilgainiui įpratau prie autoriaus stiliaus, sakinių ritmo; vėliau skaitytos kelios paprastesnės knygos prieš šią net nublanko, ėmiau ilgėtis sudėtingo teksto, „daugiaaukščių“, nors ir šiek tiek senamadiškų metaforų. „Prarasto laiko beieškant“ kritikų lyginamas su gotikine katedra ar simfonija – tai gerai išreiškia jo daugiasluoksniškumą bei monumentalumą. Kažkas po šios knygos skaitymo „užsilieka“ – gal tai dėmesingumo aplinkai potyris, suvokimas, kiek daug aplink (net kambaryje užtrauktomis užuolaidomis) bei viduje galima pastebėti bei tyrinėti, kaip itin tiksliai, gyvai bei meniškai įmanoma perteikti tam tikrą atmosferą, patį gyvenimą.

Atsiliepimas apie pirmą romanų ciklo tomą „Svano pusėje“ čia.

N. Goldberg „Wild Mind: Living the Writer’s Life”

Natalie Goldberg yra amerikiečių rašytoja, poetė ir dailininkė, geriausiai žinoma dėl savo knygų apie rašymą, kuriose sieja jį su zen budizmo praktika. Pirmoji tokia knyga – „Writing Down the Bones“ (1986 m.) Amerikoje bei pasaulyje sulaukė didelės sėkmės ir yra laikoma įtakingu darbu rašymo mokymo(si) tema (lietuviškai pasirodė pavadinimu „Apie rašymą“ 2015 m.). „Wild Mind“ (1990 m.) – antroji panašaus pobūdžio N. Goldberg knyga, tartum pirmosios tęsinys.

Knygoje autorė pateikia daugybę su įvairiais rašymo aspektais susijusių patarimų, pratimų, apmąsto rašymo poveikį žmogui bei buvimo rašytoju ypatumus. Kaip ir „Writing Down the Bones“, tekstas persmelktas budizmo filosofijos, rašymas jame pristatomas visų pirma kaip priemonė pažinti save, visapusiškiau išgyventi dabarties momentą, todėl čia mažai aptariami talento, publikavimo klausimai. Tikslas yra pagilinti savo egzistenciją, o tai prieinama kiekvienam, galinčiam rašyti.

Natalie Goldberg

Natalie Goldberg (© https://www.goodreads.com)

Man pasirodė, jog šioje knygoje daugiau autobiografinių detalių nei „Writing Down the Bones“, šiek tiek sužinome apie N. Goldberg santykius su tėvais, draugais, keliones, zen budizmo praktiką, hipišką/bohemišką gyvenimo aplinką Naujojoje Meksikoje – tuo tekstas priartėja prie memuarų žanro, tačiau prisiminimai dažniausiai panaudojami kaip perteikiamų minčių įvadas ar iliustracija ir nėra teksto centrinė ašis (autorė yra išleidusi kelias atskiras memuarų knygas).

Wild Mind“ drąsina skaitytoją imtis plunksnos, eksperimentuoti su tekstu, rašyti daug. Man patiko rašymo prilyginimas sportinei veiklai – jei nori tai daryti, turi įveikti vidinį pasipriešinimą, laikytis disciplinos ir treniruotis, kad tobulėtum (įdomu, jog rašymo ir sporto paraleles mini ne vienas rašytojas, pavyzdžiui, Haruki Murakami tai apmąsto knygoje „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“). Dar viena patikusi mintis – „wild mind“ („laukinio proto“) sąvoka. N. Goldberg moko, jog rašydami (kaip, beje, ir sportuodami ar medituodami) galime patirti savo proto gyvą, laisvą, atvirą, tartum laukinę prigimtį, kurios dažniausiai, panirę į chaotiškas mintis, nepastebime.

Ši knyga įkvepia bei išlaisvina rašyti, taip pat gana paprastai, gyvai perteikia budizmo filosofijos elementus ir taip padeda juos geriau suprasti („širdimi“, ne vien protu).

Natalie Goldberg tinklalapis: https://nataliegoldberg.com/.

S. Forward „Toksiški tėvai“

S. Forward - Toksiški tėvai (viršelis)Toksiški tėvai – tai žmonės, kurių elgsena, auklėjimo metodai kenkia jų vaikams, palieka jiems gilias emocines žaizdas. „Kaip ir cheminės medžiagos – toksinai, tokie tėvai emociškai apnuodija visą vaiko asmenybę,“ – rašo amerikiečių psichologė Susan Forward knygos „Toksiški tėvai“ įžangoje. Šiame darbe autorė laužo dar gana plačiai paplitusį tabu – kritikuoja tėvus; beskaitant susidarė įspūdis, jog S. Forward tai padaryti paskatino įniršis, kilęs praktiniame darbe susidūrus su tūkstančiais nuo žiauraus tėvų elgesio nukentėjusių žmonių. Autorė jiems išreiškia didelę atjautą bei siekia šviesti visuomenę, kad užburtas smurto ratas nutrūktų.

Pirmoje knygos dalyje aprašomi toksiškų tėvų tipai, analizuojama, kaip ir kokios traumos išsivysto jų vaikams, su kokiais sunkumais šie vėliau susiduria gyvenime. Teorinė medžiaga gausiai iliustruojama pavyzdžiais iš psichologės praktinio darbo (autentiškomis klientų istorijomis). Antroje knygos dalyje susitelkiama į būdus, kaip galima sau padėti, pateikiama daugybė patarimų bei pratimų. S. Forward prieš skaitytojo akis tarsi nubrėžia aiškų sveikimo kelią, įspėdama apie sunkiausius etapus, apibūdindama galimas kelio variacijas. Šis veiksmų plano konkretumas, taip pat didžiulė psichologės sukaupta patirtis bei užtikrinimas, jog įmanoma atsikratyti labai didelės emocinės naštos dalies, įkvepia pradėti ir/ar tęsti darbą su savimi. Manau, tai pradedama daryti jau įdėmiai skaitant bei apmąstant„Toksiškus tėvus“.

Susan Forward with copy of her book Toxic In-Laws.

Psichologė Susan Forward (https://www.gettyimages.com/)

Nors mintys knygoje dėstomos aiškiai, man ją skaityti nebuvo lengva – tiek dėl gausaus informacijos kiekio, kuriam norisi leisti „susigulėti“, tiek dėl emociškai sunkių situacijų aprašymų. Kartais apimdavo nuobodulys, nes tekstas gan „praktiškas“ ir man jame pritrūkdavo gylio bei kultūrinio konteksto, kuriuos galima rasti psichoanalitikų darbuose (pavyzdžiui, Alice Miller, savo knygose nagrinėjusiai tą pačią temą). Užkliūdavo teksto vertimas, kai kurių sakinių prasmė dėl jų konstrukcijos likdavo neaiški. Tačiau knygą nusprendžiau perskaityti iki galo, nes jaučiau joje esant pakankamai vertingos informacijos, o emociškai sunkus turinys irgi turi savų pliusų – išplečia akiratį bei empatiją.

Tie, kuriems patiks „Toksiški tėvai“, gali imtis kitų autorės darbų psichologijos tema, kurių nemažai išversta į lietuvių kalbą (šiuo metu – „Vyrai, kurie nekenčia moterų, ir moterys, kurios juos myli“, „Toksiški uošviai“, „Emocinis šantažas“, „Mamos, nemokančios mylėti“).

T. Jansson „Nematomas vaikas ir kiti apsakymai“

T. Jansson - Nematomas vaikas (virselis)Tai septintoji pasakojimų apie trolius Mumius knyga, pasirodžiusi 1962 m. Suomijoje. Į lietuvių kalbą buvo išversta 2000 m. (vertė Laima Bareišienė), nors keli apsakymai Lietuvos literatūriniuose leidiniuose publikuoti ir anksčiau. Knygą sudaro devynios trumpos pasakos, iliustruotos pačios autorės piešiniais.

Pasakų siužetai nėra tarpusavyje susiję, bet visų veiksmas vyksta fantastiniame trolių Mumių pasaulyje, vaizduojami įvairių šio pasaulio gyventojų nuotykiai. Kai kurie veikėjai pasirodo vienąkart, kiti – keliuose apsakymuose. Kitaip nei daugelyje T. Jansson kūrinių, troliai Mumiai šįsyk nėra dėmesio centre, dalyvauja tik mažiau nei pusėje istorijų. Tai tarsi išplečia vaizduojamos šalies ribas, parodo jos įvairovę: skaitytojui leidžiama susipažinti su daug naujų personažų, išvysti, kaip gyvenimas teka anapus Mumių slėnio.

T. Jansson - Nematomas vaikas (iliustracija3)

Tove Jansson ir jos sukurti personažai (iliustracija iš knygos)

Knygoje pasikartoja susidūrimo su tamsa, netektimi, žala motyvas (stipri audra nusiaubia namus, mylimas slibinukas šeimininku pasirenka kitą, tetulė taip gąsdina vaiką, jog šis tampa nematomas), pasirodo nerimastingi, nusiminę veikėjai, todėl susidarė įspūdis, jog kūrinyje daugiau liūdesio nei kitose knygose apie Mumius. Tačiau personažai anksčiau ar vėliau randa paguodą, vieni kitiems padeda įveikti negandas, iš jų ko nors išmoksta. Tove Jansson knygos moko giedro, filosofiško požiūrio į pasaulį, gerumo, primena, kaip svarbu (ir smagu) stebėti aplinką, grožėtis, žaisti. Jos knygų personažuose galime atpažinti patys save, tiek gerąsias savybes, tiek ydas bei neurozes – į pastarąsias pažvelgus iš šono ir pasijuokus (tekste nemažai humoro), tampa lengviau jas priimti. Tai raminantys ir optimizmo suteikiantys tekstai.

 

Šiame tinklaraštyje esu apžvelgusi dar vieną Tove Jansson knygą – „Kometa artėja!“ (nuoroda).

O. Tokarczuk „Bėgūnai“

(Olga Tokarczuk. Bėgūnai. Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019)

Olga Tokarczuk – šiuolaikinė lenkų rašytoja, daugelio poezijos, trumpų istorijų rinkinių, romanų autorė. Apie šią rašytoją sužinojau, kai 2018 m. už romaną „Bėgūnai“ ji laimėjo “The Man Booker International” apdovanojimą, žymėjusį jos tarptautinio pripažinimo pradžią. Netrukus po to autorė sulaukė daug kitų prizų, iš kurių svarbiausias – 2018 m. Nobelio literatūros premija (įteikta 2019 m.). Tuomet ir nusprendžiau imtis romano „Bėgūnai“ – nors knygos anotacija ne itin patraukė, smalsumą kėlė beveik vien teigiami kitų skaitytojų atsiliepimai, taip pat pasirodė puiki interneto knygyne perskaityta knygos ištrauka.

Kūrinį sudaro daugybė tarpusavyje silpnai arba iš pažiūros visai nesusijusių istorijų, todėl tai nėra tradicinės formos romanas. Pagrindinė istorijas jungianti tema – kelionės, judėjimas erdvėje bei laike ir to reikšmė žmogui. Tai ne tik konkrečiai vaizduojama pasakojimuose, bet ir jų visuma, teksto fragmentiškumas perteikia sąmonės būseną, apimančią, kai keliauji: skaitytojas panardinamas į nuolatinį įspūdžių, prisiminimų, idėjų ir pamąstymų srautą. Skaitydama išties kartais jaučiausi, lyg keliaučiau aplink pasaulį, ne tik per erdvę, bet ir laiką, mat kai kurios istorijos nukelia į XVII-XVIII amžių. Keletas siužetų pavyzdžių: vyras ieško Kroatijos saloje pradingusios žmonos su sūnumi, XVII amžiaus anatomas gilinasi į žmogaus kūno paslaptis, oro uostuose skaitomos paskaitos apie kelionių

Olga Tokarczuk
(foto iš http://www.vanessa.fm)

psichologiją, moteris pajunta trauką gyventi pagal Rusijos sentikių sektos, vadinamos „bėgūnais“, filosofiją… Šie ir kiti pasakojimai iš įvairių kraštų, laikmečių, apie skirtingo amžiaus, profesijos, lyties žmones padeda įsivaizduoti žmogiškosios patirties įvairovę.

„Bėgūnai“ įkvepia keliauti. Taip pat tinka skaityti kelionėje, nors knygos turinys ir gana sudėtingas – trumpos istorijos tinka prie kelionės ritmo, kai skaitymą dažnai pertraukia išoriniai įvykiai, jos nereikalauja įsiminti daugybės veikėjų vardų bei istorijos įvykių grandinės. Kita vertus, į paveikų, puikiai išverstą tekstą nėra sunku susitelkti, net kai išorėje gausu dirgiklių. Taigi „Bėgūnus“ tikrai galima rekomenduoti polinkį į filosofiją ar psichologiją turintiems kelionių mėgėjams.

Šiuo metu turime dar dvi į lietuvių kalbą išverstas Olgos Tokarczuk knygas (vertė Vyturys Jarutis): „Praamžiai ir kiti laikai“ bei „Dienos namai, nakties namai“.

G. Saunders „Linkolnas bardo“

(Publikuota elektroninio literatūrinio žurnalo „Rankos“ trečiame numeryje (2020 m.))

Bardo“ budizmo tradicijoje vadinama pereinamoji būsena nuo mirties iki kito gimimo. Platesne prasme – tai bet kuris būties tarpsnis (įskaitant besitęsiantį nuo gimimo iki mirties); jie visi laikomi pereinamaisias. Amerikiečių rašytojas George Saunders romane „Linkolnas bardo“ pasakoja apie bardo būsenon patekusį Abraomo Linkolno sūnų, kuris 1862 m. mirė nuo vidurių šiltinės. Kūrinys pasirodė 2017-aisiais ir iškart sulaukė didelės sėkmės, buvo apdovanotas prestižine „Man Booker“ premija – taip apie jį ir sužinojau.

Vos atsivertus romaną, nustebino jo struktūra: istorija papasakota daugybės veikėjų (dvasių) balsais bei per įvairių istorinių tekstų (tikrų ir išgalvotų) ištraukas. Memuarų, biografijų, laiškų fragmentai kūriniui suteikia autentiškumo, sukuria įtaigų istorinį foną, o dvasių pasakojimai asmeniškesni, atskleidžiantys jų bei kitų veikėjų jausmus ir mintis. Dvasių daug, jos atkeliavusios iš skirtingų vietų, epochų, nugyvenusios labai skirtingus gyvenimus, todėl kai jų choras kalba, kiekvienam į bendrą pasakojimą įterpiant savo asmeninės istorijos detalę, atsiveria plati žmogiškosios patirties panorama. Tačiau nepaisant patirties įvairumo ir gausos matyti, jog nieko išskirtinai naujo žmonių gyvenime nenutinka, esminiai dalykai – gimimai, troškimai, meilė, klaidos, mirtys – kartojasi. Beskaitant knygą, prieš akis tarsi nusidriekia kelias, kuriuo lemta eiti žmogui (ir iš kurgi daugiau, jei ne pomirtinio būvio, geriausia tą kelią apibendrinti).

Pasakojimo centre – Abraomo Linkolno netektis mirus sūnui. G. Saunders viename interviu mini, jog knygą parašyti įsikvėpė išgirdęs, kaip stipriai Linkolnas gedėjo vaiko (yra žinoma, jog po laidotuvių net lankėsi kriptoje ir laikė kūną glėbyje); autoriui toks stiprus sielvartas pasirodė tam tikra prasme gražus, vertas atskiro pasakojimo. Rodos, „Linkolnas bardo“ galėtų būti pritaikytas skaitymo terapijoje, parekomenduotas išgyvenančiam artimojo netektį, nes padėtų apmąstyti tai, kas nutiko, ir rasti atramos taškų. <…> pasaulis pilnas sielvarto; <…> visi kenčia; <…> ir todėl reikia daryti, ką gali, kad palengvintum tą naštą tiems, su kuo susiduri <…> – samprotauja Abraomas Linkolnas 336-ajame puslapyje, taip tapdamas panašus į budistų bodhisatvą – būtybę, kuri, nors pati yra priartėjusi prie nušvitimo, iš didžiulės atjautos pasižada atgimti samsaroje, kad padėtų nušvisti kitiems.

George Saunders (foto iš http://www.latimes.com)

Romane yra ir daugiau budizmo filosofijos elementų (nieko nuostabaus, nes pats autorius – budistas). Pavyzdžiui: Jis atėjo iš nieko, įgijo pavidalą, buvo mylimas ir visada turėjo grįžti į nieką (p. 269) ir Aš nesu patvarus ir Merė nėra patvari, ir net čionykščiai pastatai ir paminklai nepatvarūs, ir visas miestas nepatvarus, ir platusis pasaulis nepatvarus. Visa kinta, mainosi, kiekvieną akimirką (p. 269) – iliustruojamas nepastovumas, vienas iš trijų budizme nurodomų būties požymių. Visi sielvartauja ar sielvartavo, ar tuojau sielvartaus. Tokia pasaulio prigimtis (p. 337) – kentėjimas, kitas būties požymis. Jo užuojauta tą akimirką buvo skirta visiems, griežta logika vertė ją nerangiai įveikti visus skirtumus (p. 338) – atjautos visoms gyvoms būtybėms principas.

Nesidominčiam budizmu skaitytojui kūrinį suprasti bus sunkiau, nes tekste ne iškart ir ne iki galo paaiškinama dvasių prigimtis, aplinkybės, į kurias jos patekusios, ateities perspektyva. Prieš skaitant pravartu pasidomėti bardo samprata, pavyzdžiui, pavartyti „Tibeto mirusiųjų knygą“ – tuomet romanas atsiskleis įvairiapusiškiau ir skaityti bus daug įdomiau.

Kūrinio atmosfera kiek depresyvi, nes daugiausia pasakojama iš mirusiųjų pozicijos, veiksmas vyksta kapinėse, daug dėmesio skiriama netekčių, mirties temai (tekstas kartais net primena ilgą epitafiją), tačiau jame nestinga ir šviesos, vilties, kad klaidos gali būti ištaisytos, o nuodėmės atpirktos. Pasakojime išvengiama sentimentalumo; veikėjai su lengva ironija žvelgia vienas į kito bei savo pačių nesėkmes ir silpnybes, gyvenimas vaizduojamas nepagražintai, nenutylimos širdį draskančios neteisybės ar kiti kančios šaltiniai. Jei esi įpratęs prie kūrinių su vien laimingomis pabaigomis, toks atvirai vaizduojamas dramatizmas gali šiek tiek sukrėsti.

Knygos veiksmas vyksta XIX amžiuje, todėl ir daugumos personažų kalbėjimo maniera būdinga tam laikmečiui, rafinuota, truputį formali. Tekstas labai sklandus (kiekvienas žodis, rodos, parinktas tobulai) bei pasižymi ritmu, sukuriamu per pauzes, pakartojimus, kuris lengvai hipnotizuoja – už tai neabejotinai reikia dėkoti ir vertėjai Gabrielei Gailiūtei-Bernotienei, kokybiškai išvertusiai kūrinį. Perteikti specifinę dvasių šneką, rasti lietuviškų atitikmenų joje pasitaikantiems autoriaus naujai sukurtiems žodžiams tikriausiai buvo nemažas iššūkis.

Dėl emociškai paveikaus turinio ir takių sakinių „Linkolnas bado“ taip įtraukė, jog perskaičiau per du prisėdimus. Dabar norisi skaityti antrąkart – lėčiau, atkreipiant dėmesį į detales, kurias galėjau praleisti. Tai originalus, daugiasluoksnis kūrinys, atspindintis šiuolaikinės literatūros tendenciją laužyti formos standartus ir ieškoti naujų, paveikesnių. Užvertusi paskutinį puslapį jaučiau, jog laiką praleidau ne veltui.

Pažintis su „Camino Lituano“

Seniai svajoju nužygiuoti piligriminiu Šv. Jokūbo keliu Ispanijoje. Kol kas tam pritrūksta drąsos, taip pat nesijaučiu pakankamai fiziškai pasirengusi, bet nusprendžiau pamažu ruoštis ir iš pradžių ėmiausi paprastesnio iššūkio – įveikti Lietuvos Šv. Jokūbo kelią (ar bent jo dalį).

Šv. Jokūbo keliai Ispanijoje (http://www.pierre-compostelle.com)

Ispanijoje Šv. Jokūbo kelių daug, jie prasideda iš skirtingų vietovių, bet pagrindiniai vingiuoja šalies šiaurės vakaruose. Nuo viduramžių piligrimai jais traukė į Santjago de Kompostelos miestą, kur katedroje saugomi, kaip manoma, šv. Jokūbo palaikai. Žmonių srautas skatino vystytis infrastruktūrą bei miestus, todėl pakeliui galima išvysti daug architektūros paminklų, taip pat pasigrožėti Ispanijos gamta.

XX amžiuje, populiarėjant piligrimystei, imta kurti Šv. Jokūbo kelių tąsas, kurios nusidriekė per visą Europą ir dabar sudaro tarptautinį tinklą. Tad jei tik nori ir turi ryžto, keliautojai gali pradėti žygį į Santjago de Kompostelą iš savo ar gretimos šalies.

Šv. Jokūbo kelias Lietuvoje (http://www.caminolituano.com)

Tokią galimybę turime ir Lietuvoje. Šv. Jokūbo kelias čia įkurtas 2017 m. ir pavadintas „Camino Lituano“ – išvertus iš ispanų kalbos, „kelias per Lietuvą“ ar „lietuviškasis kelias“. Maršrutas tęsiasi 500 km nuo Žagarės iki Seinų, ir yra suskirstytas į 20 etapų po maždaug 20 km. Beveik visi etapai kaip ir Ispanijoje sužymėti kriauklės simboliu, padedančiu nepaklysti, o kiekvieno pabaigoje numatyta nakvynės vieta. Maršruto planas išsamiai aprašytas „Camino Lituano“ organizacijos tinklalapyje: http://www.caminolituano.com.

Piligrimo pasas

Prieš kelionę Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios raštinėje įsigijau specialų piligrimo pasą, kuriame galima rinkti antspaudus nakvynės vietose ar kituose savo nuožiūra pasirinktuose objektuose. Taip žygiuoti smagiau – kelias tarsi dokumentuojamas, o jį įveikus lieka įdomus suvenyras. Tušti langeliai piligrimo pase man dar kelia ir azartą juos kuo greičiau užpildyti, tai stiprina motyvaciją judėti toliau, įveikti visus etapus.

Pažintį su „Camino Lituano“ nusprendžiau pradėti kone nuo vidurio: atkarpos „Raudondvaris – Pažaislis“, kuri pasirodė paprasčiausiai įgyvendinama – iš Vilniaus nesunku pasiekti pradžios tašką, be to, minėtos vietovės man gerai pažįstamos, todėl perspektyva keliauti per jas vienai nekėlė daug streso.

Taigi – ryškiausi įspūdžiai iš šio žygio (suskirsčiau juos į pliusus ir minusus):

Pliusai:

– Gana išsamiai susipažįsti su Kaunu. Praeini įvairius jo rajonus, išvysti svarbiausius lankytinus objektus.

Kauno Ąžuolyne

– Malonios pasivaikščioti atkarpos per Ąžuolyną, Panemunės šilą. Aplankai įspūdingą Pažaislio vienuolyno ansamblį, kurio teritorija dvelkte dvelkia ramybe (ne veltui nuo XVII amžiaus vadinama Mons Pacis – taikos kalnu).

– Išbandai savo ištvermę (fizinę ir psichologinę), pasportuoji.

– Ilgas ėjimas nuramina mintis, atpalaiduoja.

Kauno Panemunės šile

– Aplanko laisvės jausmas, patiri kelionės dvasią.

– Keliaudamas pėsčiomis junti pasaulį kitaip nei važiuodamas transporto priemone – turi galimybę įsiklausyti į aplinkos garsus, pastebėti smulkias detales, užuosti kvapus; tokia patirtis išsamesnė, gilesnė.

– Prisilieti prie senovinės piligrimystės tradicijos. Net jei einama daugiau pažintiniu tikslu, kelionėje atsiranda sakralus matmuo.

Minusai:

– Nemaloni atkarpa, besitęsianti palei judrų Raudondvario plentą. Tenka ilgai kęsti automobilių triukšmą ir užterštą orą, o tai trukdo atsipalaiduoti, įsijausti į aplinką. Panaši situacija susiklosto pačioje kelionės pabaigoje, kai reikia pereiti Kauno hidroelektrinės tiltą.

– Kelias nesužymėtas specialiu kriauklės simboliu, todėl tenka dažnai žvilgčioti į žemėlapį, kad nepaklystum, ir tai vargina, atima laiko.

– 26 km atstumas man pasirodė per ilgas (todėl paskirsčiau jį dviems dienoms). Žinoma, tai individualu, bet būtų šaunu, jei „Camino Lituano“ turėtų daugiau ir kas mažesnius atstumus numatytų nakvynės vietų, tuomet keliautojai galėtų rinktis savą judėjimo tempą.

Pažaislio vienuolynas

Grįžusi namo kone iškart ėmiau planuoti, kurį „Camino Lituano“ etapą žygiuosiu toliau. Mat patirtis buvo įdomi ir praturtinanti, leidžianti ne tik geriau pažinti Lietuvą, bet ir atverianti naują veiklos, saviraiškos formą – piligrimystę.

Slėnio gatvė Kaune

P. S. Apie antrąjį etapą „Rozalimas – Pakruojis”: https://uzsalusijura.wordpress.com/2020/09/22/camino-lituano-ii-rozalimas-pakruojis/.