Pažintis su „Camino Lituano“

Seniai svajoju nužygiuoti piligriminiu Šv. Jokūbo keliu Ispanijoje. Kol kas tam pritrūksta drąsos, taip pat nesijaučiu pakankamai fiziškai pasirengusi, bet nusprendžiau pamažu ruoštis ir iš pradžių ėmiausi paprastesnio iššūkio – įveikti Lietuvos Šv. Jokūbo kelią (ar bent jo dalį).

Šv. Jokūbo keliai Ispanijoje (http://www.pierre-compostelle.com)

Ispanijoje Šv. Jokūbo kelių daug, jie prasideda iš skirtingų vietovių, bet pagrindiniai vingiuoja šalies šiaurės vakaruose. Nuo viduramžių piligrimai jais traukė į Santjago de Kompostelos miestą, kur katedroje saugomi, kaip manoma, šv. Jokūbo palaikai. Žmonių srautas skatino vystytis infrastruktūrą bei miestus, todėl pakeliui galima išvysti daug architektūros paminklų, taip pat pasigrožėti Ispanijos gamta.

XX amžiuje, populiarėjant piligrimystei, imta kurti Šv. Jokūbo kelių tąsas, kurios nusidriekė per visą Europą ir dabar sudaro tarptautinį tinklą. Tad jei tik nori ir turi ryžto, keliautojai gali pradėti žygį į Santjago de Kompostelą iš savo ar gretimos šalies.

Šv. Jokūbo kelias Lietuvoje (http://www.caminolituano.com)

Tokią galimybę turime ir Lietuvoje. Šv. Jokūbo kelias čia įkurtas 2017 m. ir pavadintas „Camino Lituano“ – išvertus iš ispanų kalbos, „kelias per Lietuvą“ ar „lietuviškasis kelias“. Maršrutas tęsiasi 500 km nuo Žagarės iki Seinų, ir yra suskirstytas į 20 etapų po maždaug 20 km. Beveik visi etapai kaip ir Ispanijoje sužymėti kriauklės simboliu, padedančiu nepaklysti, o kiekvieno pabaigoje numatyta nakvynės vieta. Maršruto planas išsamiai aprašytas „Camino Lituano“ organizacijos tinklalapyje: http://www.caminolituano.com.

Piligrimo pasas

Prieš kelionę Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios raštinėje įsigijau specialų piligrimo pasą, kuriame galima rinkti antspaudus nakvynės vietose ar kituose savo nuožiūra pasirinktuose objektuose. Taip žygiuoti smagiau – kelias tarsi dokumentuojamas, o jį įveikus lieka įdomus suvenyras. Tušti langeliai piligrimo pase man dar kelia ir azartą juos kuo greičiau užpildyti, tai stiprina motyvaciją judėti toliau, įveikti visus etapus.

Pažintį su „Camino Lituano“ nusprendžiau pradėti kone nuo vidurio: atkarpos „Raudondvaris – Pažaislis“, kuri pasirodė paprasčiausiai įgyvendinama – iš Vilniaus nesunku pasiekti pradžios tašką, be to, minėtos vietovės man gerai pažįstamos, todėl perspektyva keliauti per jas vienai nekėlė daug streso.

Taigi – ryškiausi įspūdžiai iš šio žygio (suskirsčiau juos į pliusus ir minusus):

Pliusai:

– Gana išsamiai susipažįsti su Kaunu. Praeini įvairius jo rajonus, išvysti svarbiausius lankytinus objektus.

Kauno Ąžuolyne

– Malonios pasivaikščioti atkarpos per Ąžuolyną, Panemunės šilą. Aplankai įspūdingą Pažaislio vienuolyno ansamblį, kurio teritorija dvelkte dvelkia ramybe (ne veltui nuo XVII amžiaus vadinama Mons Pacis – taikos kalnu).

– Išbandai savo ištvermę (fizinę ir psichologinę), pasportuoji.

– Ilgas ėjimas nuramina mintis, atpalaiduoja.

Kauno Panemunės šile

– Aplanko laisvės jausmas, patiri kelionės dvasią.

– Keliaudamas pėsčiomis junti pasaulį kitaip nei važiuodamas transporto priemone – turi galimybę įsiklausyti į aplinkos garsus, pastebėti smulkias detales, užuosti kvapus; tokia patirtis išsamesnė, gilesnė.

– Prisilieti prie senovinės piligrimystės tradicijos. Net jei einama daugiau pažintiniu tikslu, kelionėje atsiranda sakralus matmuo.

Minusai:

– Nemaloni atkarpa, besitęsianti palei judrų Raudondvario plentą. Tenka ilgai kęsti automobilių triukšmą ir užterštą orą, o tai trukdo atsipalaiduoti, įsijausti į aplinką. Panaši situacija susiklosto pačioje kelionės pabaigoje, kai reikia pereiti Kauno hidroelektrinės tiltą.

– Kelias nesužymėtas specialiu kriauklės simboliu, todėl tenka dažnai žvilgčioti į žemėlapį, kad nepaklystum, ir tai vargina, atima laiko.

– 26 km atstumas man pasirodė per ilgas (todėl paskirsčiau jį dviems dienoms). Žinoma, tai individualu, bet būtų šaunu, jei „Camino Lituano“ turėtų daugiau ir kas mažesnius atstumus numatytų nakvynės vietų, tuomet keliautojai galėtų rinktis savą judėjimo tempą.

Pažaislio vienuolynas

Grįžusi namo kone iškart ėmiau planuoti, kurį „Camino Lituano“ etapą žygiuosiu toliau. Mat patirtis buvo įdomi ir praturtinanti, leidžianti ne tik geriau pažinti Lietuvą, bet ir atverianti naują veiklos, saviraiškos formą – piligrimystę.

Slėnio gatvė Kaune

P. S. Apie antrąjį etapą „Rozalimas – Pakruojis”: https://uzsalusijura.wordpress.com/2020/09/22/camino-lituano-ii-rozalimas-pakruojis/.

Vienas komentaras “Pažintis su „Camino Lituano“

  1. Atgalinė nuoroda: „Camino Lituano” (II): Rozalimas – Pakruojis | Užšalusi jūra

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s