J.V. Gėtė „Jaunojo Verterio kančios“

Caspar David Friedrich "The Tree Of Crows" (1822)

Caspar David Friedrich “The Tree Of Crows“ (1822)

Prieš mano sielą tartum atitraukė kas uždangą, ir nesibaigiančio gyvenimo vaizdas mano akyse virsta amžinai atviro kapo praraja. Ar tu gali pasakyti: „Tai yra“, jei viskas praeina, jei viskas viesulo greičiu dumia pro šalį ir būties jėga dažnai lieka neišnaudota, ak, viską nuneša srovė, nutraukia į dugną ir sudaužo į uolas? Nėra nė vieno mirksnio, kuris nenaikintų tavęs ir tavųjų aplink tave, nė vieno mirksnio, kada tu pats nebūtum naikintojas, nors ir prieš savo norą: nekalčiausias pasivaikščiojimas atima gyvybę tūkstančiams vargšų kirminėlių, vienas kojos spyris sugriauna sunkiai pastatytus skruzdėlių namus ir paverčia visą mažą pasaulį negarbingu kapu. Ne! Ne didelės retos pasaulio katastrofos jaudina mane, ne potvyniai, praryjantys kaimus, ne žemės drebėjimai, nušluojantys miestus; širdį man drasko naikinanti jėga, kuri slypi gamtos visatoj, kuri nieko nesukūrė, kas nenaikintų savo kaimyno, savęs paties. Ir taip aš blaškausi kankinamas baimės. Dangus ir žemė ir jų kuriamosios galios supa mane: aš nieko nematau, tik amžinai ryjančią, amžinai atrajojančią pabaisą.

Reklama