„Camino Lituano” (II): Rozalimas – Pakruojis

Vasaros pabaigoje pasiryžau dar vienam „Camino Lituano“ etapui – nužygiavau iš Rozalimo į Pakruojį. Savo pirmąją šio piligriminio-pažintinio kelio atkarpą (Raudondvaris – Pažaislis) įveikiau praėjusį rudenį. Taigi dabar antroji. Pasirinkau būtent šią, nes ji trumpiausia, kūnui neturėjo tapti per dideliu fiziniu iššūkiu, taip pat jos pradžios bei pabaigos taškus buvo paprasta pasiekti autobusu.

Šįkart kelionėje patyriau nemažai sunkumų. Visų pirma, netyčia iš autobuso išlipau viena stotele anksčiau ir teko per laukus pėdinti nemažą atstumą iki Rozalimo. Paskui pačiame miestelyje sunkiai sekėsi rasti maršruto pradžią – iš dalies galbūt dėl to, jog ėjau priešinga numatytajai kryptimi (natūrali kryptis – iš Šiaurės į Pietų Lietuvą, link Ispanijos Šv. Jokūbo kelių), tačiau vis dėlto „Camino Lituano“, bent tos atkarpos, kurias išbandžiau, pasirodė ne itin aiškiai sužymėtas. Vėliau įtampą kėlė netikėtai sparčiai senkanti telefono (kuriame – atgalinis autobuso bilietas) baterija ir nesėkminga piligrimo paso antspaudavimo vietos paieška… Bet apie viską iš eilės.

Rozalimo pušyno vartai

Kiek paklaidžiojusi Rozalime, radau vartus į pušyną, nuo kurio ir pradėjau. Kelias miestelyje eina ir pro daugiau lankytinų objektų (pavyzdžiui, buvusį Šapirų šeimos namą – bendruomenės namus, Nepriklausomybės angelą), tačiau negrįžau jų ieškoti – tuo metu jau buvau sugaišusi nemažai laiko, be to, turiu pripažinti, Rozalimas man ne itin patiko, pasirodė gan nykus (gal todėl, kad puoselėjau didelius lūkesčius?). Tenorėjau greičiau leistis į kelią. Žengiau pro vartus į pušyną. Šių vartų viršuje kabo trys varpai, kurie, kaip rašoma internete, yra Rozalimo simbolis, vaizduojantis žemės ir dangaus ryšį.

Pušynas vėlgi nepasirodė jaukus. Gal dėl apniukusio dangaus, kuris bet kokiai aplinkai suteikia niūrumo, visos vietos, per kurias tądien keliavau, dvelkė kažin kokiu tamsumu, skurdumu. Suabejojau, ar vertėjo važiuoti. Norėjau kuo greičiau įveikti kelią, todėl pušyne nesustojau apžiūrėti medinių tautodailininkų skulptūrų, neskaičiau informacinių stendų apie vietos gamtą bei istoriją, kurių ten įrengta nemažai.

Laučių I tvenkinys

Nuotaika pagerėjo, kai pasiekiau Laučių I tvenkinį. Jame esama salelės su kalva, vadinama Paežerių alkakalniu arba Koplyčkalniu, kuri įtraukta į mitologinių vietų sąrašą. Alkakalniai – tai baltų šventomis laikytos kalvos, ant kurių veikė šventyklos, buvo atliekami įvairūs ritualai: vaidilutės kūrendavo amžinąją ugnį, dievams aukotos aukos ir pan.; po Lietuvos krikšto ten imta statyti koplyčias bei kryžius. Paežerių alkakalnio virš vandens dabar kyšo tik viršūnė, likusi dalis, suformavus tvenkinį, buvo užsemta. Archeologų tyrimų duomenimis, toje vietoje kadaise buvusios kapinės (datuojamos maždaug XVII a.), gyventojai pasakoja, jog stovėjusi ir koplyčia. Saloje guli stambus akmuo, nusėtas įvairaus dydžio dubenėliais, kuris leidžia manyti ten buvus ir pagonių apeigų vietą. Didžiąją metų dalį šiuos objektus įmanoma apžiūrėti tik iki jų nuplaukiant (žiemą, kai tvenkinys užšąla, galima nueiti ledu).

Nutolęs nuo tvenkinio, camino tęsėsi palei 149 greitkelį – tai pirmoji iš dviejų tokių nemalonių bei nesaugių vietų maršrute. Šalikelė siaura, pro šalį nuolat švilpia automobiliai, sunkvežimiai; tokiomis sąlygomis eidama aiškiai įsisąmoninau savo kūno trapumą… Apie šią atkarpą įspėja dauguma etapą įveikusių piligrimų. Galbūt ateityje ji bus pakoreguota – socialiniuose tinkluose pasigirdo tokių svarstymų, bet kol kas tenka eiti palei greitkelį, stengiantis palaikyti kiek įmanoma saugesnį atstumą.

Kai trasa pasuko į laukus, jau buvau pasinėrusi į kelionės ritmą. Ilsėdamasi kryžkelėje, žvelgiau į Šv. Jokūbo kelio rodyklę ir svajojau, kaip žygiuosiu šiuo keliu Ispanijoje. Juk būtent jam norėdama pasiruošti ir ėmiausi „Camino Lituano“. Jaučiausi rami, patenkinta savimi, nes kažką dariau, kad priartėčiau prie svajonės – kartais vien tai atneša pilnatvės jausmą.

Įveikus kukurūzų bei kitų kultūrinių augalų laukus, vėl teko žygiuoti palei 149 greitkelį, šįkart apie 1,3 km – tai antroji nesaugi atkarpa. Pasisekė, jog tuo metu eismas nebuvo itin intensyvus, taip pat jau buvau pavargusi bei pasinėrusi į ėjimą, tad mažiau reagavau į pro šalį lekiančias mašinas. Bet, žinoma, vis tiek palengvėjo, įžengus į dviračių taką – paskutinį maršruto etapą iki Pakruojo.

Kai priėjau miesto ribą žymintį didelį užrašą, apėmė lengva euforija – kaip visuomet, pasiekus kelionės tikslą. Beveik nesigailėjau ėmusis šio sumanymo, didžiavausi savimi. Nebeskubėjau. Man beliko du rūpesčiai: rasti, kur atsispausdinti atgalinį bilietą ir gauti antspaudą į piligrimo pasą.

Deja, visas vietas, kur tikėjausi tai padaryti, radau užrakintas. Pasirodo, šeštadienį dauguma įstaigų Pakruojyje dirba tik iki 13-15 val. Net biblioteka, kuri pagal interneto puslapyje pateiktą informaciją dar turėjo dirbti, buvo uždaryta. Apskritai miestelis pasirodė apleistas. Tuščios gatvelės, kuriose tik retsykiais pasirodydavo vienas kitas praeivis (dažniau važinėjo automobiliai), kėlė nesaugumo jausmą. Mano nerimas dėl jau beveik išsikrovusio telefono augo. Dar galėjau pamėginti užeiti antspaudo į kelis „Camino Lituano“ tinklalapyje nurodytus nakvynės namus (vėliau sužinojau, jog antspauduoja ir Pakruojo sinagogoje), bet galiausiai numojau ranka į piligrimo pasą ir susitelkiau į didesnį prioritetą – autobuso bilietą.

 

Laukai netoli Pakruojo

Čia man padėjo „Maximoje“ įsikūrusio „Telios“ filialo darbuotoja, jauna mergina, sutikusi jį atspausdinti. Perlipti per savo išdidumą ir kreiptis pagalbos, pasirodyti pažeidžiamai buvo viena iš šios kelionės pamokų, peržengta komforto zonos riba. Tai man leido patirti kito žmogaus geranoriškumą, įsitikinti, jog, nepaisant sienų, kuriomis apsistatome, esame linkę padėti vieni kitiems. Nors kas žino, galbūt, kitaip susiklosčius aplinkybėms, galėjau patirti ir žmonių abejingumą, šaltumą – tai jau būtų pamokę kitko.

Laikydama rankose bilietą, galutinai atsipalaidavau. Dar pamėginau nužingsniuoti iki Pakruojo dvaro ir ten paieškoti pasų antspaudavimo vietos, bet atstumas pasirodė per didelis, kad spėčiau į autobusą.

Važiuodama namo paklausiau savęs, ar vertėjo eiti. Vis dėlto vertėjo. Padariau, ką seniai planavau, ir nebesuksiu dėl to galvos. Numalšinau kelionių troškulį. Įrodžiau sau, jog galiu, ir įgijau pasitikėjimo savimi. Susipažinau su iki tol nematyta Lietuvos dalimi, ji man nebebus nieko nereiškianti zona žemėlapyje. Geriau pažinau save. Tačiau taip pat dingtelėjo, jog daugiau „Camino Lituano“ turbūt neisiu. Per tuos kelis jo etapus prisižiūrėjau Lietuvos provincijos ir ji mane nuvylė. Rodės, nieko vertingo man neduoda. Nuo šiol keliausiu vien į didelius miestus, kultūros požiūriu turtingas vietas, nusprendžiau.

Vis dėlto kitą rytą, vartydama piligrimo pasą, panorau camino tęsti. Pasidarė smalsu, kokios būtų kitos jo atkarpos, kokių nuotykių patirčiau. Juk kiekvienas kelionės etapas skirtingas, gal kiti praeitų sklandžiau, džiaugsmingiau nei pastarasis. Nenorėjau praleisti galimybės pažinti. Verčiau patirti ir nusivilti, nei visai nebandyti.

 

Tekste panaudoti informacijos šaltiniai:

http://www.caminolituano.com/home/pakruojis-rozalimas/

https://lt.wikipedia.org/wiki/Rozalimo_pa%C5%BEintinis_mi%C5%A1ko_parko_takas

http://www.rozalimas.lt/?p=3940

 

Vienas komentaras “„Camino Lituano” (II): Rozalimas – Pakruojis

  1. Atgalinė nuoroda: Pažintis su „Camino Lituano“ | Užšalusi jūra

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s