Septyni paukščių įstatymai

20180617_0807221.jpg2018 m. pasirodė mano pirmoji knyga „Septyni paukščių įstatymai“ (išleido labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, iliustravo Lauksminė Steponavičiūtė). Tai trumpas pasakojimas apie draugystę ir kitoniškumo (ne)priėmimą; žinoma, kiekvienas skaitytojas tekstą gali interpretuoti savaip.

Kviečiu paskaityti ištrauką.

 

Septyni paukščių įstatymai

Smarkiai įsilijo. Lietus stiprėjo taip tolygiai, kad negalėjai pastebėti, kada dar tik krapnoja, o kada jau krinta dideli, apvalūs lašai. „Panašiai leidžiantis į jūrą saulei neįmanoma atskirti, kur viena debesų spalva pereina į kitą“, – ilgesingai prisiminė kiras.

Jie atsitūpė atokiame medyje už miestelio. Netrukus lietus aprimo.

– Juk esi girdėjęs apie septynis paukščių įstatymus? – paklausė kuosa, apžiūrėjusi bičiulio sparną.

– Ne, – kiras papurtė galvą.

Jų vyresnysis nieko panašaus nėra minėjęs. Antraip kiras tikrai būtų įsidėmėjęs.

– Keista, – sumurmėjo kuosa. – Paprastai paukščiai juos žino. Šiaip ar taip, – jau garsiau tarė ji, – mes gyvename pagal tuos įstatymus, nesvarbu, ar girdėjome apie juos, ar ne. Tai mūsų kraujyje.

Kiras pasuko galvą. Jis atidžiai klausėsi.

– Štai tie septyni paukščių įstatymai. Skrisdamas niekad nesustok ir nesigręžiok – tai du pirmieji. O toliau: išgyvena stipriausieji; paukščiai pamiršta, kas jų mama ir tėtis; kitoks visada priešas; kova yra kova; paukščiai negalvoja, kaip viskas baigsis.

Kiras susimąstė. Nelabai suprato, ką pasakė kuosa, bet jautė, jog tai kažkas svarbaus.

– Mes laikomės šių įstatymų negalvodami. Tai taip pat įprasta, kaip kvėpuoti, skraidyti… Vos išsiritę mokomės jų iš vyresniųjų. Tai mūsų gyvenimo pagrindas.

– Ar būtume kitokie, jei nesimokytume to iš mažumės? – kaip buvo pratęs, negalvodamas tarė kiras, bet tuoj pat susigriebė pasakęs kažką nederama.

Kuosa jo žodžius sutiko ramiai.

– Ko gero, – atsakė ji. – Žmonės irgi turi savus įstatymus. Tik jų yra dešimt.

– Ar jie panašūs į mūsiškius?

– Tikriausiai. Bet vargu ar tokie patys. Juk žmonės gyvena kitaip nei mes.

– Tiesa, – atitarė kiras.

20180617_122111.jpg

 

Kenneth Grahame „Vėjas gluosniuose”

K. Grahame - Vėjas gluosniuose (viršelis)Ši 1908 m. Didžiojoje Britanijoje pasirodžiusi knyga prasideda tuo, kad Kurmis meta pavasarinius darbus ir išsiruošia pasidžiaugti gamta. Jis susidraugauja su Žiurkinu, pagyrūnu Rupūžium, išmintinguoju Barsuku bei daugeliu kitų žvėrelių ir patiria įvairiausių nuotykių. Kaip ir daugelyje vaikų literatūros kūrinių, nuotykiai neišeina iš saugumo ribų, todėl yra beveik vien tik džiaugsmingi ir jaukūs.

Knygoje išsamiai aprašoma gamta. Vartojama daug vaizdingų žodžių (pvz., apie upę: „Viskas mirgėjo ir virpėjo, trykščiojo, spindėjo ir žaižaravo, šnarėjo ir sūkuriavo, teškeno ir gurgėjo“) – tai iš dalies vertėjos nuopelnas. Akiai kiek neįprastas teksto stilius, kai viena metafora kone lipa ant kitos, gausu personifikacijų (pavyzdžiui: „Nors jau buvo po dešimtos valandos, dangaus skliaute vis dar klajojo užgesusios dienos atšvaitai; alsūs vidurdienio karščiai buvo atslūgę, paliesti vėsių trumpos vasarvidžio nakties pirštų“). Jei neklystu, toks stilius būdingas XIX amžiaus anglų literatūrai.

Pati istorija šmaikšti, humoras kiek panašus į Jerome K. Jerome „Trise valtimi“. Gal dėl to, kad abu autoriai gyveno tuo pačiu metu ir rašė apie panašius veikėjus – pasiturinčius, linkusius padykaduoniauti bičiulius. „Vėjyje gluosniuose“, kaip ir „Trise valtimi“, svarbus vaidmuo tenka upei ir kelionei ja (abu autorius įkvėpė ta pati Temzė).

Inga Moore iliustracija

Vis dėlto minėti rašytojai skiriasi tuo, jog K. Grahame kūrinyje veikia daugiausia žvėreliai. Tiesa, jie gerokai sužmoginti: vilki drabužius, namus apstato baldais, vairuoja automobilius ir jodinėja arkliais. Tai primena Beatrix Potter pasakas, tik pastarosiose veikėjai, regis, išlaiko daugiau gyvūniškumo. „Vėjo gluosniuose“ antropomorfizmas kartais man pasirodydavo perdėtas, neįtikinantis, o pasakojimas – ištęstas.

Grahame, priskirdamas savo žvėreliams tam tikras savybes, šaržuoja kai kuriuos žmonių tipus, pavyzdžiui, Rupūžius – baisiai pasipūtęs ir narciziškas, nors ir geros širdies. Jį laikyčiau ryškiausiu knygos personažu. Kiti trys pagrindiniai veikėjai (Kurmis, Žiurkinas, Barsukas) blankesni, tarpusavyje panašūs.

Septintame skyriuje Kurmis ir Žiurkinas sutinka Paną – antikos dievą, piemenų, gamtos ir žvėrelių globėją. Tai vienas įsimintiniausių knygos epizodų, kurį galima pavadinti mistišku. Kurmį ir Žiurkiną apstulbina Pano didybė. Jis toks gražus, kad net kelia baimę (čia norisi prisiminti Rainerio Marijos Rilkės frazę „Baisūs visi angelai“ – turėta omeny greičiausiai tas pats, ką pavaizdavo K. Grahame).

Knygoje Panas padeda į bėdą patekusiems žvėreliams bei geba suteikti užmarštį, kad, nepaisant kartais pasitaikančių sunkių patirčių, jie galėtų toliau nerūpestingai gyventi. Apie tai kalbama Pano dainoje, kurią išgirsta Kurmis su Žiurkinu:

Jei baimė širdin įsibraus ir džiaugsmas liūdesiu pavirs – galybę mano regėsi akimirką šviesią… Bet greit širdis viską pamirš. <…> Jei rankos, kojos skausmą jus, nutrauksiu pančias, retežius. Visada budėsiu, tik pašauk – girdėsiu. Būsi vėl užmaršty ramus. <…> Ramybę nešu ir paguodą vaikams, kur paklysta miškuos; visus surandu, kam būna skaudu, – nešu užmarštin aš juos…

Paul Bransom iliustracija (Wikipedia)

Šiame pasakojime vaizduojama švelnioji Pano versija, gyvavusi anglų literatūroje XIX amžiuje. Antikos laikais jis laikytas ne vien geradariu; buvo siejamas ir su žiaurumu, gašlumu, panorėjęs galėjo sukelti žmonėms stiprią baimę (paniką)1.

„Vėjas gluosniuose“ dėl savo šviesumo labai tinkamas skaityti vaikams ir galėtų būti atsvara smurto kupiniems filmams bei kompiuteriniams žaidimams. Tačiau kūrinį galima suvokti ne vien kaip pasaką, jame yra ir psichologinis bei istorinis kontekstas.

Vaikų literatūrą dažnai papildo iliustracijos, ši pasaka ne išimtis. Internete galima pasižvalgyti po galybę įvairiausio stiliaus „Vėjo gluosniuose“ paveikslėlių, keletu papildau šį straipsnį. Iš lietuviškų leidimų man gražiausias turbūt Robert Ingpen iliustruotasis, nors, gaila, skaičiau ne jį.

Robert Ingpen iliustracija

1Jason Mankey „A (Pagan) Wind in the Willows“; Pan (god) – Wikipedia.

M. Haushofer „Siena“

Austrų rašytojos Marlen Haushofer romanas „Siena“ (1963 m.) – apie moterį, kuri vieną rytą izoliuojama nuo viso pasaulio staiga atsiradusios nematomos sienos. Veikėjai lieka tik palyginti nedidelė kalnuotos vietovės teritorija, kurioje ji stengiasi išgyventi ir pasirūpinti keliais išlikusiais gyvūnais.M.Haushofer - Siena (virselis)

Lengva įsivaizduoti, kad tekstas rašytas ant antros senų kalendorių pusės (kaip užsiminta pasakojime), nes jis vientisas, be skyrių. Pagrindinė veikėja rašė, kad apsisaugotų nuo išprotėjimo ir nebūtų užvaldyta baimės:

Aš rašau ne dėl rašymo malonumo; tiesiog aplinkybės taip susiklostė, kad privalau rašyti, jei nenoriu prarasti proto. Juk čia nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų už mane galvoti ir manim rūpintis. Esu visiškai viena ir turiu stengtis ištverti ilgus tamsius žiemos mėnesius. (p. 5)

Sakiniai teka ramia, lėta vaga. Veikėja aprašo savo kasdienius veiksmus ir buities darbus; nėra nei ypač daug apmąstymų, nei išorinių įvykių. Tačiau tekstas vis tiek įtraukia. Svarstau, kokia to paslaptis? Galbūt stilius, meditatyvi atmosfera, daug gamtos, gyvūnų aprašymų (man asmeniškai tai labai patinka). Tačiau tam neprijaučiančiam skaitytojui tekstas gali pasirodyti nuobodokas.

Pagrindinės veikėjos vienatvė – baisi ir kelianti pavojų gyvybei. Kita vertus, ji leidžia moteriai nusimesti socialines kaukes, tapti išties autentiškai. Daugiau nebereikia meluoti, nes nebėra dėl ko tai daryti:

<…> neįsivaizduoju, kodėl šiandien dar turėčiau meluoti. Galiu sau leisti rašyti tiesą; visi, dėl kurių visą gyvenimą melavau, yra mirę. (p. 32)

Žmonių visuomenės išnykimas tampa „patogia“ aplinkybe objektyviau įvertinti ankstesnį gyvenimą joje. Moteris suvokia, jog anksčiau ji neturėjo galimybės formuoti savo gyvenimo:

Kai dabar prisimenu tą moterį, kuria kadaise buvau, <…> nejaučiu jai didelės simpatijos. Bet nenorėčiau teisti jos pernelyg griežtai. Juk ji niekad neturėjo galimybės sąmoningai formuoti savo gyvenimo. Būdama jauna ji nejučiomis prisiėmė sunkią naštą ir sukūrė šeimą, ir nuo to laiko buvo nuolat įsprausta į slegiančią gausybę pareigų ir rūpesčių. Tik milžinė būtų galėjusi išsilaisvinti, o tokia ji nebuvo jokiais atžvilgiais <…>. Apie daugelį dalykų ji žinojo truputėlį, apie daugelį – visiškai nieko; apskritai jos galvoje tvyrojo siaubingas chaosas. Viso to kaip tik pakako visuomenei, kurioje ji gyveno, kuri išmanė lygiai tiek pat mažai ir nuolatos kažkur skubėjo. Tačiau vieną dalyką turiu pripažinti: ji visada jautė troškų nepasitenkinimą ir žinojo, kad viso to pernelyg maža. (p. 67)

Marlen Haushofer (www.nachrichten.at)

Marlen Haushofer (www.nachrichten.at)

Veikiama neįprastų aplinkybių, moteris keičiasi. Ši transformacija (psichologinė bei fizinė) ypač akivaizdi pagal knygą pastatytame filme „Die Wand“ (2012 m.). Man pasirodė, jog moteris tarsi išsigrynino, tapo tokia, kokia giliai viduje visada buvo. Pasikeitė vertybės, svarbiausia tapo išgyventi vieną dieną po kitos.

Skaitydama ne kartą stebėjausi, kad veikėjai netrūksta žmonių. Turbūt tik kartą ji apie tai svarsto ir nusprendžia, jog žmogaus kompanija būtų didesnė našta nei nauda, mat neišvengiamai kiltų konfliktų. Nuo fiziškai stipresnio ji taptų priklausoma, ko visai netroško, o fiziškai silpnesnį „nukankintų“ savo rūpestingumu, paverstų šešėliu. Moteriai kompaniją palaiko gyvūnai. Su karve, šunimi Lūšium ir kate moteris sudaro tarsi šeimą. Ypač artimas ryšys sieja su šunimi, kuris visada šalia, lydi į žygius, o namuose kelia lengvą bruzdesį. Kasdienis rūpinimasis augintiniais atitraukia nuo negatyvių minčių. Knygoje kartą buvo pasakyta, kad žmogui gyvenime būtinai reikia turėti tikslą ir darbų. Tuomet gali per daug nesikankindamas skintis kelią per tau skirtą laiką.

Viena iš kūrinio temų – nesibaigiančios netektys gyvenime, su kuriomis turi kažkaip susitaikyti:

Dabar esu visai rami. Matau artimą ateitį. Matau, kad tai dar ne galas. Viskas eina toliau. <…> Daugiau niekad nebebus jaučio, Perlės, Tigro ir Lūšiaus, bet artėja kažkas nauja, ir aš negaliu to išvengti. (p. 223)

Knygą galima suprasti įvairiai. Tiesiogiai – kaip distopijos žanro kūrinį. Arba metaforiškai – siena simbolizuoja begalinį vienišumą ir socialinę izoliaciją. Kai kas kūrinyje įžvelgia feminizmo apraiškų, mat vėliau pasakojime pasirodo vyras, gan dramatiškai pakeičiantis veikėjos gyvenimą.

Ką iš šios knygos išmokau? Kad dienas galima užpildyti kasdieniais darbais ir tuo džiaugtis, būti ramiai; kad nėra kur skubėti – reikia atrasti savo darbo ritmą; prisiminiau, kaip smagu (ir svarbu) auginti bei rūpintis naminiais gyvūnais.

O that Abstract Garden

Interneto platybėse radau šį Nigerijos rašytojo Ben Okri eilėraštį, kuris man labai patiko. Vadinasi “O that Abstract Garden“.

O that abstract garden of being
Tells me to be brave, and clear,
In the fire of living,
And in the journey through the year.
So I will grow me like an oak tree
And make life’s honey like a bee.
Each day I will walk an interesting mile
And with the sun I’ll share a smile.
I will play again like a child,
And celebrate what’s wild.
I will swim in every sea or river,
And reflect the light of the sublime giver.
I will be at ease with opposition,
And will cultivate intuition.
I will walk the surprising streets,
And dance to life’s unexpected beats.
I will notice all the phases of the moon
And try not to act too late or too soon.
I will write something new every day
And look at paintings in an alternative way.
I’ll not dream the same way twice;
But I’ll not be shy to repeat what’s nice.
I’ll have the courage, when needed, to change;
And I won’t forget that life is strange.
And so I’ll learn to love the simple things
As well as the complexity that life brings.
Good or bad I’ll learn to treat the same
And I’ll not forget that it’s all a mysterious game.
I’ll not let that general fear of death run my life
And I’ll make magic even out of strife.
Into the higher realms I will enter
And make my corner the centre.
O that abstract garden, make me clear,
Make me brave, without fear.
I intend to love this rich new year.

(http://benokri.co.uk)

Miesto sodo fragmentas (Gracas, Austrija)

Miesto sodo fragmentas (Gracas, Austrija)

Trumpai apie dvi knygas

„Antikos poetės. Senovės graikių ir romėnių poezijos rinktinė“. Sudarytoja Audronė Kudulytė-Kairienė

Antikos poetėsBetgi reikia drįst iškentėti viską… 

~ Sapfo

 

Knygoje spausdinami vienuolikos moterų poezijos fragmentai: aštuonių graikių (Sapfo, Korinos, Praksilos, Telesilos, Erinos, Anitės, Nosidės, Moiro) ir trijų romėnių (Sulpicijos, Melino, Balbilos). Apmaudu, jog iš kai kurių poečių kūrybinio palikimo išlikusios tik kelios eilutės. Taigi galima tik nujausti, kokia toji poezija buvo iš tikrųjų. Tačiau smalsu pažvelgti ir į fragmentus, mėginti įsivaizduoti prarastą senovės pasaulį.

Knygos pradžioje pateikiamas sudarytojos straipsnis, kuriame ji apžvelgia negausias poečių gyvenimo detales, aptaria kūrybą. Šis įvadas leidžia geriau suvokti kūrinių kontekstą.

 

Veneros skulptūra (Vatikano muziejus) http://www.mlahanas.de

 

Levas Tolstojus „Ivano Iljičiaus mirtis“

Tolstojus - Ivano Iljičiaus mirtisVisa tai, kuo tu gyvenai ir gyveni, – yra melas, apgaulė, slepianti nuo tavęs gyvenimą ir mirtį.

 

Tai nedidelė knygelė, apysaka. Teismo valdininkas Ivanas Iljičius gyvena, kaip jam atrodo geriausia – lengvai ir patogiai. Kaupia turtą, stengiasi kilti karjeros laiptais ir megzti pažintis su įtakingais žmonėmis. Tačiau sulaukus 45-erių staiga ima blogėti jo sveikata. Kęsdamas nuolatinį skausmą ir jausdamas artėjančią mirtį, vyras priverstas permąstyti savo gyvenimą.

Labai patiko sklandus teksto stilius. Skaitytojui, rodos, suteikiama galimybė seki pasakotojo žvilgsnį ir viską kartu pastebėti. Kartais veikėjai man pasirodydavo vaizduojami pernelyg vienpusiškai (pavyzdžiui, akcentuojamas vien materialistiškumas). Galbūt juos labiau atskleisti trukdė nedidelė kūrinio apimtis. Bet iš esmės apysaka parašyta gan meistriškai – lengvai, bet tuo pačiu atskleidžiant svarbias tiesas.

Žmogus ieško prasmės

…et lux in tenebris lucet

(ir šviesa šviečia tamsybėse)

Frankl - Zmogus iesko prasmes (virselis)Viktor E. Frankl – austrų neurologas ir psichiatras, išgyvenęs Aušvico ir dar kelias koncentracijos stovyklas. Knygoje „Žmogus ieško prasmės“ jis aprašo įkalinimo patirtį bei savo sukurtą psichoterapijos rūšį – logoterapiją.

Patirtį koncentracijos stovykloje Franklis pristato tarsi psichologinį eksperimentą, kuriame pats buvo ir dalyvis, ir stebėtojas. Jis aprašo išgyvenimų stadijas, kurias pereina į stovyklą patekusieji, sargybinių psichologiją ir stovyklos kasdienybę. Dažnai pasitelkia mokslinį stilių – galbūt dėl to, kad pats buvo mokslininkas, o gal taip lengviau išsakyti itin skaudžius ir siaubingus dalykus. Mokslinis stilius, kaip ir humoras, leidžia pažvelgti į dalykus iš šalies, per daug emociškai į juos neįsitraukiant. Humoro knygoje taip pat pasitaiko (kaip ir panašios tematikos Balio Sruogos „Dievų miške“).

Aušvice Franklis pastebėjo, jog žmogus gali ištverti pačias baisiausias sąlygas, jei tik mato tame prasmę. Ir priešingai: greitai palūžta prasmės nebematydamas. Šia įžvalga remdamasis autorius sukūrė logoterapiją, pažodžiui – „gydymą prasme“ (vienas iš graikiško žodžio logos reikšmių – prasmė).

Viktor E. Frankl (1905-1997)

Franklis išskiria tris būdus, kuriais galime atrasti gyvenimo prasmę: 1. kurdami arba nuveikdami darbą; 2. ką nors patirdami (gerumą, tiesą, grožį, gamtą, kultūrą) arba sutikdami (kitą žmogų – ir jį pamildami); 3. priimdami nuostatą neišvengiamos kančios atžvilgiu. Taigi prasmingi gali būti ne tik pozityvūs dalykai, bet ir kančia (jei ji neišvengiama). Mat bet kokiose aplinkybėse žmogus gali pasirinkti savo požiūrį į jas, kaip įmanoma geriau jas panaudoti (pvz., ugdyti tam tikras savybes). Atradus prasmę tampama laimingesniu ir atsparesniu žmogumi.

Knyga įtaigi, tikriausiai todėl, kad autorius remiasi savo asmenine (ir dar tokia tragiška) patirtimi. Logoterapijos teorija išdėstyta aiškiai ir paprastai. Tokį tekstą verta paskaityti, kai gyvenime iškyla sunkumų ar kažkur „pasimeta“ prasmės jausmas. Turbūt ne veltui Franklio knygos taikomos biblioterapijoje.

Gyvenk kaip gėlė

B.Yoshimoto - Ezeras (virselis)Visada šiltai apklok pilvą, pasistenk atpalaiduoti tiek širdį, tiek kūną, be reikalo nesijaudink. Gyvenk kaip gėlė. Tai tavo teisė. Šį tikslą savo gyvenime tikrai gali pasiekti. To bus gana.

Du jauni žmonės Nakadžima ir Čihiro išgyvena sunkius laikotarpius: abu yra netekę mamų ir dažnai susiduria su vienatve. Jie mato vienas kitą per langus ir pamažu ima bendrauti, padeda vienas kitam susigrąžinti pusiausvyrą. Taip prasideda jų meilės istorija.

Vieną dieną jaunuoliai išsiruošia aplankyti Nakadžimos draugus, gyvenančius prie ežero. Vaikinas labai nerimauja prieš susitikimą, mat draugai kažkaip susiję su paslaptingais ir siaubingais jo praeities įvykiais. Tad ežeras, pagal kurį pavadinta visa knyga, yra tarsi skaudžių prisiminimų, prie kurių reikia sugrįžti, kad pagytum, metafora.

Knygoje ne kartą pabrėžiama sapnų svarba. Jie papildo realybę (Čihiro sapnuoja savo mirusią mamą, taip jos tarsi susitinka po ilgo nesimatymo laikotarpio) ar atskleidžia tiesą (Nakadžimos draugė, dėl sunkios ligos negalinti pakilti iš lovos ir daug mieganti, turi pranašavimo dovaną; jos brolis tai aiškina ilgu buvimu sapnų pasaulyje). Tekste taip pat dažnai minima vienatvė, kuri gali būti įvairi: ne tik sunki ar skausminga, bet ir praturtinanti, atpalaiduojanti.

Skaitydama pastebėjau nemažai panašumų su H.Murakami kūryba: paprastas pasakojimo stilius, neapkrauti sakiniai. Pagrindinė veikėja Čihiro, kaip ir Murakami herojai, iš pirmo žvilgsnio labai paprasta, bet vėliau išryškėja jos ypatingumas, gelmė.

Knyga man pasirodė originali. Nesunkiai skaitoma, įtraukianti ir tuo pačiu skatinanti susimąstyti. Kūrinio nuotaikai būdingas lengvumas, poetiškumas, melancholija. Ją gerai perteikia ši citata, kuria Čihiro apibūdina, kaip jaučiasi šalia Nakadžimos:

Viskas taip ramu, tylu ir kartu taip stipru – lyg po vandeniu, o aplinkinis pasaulis vis tolsta.

C. Castaneda “Tylos galia“

C. Castaneda virselisTai aštuntoji serijos apie magą indėną don Chuaną knyga. Pirmųjų dalių nesu skaičiusi, bet, matyt, serijoje nėra vientiso siužeto, nes susigaudyti pasakojime nebuvo sunku. Daugiausia kūrinyje pateikiami don Chuano mokymai, kuriuos jis perduoda antropologijos studentui, t.y. pačiam knygos autoriui. Minėti mokymai ir veikėjų patirtys yra mistinės, tačiau, Castanedos teigimu, neišgalvotos (nors nemažai mokslininkų mano priešingai).

Gal kai kurios mintys tekste ir per dažnai kartojamos, bet iš esmės knyga man patiko ir leido iš arčiau pažvelgti į indėnų šamanistinę kultūrą.

 

Don Chuano teigimu, žmogiškoji egzistencija – tarsi didžiulis namas, kuriame vaidenasi. Kasdienė mūsų sąmonė užrakinta viename šio milžiniško namo kambaryje. Į šį kambarį patenkame pro stebuklingą angą – gimimą. O išeiname pro kitą ne mažiau stebuklingą angą – mirtį.

Vis dėlto magams pavyko rasti dar vieną plyšį, pro kurį galima išsprūsti iš to sandaraus kambario dar esant gyvam. Tai didžiulis pasiekimas. Tačiau nuostabiausias magų laimėjimas yra tas, kad ištrūkę iš to kambario jie pasirenka laisvę. Užuot klaidžioję po kitas namo patalpas, jie renkasi apskritai palikti šį didžiulį, vaiduoklių apgyventą namą.

J. Gaarder „Mergaitė su apelsinais“

J. Gaarder - Mergaite su apelsinaisPenkiolikmetis Georgas gauna prieš vienuolika metų mirusio tėvo laišką. Juo tėvas norėjo papasakoti Georgui istoriją, kurios šis nebūtų supratęs dar tėvui gyvam esant. Istorija yra apie paslaptingą mergaitę su apelsinais, suvaidinusią svarbų vaidmenį tėvo gyvenime, bei daugelį kitų dalykų – kosmosą, laiką, žmogaus laikinumą. Laišku tėvas taip pat siekė užduoti sūnui egzistencinių klausimų ir taip praplėsti pastarojo akiratį, paskatinti mąstyti ne vien apie kasdieniškus dalykus.

Knyga man pasirodė neįtaigi, kartais sentimenali, nuspėjama. Dialogai nenatūralūs, veikėjų reakcijos kartais irgi atrodė neadekvačios. Tiesa, buvo įdomių vietų (kur mąstoma apie Žemės ir visatos santykį, būtį ir nebūtį), taip pat visai originali knygos struktūra – tėvo ir sūnaus, kuriuos skiria laikas ir mirtis, dialogas (ši idėja taikliai perteikta lietuviško leidimo viršelyje). Vis dėlto iš šios knygos tikėjausi kažko kito – gal daugiau subtilumo, originalumo, netikėtų siužeto vingių.

J. K. Jerome „Trise dviračiais“

Jerome - Trise dviraciais (virselis)„Trise valtimi (neskaitant šuns)“ tęsinys, sukurtas 1898 m. Jo principas labai panašus į pirmosios dalies: tie patys trys vyrukai išsiruošia į kelionę ir dėl savo nenuovokumo patiria įvairių komiškų nuotykių. Tik šį kartą jie ne plaukia upe, o dviračiais ir traukiniais važiuoja per Vokietiją. Be minėtų komiškų nuotykių autorius dalinasi savo įžvalgomis apie vokiečių tautą, miestus, gamtą, nevengia pasišaipyti (bet dažniausiai nepiktai).

Knyga pasirodė mažiau įdomi nei „Trise valtimi“, literatūros pasaulyje ji taip pat yra sulaukusi mažiau sėkmės. Man pasirodė, kad pasakojimas tartum „sunkesnis“, jame daugiau prisiminimų, samprotavimų, ne taip lengvai pereinama nuo vienų įvykių prie kitų. Rašytojas Jeremy Nicholas pirmosios dalies didesnį populiarumą sieja su Temzės upe, kuri suteikia pasakojimui vientisumo (plaukiama tik upe ir autorius visada prie jos sugrįžta, kad ir kaip toli į praeities įvykius būtų nuklydęs). Tuo tarpu antrojoje dalyje keliaujama po Vokietiją iš vieno miesto į kitą, tuo pačiu dar prisimenami praeities įvykiai, tad trūksta visa tai vienijančio elemento.

Vis dėlto man patiko knygos humoras, taip pat XIX amžiaus realijos, kurių gausu pasakojime.

Kartais keliauji judriomis gatvėmis, kartais – pievomis ir laukų takeliais; kartais mes galime ištrūkti kelioms valandoms, o kartais – kelioms dienoms. Bet ilgesnė ji [kelionė] ar trumpesnė, šen ar ten, mūsų nepalieka mintis, kad laiko smiltelės senka. Prasilenkdami mes daugeliui linksime ir šypsomės, su kai kuriais, trumpam stabtelėję, pasišnekame, o su vienu kitu kažkiek kelio žengiame kartu. Mes patyrėme daug įdomaus, bet dažnai ir kiek pavargdavome. Bet apskritai maloniai praleidome laiką, ir gaila, jog viskas baigėsi.