Alice Miller „Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieška“

 

„Kuo stipresnis kalinys, tuo storesnės turi būti kalėjimo sienos…“

Gabaus vaiko drama

Įsivaizduokite vaiką, kuris yra mylimas tik už pasiekimus ir laimėjimus, o ne už tai, koks yra iš tikrųjų. Šis vaikas slopina tikruosius savo jausmus ir norus, kad tik neprarastų tėvų meilės. Jis apleidžia savo tikrąją savastį ir susikuria netikrą. Psichoanalitikė Alice Miller teigia, kad tai daugelio žmonių vaikystės istorija.

Vaikui, patiriančiam smurtą (fizinį ir/ar psichologinį), natūraliai kyla pyktis, bejėgiškumas, apmaudas. Tai jausmai, priklausantys tikrajai savasčiai, bet vaiko sąmonei jie per sunkūs, todėl yra „išstumiami“ į pasąmonę. Iš ten jie niekur nedingsta, priešingai – daro įtaką visam tolesniam vaiko gyvenimui: lemia elgesį, savijautą, santykius su kitais žmonėmis. Smurtavusių tėvų vaikas irgi smurtaus – prieš savo vaikus, aplinkinius žmones ar save. Taip sukasi užburtas ratas.

Pasak A. Miller, vienintelis būdas atgauti savo tikrąją savastį – sąmoningai išgyventi išstumtus jausmus. Tai nelengvas kelias, nes tenka tartum vėl atsidurti apleisto, išsigandusio, sutrikusio vaiko padėtyje. Tenka gedėti prarasto laiko. Tačiau to rezultatas – išsilaisvinimas iš įvairių kompleksų, iliuzijų, didesnis sąmoningumas bei jautrumas kito kančiai. Suvokę tikrąją savo vaikystės istoriją ir dramą žmonės bus mažiau linkę traumuoti savo pačių vaikus.

„Kartą išgyvenus savąją tiesą, išnyksta vidinė būtinybė kurti vis naujas iliuzijas ir išsisukinėti nuo tos tiesos. Tampa akivaizdu, kad visą gyvenimą bijojome ir gynėmės nuo to, kas apskritai jau negali įvykti, nes įvyko mūsų gyvenimo pradžioje, kai buvome visiškai beginkliai.“

Diego Velazquez “Las Meninas“ (1656)