Clarissa Pinkola Estés „Bėgančios su vilkais: Laukinės Moters archetipas mituose ir pasakose“

Begancios su vilkais

Clarissa Pinkola Estés – psichoanalitikė, poetė ir cantadora (senųjų Lotynų Amerikos pasakojimų saugotoja) – savo knygoje „Bėgančios su vilkais“ tyrinėja instinktyviąją moters prigimtį. Šis paslaptingas pasąmonės aspektas moteriai teikia stiprybės ir įkvėpimo, bet dėl įvairių priežasčių (psichologinių traumų, pervargimo ir kt.) ryšys su juo gali susilpnėti. Tada moteris jaučiasi tartum pametusi save, niekur nebemato prasmės, liūdi. Knygos autorė moko atkurti ryšį su pasąmone ir jo daugiau neprarasti.

Daug dėmesio knygoje skiriama pasakoms ir mitams. Pasak C.P. Estés, pasakose sukaupta žmonijos išmintis, pavaizduoti žmogaus dvasinio gyvenimo scenarijai, todėl jos gali gydyti, padėti priimti tinkamus sprendimus.

… Visuomet, kai tiktai pradedame sekti pasaką, iš karto stoja naktis. Kad ir kur būtume, kokiu metų ar paros laiku, vos pradėjus vynioti pasakos giją, iš už stogų šelmenų tuoj išlenda sidabrinis mėnulis, o viršum klausytojų galvų nusidriekia žvaigždėtas dangus. Kartais, pabaigus pasaką, kambarį užlieja ryto aušra, kitąkart dar lieka kokia žvaigždės atplaiša arba audringo dangaus debesų draiskana. Bet visuomet mums palieka didžiulis turtas, su kuriuo dar teks daug ką nuveikti kuriant ir puoselėjant sielą…

~ ~ ~

Ašaros – tai upė, galinti kur nors nuplukdyti. Raudodamos pripildome upę, nešančią mūsų dvasinio gyvenimo laivelį. Ašarų potvynis nukelia laivelį nuo uolų, nuo seklumos ir nuplukdo jį pasroviui į kokią nors naują, geresnę vietą.