Ana Frank „Dienoraštis“

Ana Frank 1942 m. gegužę (iš Wikipedios)

Žydaitė Ana Frank dienoraštį pradėjo rašyti 1942 m. birželį, gavusi tam tinkamą sąsiuvinį per tryliktąjį gimtadienį. Tų pačių metų liepą mergaitė su visa šeima pasitraukė gyventi į slėptuvę, mat Anos sesuo Margo gavo valdžios šaukimą vykti į priverstinio darbo stovyklą. Ana rašė dienoraštį per visą buvimo slėptuvėje laiką. Paskutinis įrašas padarytas 1944 m. rugpjūčio 1 d. Po trijų dienų Frankų šeima ir kiti kartu besislapstę žmonės buvo suimti ir išvežti į koncentracijos stovyklą. Ten Ana Frank mirė 1945 m. Iš visos šeimos pavyko išsigelbėti tik jos tėvui, kuris vėliau publikavo dukters dienoraštį.

Skaityti šią knygą po Thoreau „Voldeno“ buvo nesunku. Be to, ir įdomiau: Ana rašo šmaikščiai, gilinasi į temas, kurios ir man įdomios – žmonių tarpusavio santykiai, konfliktas tarp vidinio ir išorinio žmogaus pasaulio, vienatvė, gamta. Žavėjausi autorės nepaprastu gebėjimu džiaugtis gyvenimu, optimizmu. Iš dienoraščio galima suprasti, kad mergaitės energija, žvalumas, valia buvo įgimti, bet tokiomis sunkiomis sąlygomis, kokiomis ji gyveno, geros nuotaikos palaikymas reikalavo ir didelių pastangų. Prieš slapstymąsi Anos gyvenimas buvo aprūpintas, vaikui buvo sudarytos palankios sąlygos laisvai augti ir vystytis. Manau, per šį pozityvų laikotarpį mergaitė išsiugdė stiprų pasitikėjimą savimi, kuris padėjo pakelti izoliaciją ir įtampą slėptuvėje.

Sunkumai, kančia žmogų dažnai pakeičia. Taip atsitiko ir Anai Frank. Mergaitė pati stebėjosi, kaip pasikeitė per karo metus – tapo savarankiškesnė, brandesnė, gilesnė. Jos samprotavimai, įžvalgos – kaip suaugusio išmintingo žmogaus, net stebiesi, kad taip galėjo rašyti trylikametė – keturiolikmetė mergaitė.

Anos Frank parašas (iš Wikipedios)

Ilgainiui Ana labai pamėgo rašymą, svajojo tapti rašytoja. Įdomu, kaip jos gyvenimas būtų pasisukęs, jei ne koncentracijos stovykla. Tikėtina, kad Ana Frank pasauliui būtų davusi puikių kūrinių, nes vien jos paauglystės tekstai sklandūs, gyvi, vaizdingi. Kaip gaila, kad aplinkybės susiklostė taip nepalankiai!

Ištrauka, kurioje Ana samprotauja apie gamtą:

Įbaugintam, vienišam ar nelaimingam žmogui geriausias vaistas – išvažiuoti iš miesto, kad galėtų būti vienas dangaus, gamtos ir Dievo akivaizdoj. Tik tenai, tik tada jis pajus, kad viskas taip, kaip turi būti, ir kad Dievas nori matyti žmones laimingus, apsuptus neišmoningos, bet puikios gamtos.

Kol visa tai yra, o tai bus visada, žinau, kad ir kaip susiklostytų aplinkybės, gali rasti nusiraminimą didžiausiame sielvarte.

Memorialas Margo ir Anai Frank buvusios Bergen-Belzeno koncentracijos stovyklos vietoje (iš Wikipedios)

Reklama