A.de Saint-Exupéry „Mažasis princas“. Ištrauka (III)

Mazasis princas (istrauka 3)

Ir mažasis princas grįžo pas lapę.

– Sudie, – tarė jis.

– Sudie, – atsakė lapė. – Štai mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Svarbiausi dalykai akims nematomi.

– Svarbiausi dalykai akims nematomi, – pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

– Tavo rožė tau tokia svarbi todėl, kad dėl jos praradai daug laiko.

– Mano rožė man tokia svarbi todėl, kad aš… – pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

– Žmonės pamiršo šią tiesą, – tarė lapė. – Bet tu nepamiršk: tampi amžinai atsakingas už tą, ką prisijaukinai. Tu atsakingas už savo rožę…

– Aš atsakingas už savo rožę… – pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

A.de Saint-Exupéry „Mažasis princas“. Ištrauka (II)

Mazasis princas (istrauka 2)

– Pažaisk su manim, – paprašė mažasis princas. – Man labai liūdna…

– Negaliu žaisti su tavim, – tarė lapė. – Aš neprijaukinta.

– Ak, atleisk, – atsiprašė mažasis princas.

Bet pagalvojęs paklausė:

– Ką reiškia „prijaukinti“?

– Tu ne vietinis, – tarė lapė. – Ko ieškai?

– Ieškau žmonių, – atsakė mažasis princas. – Ką reiškia „prijaukinti“?

– Žmonės, – paaiškino lapė, – turi šautuvus ir medžioja. Tai labai nemalonu! Ir dar jie augina vištas. Tik tai jiems ir terūpi. Tu ieškai vištų?

– Ne, – atsakė mažasis princas. – Aš ieškau draugų. Ką reiškia „prijaukinti“?

– Tai, kas seniai pamiršta, – paaiškino lapė. – Tai reiškia „užmegzti ryšius“.

– Užmegzti ryšius?

– Na, taip, – tarė lapė. – Kol kas tu man tik mažas berniukas, panašus į šimtus tūkstančių kitų berniukų. Tu man nereikalingas. Aš tau irgi nereikalinga. Aš tau esu tik lapė, panaši į šimtą tūkstančių kitų lapių. Bet jei mane prisijaukinsi, mudu tapsime vienas kitam reikalingi. Tu būsi man vienintelis pasaulyje… Aš būsiu tau vienintelė pasaulyje…

A.de Saint-Exupéry „Mažasis princas“. Ištrauka (I)

Mazasis princas (virselis)

Mazasis princas (istrauka 1)

Ak, mažasis prince! Pamažu aš supratau, koks liūdnas tavo mažutis gyvenimas. Ilgą laiką tu teturėjai vieną pramogą ir malonumą: stebėti saulėlydžius. Šią naują smulkmeną sužinojau ketvirtosios dienos rytą, kai pasakei:

– Man patinka saulėlydžiai. Eime pažiūrėti saulėlydžio…

– Bet reikia palaukti…

– Ko palaukti?

– Palaukti, kol leisis saulė.

Iš pradžių atrodei labai nustebęs, paskui nusijuokei iš savęs ir tarei:

– Man vis atrodo, kad aš namie!

Iš tikrųjų. Kai Jungtinėse Valstijose vidurdienis, Prancūzijoje – tai žino visi – leidžiasi saulė. Tiesiog reikėtų per minutę nukeliauti į Prancūziją ir pasigrožėti saulėlydžiu. Deja, Prancūzija labai toli. Tačiau tavo mažojoje planetoje užtekdavo patraukti kėdę keletą žingsnių. Ir tu galėjai stebėti sutemas kaskart, kai tik panorėdavai…

– Vieną dieną mačiau leidžiantis saulę keturiasdešimt keturis kartus!

O po valandėlės pridūrei:

– Žinai… kai tau labai liūdna, gera žiūrėti į saulėlydžius…

– Ar tądien, kai matei keturiasdešimt keturis saulėlydžius, tau buvo labai liūdna?

Bet mažasis princas neatsakė.