Gyvenk kaip gėlė

B.Yoshimoto - Ezeras (virselis)Visada šiltai apklok pilvą, pasistenk atpalaiduoti tiek širdį, tiek kūną, be reikalo nesijaudink. Gyvenk kaip gėlė. Tai tavo teisė. Šį tikslą savo gyvenime tikrai gali pasiekti. To bus gana.

Du jauni žmonės Nakadžima ir Čihiro išgyvena sunkius laikotarpius: abu yra netekę mamų ir dažnai susiduria su vienatve. Jie mato vienas kitą per langus ir pamažu ima bendrauti, padeda vienas kitam susigrąžinti pusiausvyrą. Taip prasideda jų meilės istorija.

Vieną dieną jaunuoliai išsiruošia aplankyti Nakadžimos draugus, gyvenančius prie ežero. Vaikinas labai nerimauja prieš susitikimą, mat draugai kažkaip susiję su paslaptingais ir siaubingais jo praeities įvykiais. Tad ežeras, pagal kurį pavadinta visa knyga, yra tarsi skaudžių prisiminimų, prie kurių reikia sugrįžti, kad pagytum, metafora.

Knygoje ne kartą pabrėžiama sapnų svarba. Jie papildo realybę (Čihiro sapnuoja savo mirusią mamą, taip jos tarsi susitinka po ilgo nesimatymo laikotarpio) ar atskleidžia tiesą (Nakadžimos draugė, dėl sunkios ligos negalinti pakilti iš lovos ir daug mieganti, turi pranašavimo dovaną; jos brolis tai aiškina ilgu buvimu sapnų pasaulyje). Tekste taip pat dažnai minima vienatvė, kuri gali būti įvairi: ne tik sunki ar skausminga, bet ir praturtinanti, atpalaiduojanti.

Skaitydama pastebėjau nemažai panašumų su H.Murakami kūryba: paprastas pasakojimo stilius, neapkrauti sakiniai. Pagrindinė veikėja Čihiro, kaip ir Murakami herojai, iš pirmo žvilgsnio labai paprasta, bet vėliau išryškėja jos ypatingumas, gelmė.

Knyga man pasirodė originali. Nesunkiai skaitoma, įtraukianti ir tuo pačiu skatinanti susimąstyti. Kūrinio nuotaikai būdingas lengvumas, poetiškumas, melancholija. Ją gerai perteikia ši citata, kuria Čihiro apibūdina, kaip jaučiasi šalia Nakadžimos:

Viskas taip ramu, tylu ir kartu taip stipru – lyg po vandeniu, o aplinkinis pasaulis vis tolsta.

Reklama

B. Yoshimoto „Virtuvė”

VirtuveRomanas „Virtuvė“ išgarsino Bananos Yoshimoto vardą gimtojoje Japonijoje ir visame pasaulyje. Knyga nedidukė, aprašo iš pažiūros paprastą meilės istoriją, tad man pasidarė įdomu, kuo gi ji patraukė tūkstančių skaitytojų dėmesį.

Siužetas toks: jauna mergina Mikagė Sakurai, mirus močiutei, pasaulyje lieka visai viena. Likimas ją suveda su panašaus amžiaus vaikinu Juičiu, irgi netekusiu artimųjų. Tarp jaunuolių užsimezga artimas ryšys, pamažu virstantis meile.

Knygoje svarbus vaidmuo tenka virtuvei – tai jaukiausia, saugiausia namų (pagrindinei veikėjai – ir viso pasaulio) vieta, kurioje gali nusiraminti, vienatvė tampa ne tokia gūdi, o žmonės atranda bendrumą.

Man įsiminė įtaigiai aprašytas gedėjimo po artimojo netekties procesas: kaip ilgai jis trunka ir persmelkia visas gyvenimo sferas, kaip pasikeičia su mirtimi susidūręs žmogus.

B. Yoshimoto „Virtuvėje“ paprastai ir taikliai kalba apie sudėtingus dalykus (prigimtinę vienatvę, mirtį, meilę) bei perteikia šiuolaikinio žmogaus savijautą pasaulyje apskritai. Manau, tai ir nulėmė knygos populiarumą.

Knygos naujo leidimo viršelis (leidykla “Alma littera“, 2014)

Kol manęs nebuvo priėmę Tanabės, visąlaik miegodavau virtuvėje. Man niekaip nepavykdavo užsnūsti, ir kai sykį auštant maklinėjau po kambarius, ieškodama kampelio, kuriame galėčiau nusiraminti, supratau, kad geriausia vieta miegoti – ant grindų prie šaldytuvo.