Kenneth Grahame „Vėjas gluosniuose”

K. Grahame - Vėjas gluosniuose (viršelis)Ši 1908 m. Didžiojoje Britanijoje pasirodžiusi knyga prasideda tuo, kad Kurmis meta pavasarinius darbus ir išsiruošia pasidžiaugti gamta. Jis susidraugauja su Žiurkinu, pagyrūnu Rupūžium, išmintinguoju Barsuku bei daugeliu kitų žvėrelių ir patiria įvairiausių nuotykių. Kaip ir daugelyje vaikų literatūros kūrinių, nuotykiai neišeina iš saugumo ribų, todėl yra beveik vien tik džiaugsmingi ir jaukūs.

Knygoje išsamiai aprašoma gamta. Vartojama daug vaizdingų žodžių (pvz., apie upę: „Viskas mirgėjo ir virpėjo, trykščiojo, spindėjo ir žaižaravo, šnarėjo ir sūkuriavo, teškeno ir gurgėjo“) – tai iš dalies vertėjos nuopelnas. Akiai kiek neįprastas teksto stilius, kai viena metafora kone lipa ant kitos, gausu personifikacijų (pavyzdžiui: „Nors jau buvo po dešimtos valandos, dangaus skliaute vis dar klajojo užgesusios dienos atšvaitai; alsūs vidurdienio karščiai buvo atslūgę, paliesti vėsių trumpos vasarvidžio nakties pirštų“). Jei neklystu, toks stilius būdingas XIX amžiaus anglų literatūrai.

Pati istorija šmaikšti, humoras kiek panašus į Jerome K. Jerome „Trise valtimi“. Gal dėl to, kad abu autoriai gyveno tuo pačiu metu ir rašė apie panašius veikėjus – pasiturinčius, linkusius padykaduoniauti bičiulius. „Vėjyje gluosniuose“, kaip ir „Trise valtimi“, svarbus vaidmuo tenka upei ir kelionei ja (abu autorius įkvėpė ta pati Temzė).

Inga Moore iliustracija

Vis dėlto minėti rašytojai skiriasi tuo, jog K. Grahame kūrinyje veikia daugiausia žvėreliai. Tiesa, jie gerokai sužmoginti: vilki drabužius, namus apstato baldais, vairuoja automobilius ir jodinėja arkliais. Tai primena Beatrix Potter pasakas, tik pastarosiose veikėjai, regis, išlaiko daugiau gyvūniškumo. „Vėjo gluosniuose“ antropomorfizmas kartais man pasirodydavo perdėtas, neįtikinantis, o pasakojimas – ištęstas.

Grahame, priskirdamas savo žvėreliams tam tikras savybes, šaržuoja kai kuriuos žmonių tipus, pavyzdžiui, Rupūžius – baisiai pasipūtęs ir narciziškas, nors ir geros širdies. Jį laikyčiau ryškiausiu knygos personažu. Kiti trys pagrindiniai veikėjai (Kurmis, Žiurkinas, Barsukas) blankesni, tarpusavyje panašūs.

Septintame skyriuje Kurmis ir Žiurkinas sutinka Paną – antikos dievą, piemenų, gamtos ir žvėrelių globėją. Tai vienas įsimintiniausių knygos epizodų, kurį galima pavadinti mistišku. Kurmį ir Žiurkiną apstulbina Pano didybė. Jis toks gražus, kad net kelia baimę (čia norisi prisiminti Rainerio Marijos Rilkės frazę „Baisūs visi angelai“ – turėta omeny greičiausiai tas pats, ką pavaizdavo K. Grahame).

Knygoje Panas padeda į bėdą patekusiems žvėreliams bei geba suteikti užmarštį, kad, nepaisant kartais pasitaikančių sunkių patirčių, jie galėtų toliau nerūpestingai gyventi. Apie tai kalbama Pano dainoje, kurią išgirsta Kurmis su Žiurkinu:

Jei baimė širdin įsibraus ir džiaugsmas liūdesiu pavirs – galybę mano regėsi akimirką šviesią… Bet greit širdis viską pamirš. <…> Jei rankos, kojos skausmą jus, nutrauksiu pančias, retežius. Visada budėsiu, tik pašauk – girdėsiu. Būsi vėl užmaršty ramus. <…> Ramybę nešu ir paguodą vaikams, kur paklysta miškuos; visus surandu, kam būna skaudu, – nešu užmarštin aš juos…

Paul Bransom iliustracija (Wikipedia)

Šiame pasakojime vaizduojama švelnioji Pano versija, gyvavusi anglų literatūroje XIX amžiuje. Antikos laikais jis laikytas ne vien geradariu; buvo siejamas ir su žiaurumu, gašlumu, panorėjęs galėjo sukelti žmonėms stiprią baimę (paniką)1.

„Vėjas gluosniuose“ dėl savo šviesumo labai tinkamas skaityti vaikams ir galėtų būti atsvara smurto kupiniems filmams bei kompiuteriniams žaidimams. Tačiau kūrinį galima suvokti ne vien kaip pasaką, jame yra ir psichologinis bei istorinis kontekstas.

Vaikų literatūrą dažnai papildo iliustracijos, ši pasaka ne išimtis. Internete galima pasižvalgyti po galybę įvairiausio stiliaus „Vėjo gluosniuose“ paveikslėlių, keletu papildau šį straipsnį. Iš lietuviškų leidimų man gražiausias turbūt Robert Ingpen iliustruotasis, nors, gaila, skaičiau ne jį.

Robert Ingpen iliustracija

1Jason Mankey „A (Pagan) Wind in the Willows“; Pan (god) – Wikipedia.

Beatrix Potter „Pasaka apie dvi negeras peles“

Tai maža, miela knygutė apie du peliukus, kurie įsibrovė į lėlių namelį. Ji skirta vaikams, bet gali patikti ir suaugusiems, kurie neabejingi vaikų literatūrai, mėgsta prisiminti vaikystę ar matė filmą „Mis Poter“ (Miss Potter” (2006)) ir nori geriau susipažinti su Beatrix Potter kūryba.

O ši kūryba išties nepaprasta. Beatrix Potter sukūrė daugybę pasakų apie gyvūnėlius, jas gausiai ir kruopščiai iliustravo. Į Beatrix piešinėlius norisi įsižiūrėti, įdomu juos patyrinėti.

Bevartydama knygutę jutau, kaip atbunda primirštas gebėjimas džiaugtis paprastais dalykais. Buvo jauku.

Iliustracija iš knygutės