Oliver James “They F*** You Up: How to Survive Family Life”

They F... You UpBritų psichologas ir televizijos laidų kūrėjas Oliver James šioje knygoje kelia klausimą, kas lemia žmonių individualumą, kodėl mes skiriamės vieni nuo kitų. Jei išvaizdos ir fiziologinius skirtumus daugiausia sąlygoja genai, gal tą patį galima pasakyti ir apie asmenybės savybes? Oliver James nesutinka. Jis mano, kad mūsų charakterius, interesus, vertybes, elgesį daugiausia lemia santykiai su tėvais ankstyvoje vaikystėje. Savo nuomonę autorius pagrindžia gausiais mokslinių tyrimų duomenimis.

O. James teigia, kad dauguma tėvų, dažnai patys to nesuvokdami, gan stipriai traumuoja savo vaikus. Pastariesiems dėl to išsivysto psichologinės problemos, vėliau trukdančios įvairiose gyvenimo srityse. Tačiau situaciją galima pakeisti, vaikystės traumas išgydyti (tiesa, tai yra ilgas ir daug jėgų reikalaujantis procesas). Pagrindinė sąlyga gijimui yra įžvalga – įsisąmoninimas, kokie praeities įvykiai ir kaip daro įtaką dabarčiai. Anot O. James, įžvalgos gali suteikti santykių su kitais žmonėmis analizė, psichoterapija ar kūryba.

Anksčiau skaičiau šveicarų psichoterapeutės Alice Miller knygas apie vaikystės traumas, todėl norisi palyginti jos ir Oliver James požiūrį. Miller skatina žmones neslopinti pykčio, neteisinti tėvų, nes tik taip įmanoma iš tikrųjų išsilaisvinti iš jų įtakos. Oliver James ne toks radikalus. Jis mano, kad dauguma tėvų, augindami vaikus, stengiasi iš visų jėgų, o auklėjimo klaidas daro nesąmoningai, kartodami savo tėvų ydingą elgesį. Be to, O. James labiau koncentruojasi į mokslo patvirtintus faktus (dėl to tekstas kartais tampa „sausokas“, nuobodokas), o A. Miller knygos emocionalesnės, kupinos užuojautos apleistam vaikui, glūdinčiam daugelyje suaugusių žmonių. Taigi Miller tekstus daugiau „jauti“, „išgyveni“, James‘o – analizuoji. Tačiau abu autoriai veda prie to paties tikslo – savo tikrosios vaikystės istorijos suvokimo ir tapimo laisvesniu, sąmoningesniu žmogumi.

Reklama

Alice Miller „Kūno maištas“

Kūno maištasPsichoterapeutė Alice Miller savo knygose gilinasi į vaikystės traumas ir milžinišką jų įtaką žmogaus asmenybei bei likimui. Kiekvienoje knygoje autorė apžvelgia vis kitą minėtų problemų aspektą. „Kūno maište“ aiškinamasi, kaip vaikystėje patirtas fizinis ir/ar psichologinis smurtas sukelia įvairius kūno simptomus.

A. Miller teigia, kad kūnas žino, kokios yra mūsų tikrosios emocijos tam tikroje situacijoje, ir reaguoja į jų slopinimą. Reakcija į melą, iliuzijas gali būti labai įvairi: pradedant psichologiniais sutrikimais (depresija, anoreksija) ir baigiant fiziniais (akių, odos, kvėpavimo sistemos ligos ir pan.). Tačiau toji reakcija neatsitiktinė – simptomai dažnai būna metaforiški. Pavyzdžiui, jei vaikui sutriko regėjimas, gali būti, kad jis „nenori kažko matyti“. Nenori greičiausiai todėl, kad tas „kažkas“ yra labai skausmingas dalykas, pavyzdžiui, vaikas jaučia, jog yra nemylimas toks, koks yra. Šią žinią vaiko sąmonei pakelti per sunku, nes iš esmės nuo tėvų rūpesčio priklauso jo gyvybė. Todėl skausminga tiesa išstumiama į pasąmonę, o vaikas toliau stengiasi bet kokia kaina pelnyti tėvų palankumą, net jei dėl to tektų išduoti tikrąją savastį ir susirgti.

Šį dėsningumą Alice Miller pailiustruoja keleto žymių menininkų biografinėmis detalėmis. Ji rašo apie Virginią Woolf, Franzą Kafką, James‘ą Joyce‘ą, Fiodorą Dostojevskį, Marcelį Proustą. Kaip ir daugelis žmonių, šie rašytojai kentėjo ir sirgo dėl vaikystėje patirto smurto. Savo liūdnas istorijas jie perkėlė į meno kūrinius, bet tai nepadėjo išsivaduoti iš smurto padarinių, nes žiaurus tėvų elgesys nebuvo įsisąmonintas kaip reali vaikystės patirtis. Maža to, daugelis minėtų autorių idealizavo savo tėvus.

Alice Miller (1923-2010) (foto iš Wikipedios)

Alice Miller ne tik rašo apie maištą, kurį kelia kūnas, bet ir pati maištauja – prieš ketvirtąjį Dievo įsakymą „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Psichoterapeutė teigia, kad pagarba smurtavusiems tėvams (už kurios iš tikrųjų slypi neišsipildę lūkesčiai, iliuzijos, baimė) yra nesuderinama su žmogaus psichologine sveikata. Vienintelis būdas išsivaduoti iš kadaise patirtų traumų – ne „gerbti“ tėvus ar jiems atleisti (kas yra neįmanoma, nes savo kūno apgauti negali), o „išjausti“ visas anuomet nuslopintas emocijas ir kuo detaliau atkurti tikrąją savo vaikystės istoriją – be idealizavimo ir tėvų pateisinimų. Tik tada imsime atjausti mumyse glūdintį vaiką, kuriuo kadaise buvome, ir išmoksime tinkamai juo pasirūpinti. Be to, suvokę, kaip buvome traumuoti, tokiu pačiu būdu nebetraumuosime kitų žmonių, pavyzdžiui, savo vaikų, ir užburtas smurto ratas bus nutrauktas.

Jei žmogus pasiryžta pažvelgti tiesai į akis, jis ima keistis, kinta ir jo santykiai su aplinkiniais, ypač tėvais. Žmogus gali suvokti, kokie žalingi jam yra kai kurie santykiai, ir nuspręsti juos nutraukti. Tačiau vieno pabaiga dažnai būna kito pradžia: gyvenime atsiranda vietos naujiems santykiams arba senieji pasikeičia, tampa nuoširdesni, pats žmogus įgyja daugiau laisvės. Taigi pažvelgti tiesai į akis verta.

Besidomintiems vaikystės traumų įtaka žmogui ir norintiems geriau save pažinti rekomenduoju kelis tinklaraščius, kuriuose autoriai rašo panašiomis temomis kaip Alice Miller: tai Dariaus Cikanavičiaus „Saviarcheologija“ ir Daniel Mackler „Wild Truth“.

Alice Miller buvo ne tik psichoterapeutė, rašytoja, bet ir mėgo tapyti. Tai vienas iš jos kūrinių (daugiau galite pamatyti http://www.alice-miller.com).

Alice Miller „Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieška“

 

„Kuo stipresnis kalinys, tuo storesnės turi būti kalėjimo sienos…“

Gabaus vaiko drama

Įsivaizduokite vaiką, kuris yra mylimas tik už pasiekimus ir laimėjimus, o ne už tai, koks yra iš tikrųjų. Šis vaikas slopina tikruosius savo jausmus ir norus, kad tik neprarastų tėvų meilės. Jis apleidžia savo tikrąją savastį ir susikuria netikrą. Psichoanalitikė Alice Miller teigia, kad tai daugelio žmonių vaikystės istorija.

Vaikui, patiriančiam smurtą (fizinį ir/ar psichologinį), natūraliai kyla pyktis, bejėgiškumas, apmaudas. Tai jausmai, priklausantys tikrajai savasčiai, bet vaiko sąmonei jie per sunkūs, todėl yra „išstumiami“ į pasąmonę. Iš ten jie niekur nedingsta, priešingai – daro įtaką visam tolesniam vaiko gyvenimui: lemia elgesį, savijautą, santykius su kitais žmonėmis. Smurtavusių tėvų vaikas irgi smurtaus – prieš savo vaikus, aplinkinius žmones ar save. Taip sukasi užburtas ratas.

Pasak A. Miller, vienintelis būdas atgauti savo tikrąją savastį – sąmoningai išgyventi išstumtus jausmus. Tai nelengvas kelias, nes tenka tartum vėl atsidurti apleisto, išsigandusio, sutrikusio vaiko padėtyje. Tenka gedėti prarasto laiko. Tačiau to rezultatas – išsilaisvinimas iš įvairių kompleksų, iliuzijų, didesnis sąmoningumas bei jautrumas kito kančiai. Suvokę tikrąją savo vaikystės istoriją ir dramą žmonės bus mažiau linkę traumuoti savo pačių vaikus.

„Kartą išgyvenus savąją tiesą, išnyksta vidinė būtinybė kurti vis naujas iliuzijas ir išsisukinėti nuo tos tiesos. Tampa akivaizdu, kad visą gyvenimą bijojome ir gynėmės nuo to, kas apskritai jau negali įvykti, nes įvyko mūsų gyvenimo pradžioje, kai buvome visiškai beginkliai.“

Diego Velazquez “Las Meninas“ (1656)