F. Dostojevskio „Broliai Karamazovai“

Broliai Karamazovai

Trumpai nusakysiu pagrindinę romano siužeto liniją. Fiodoras Pavlovičius Karamazovas turi tris sūnus, kurių pats neaugino ir kurių gyvenimu niekada nesidomėjo. Jis – mieste žinomas girtuoklis, ištvirkautojas ir komediantas. Netikėtai susiklosčius aplinkybėms, pas tėvą vienu metu atvyksta visi trys jo sūnūs: karštakošis karininkas Dmitrijus, išdidus mokslo žmogus Ivanas ir geraširdis, vienuoliu norintis tapti Aleksejus. Vyriausiasis sūnus Dmitrijus su tėvu susikivirčija dėl pinigų ir moters, kurią abu myli. Visi nujaučia, kad šis konfliktas gerai nepasibaigs. Nuojauta ir įtampa stiprėja, kol galiausiai Fiodoras Pavlovičius iš tikrųjų nužudomas. Prasideda teismo procesas.

Romane giliai nagrinėjama nusikaltimo, žmogaus moralinio nuopuolio psichologija, taip pat paliečiamos tokios temos, kaip tikėjimas į Dievą, santykiai tarp tėvų ir vaikų, vyro ir moters. Veikėjų paveikslai labai detalūs, įsimintini. Kartais personažų reakcijos, dialogai man pasirodydavo pernelyg jausmingi, nerealistiški (tačiau gal XIX amžiuje, kurio metu romanas buvo parašytas ir kuriame vyksta jo veiksmas, tai buvo įprasta).

Kelios kūrinio ištraukos:

„Venkite bjaurėjimosi lygiai kitais, lygiai savimi: viskas, kas jums atrodo bjauru jūsų viduje, jau vien nuo to, kad jūs tai pastebėjote savyje, savaime apsivalo. Baimės irgi venkite, nors baimė yra tik visokio melo padarinys. Niekuomet nesibaiminkite savo dvasios silpnybės siekdama meilės ir nė savo blogų poelgių per daug nesibaiminkite. <…> Bet iš anksto sakau, kad netgi tą pačią akimirką, kai jūs su pasibjaurėjimu pamatysite, kad, nepaisydama visų savo pastangų, jūs ne tik nepriartėjote prie tikslo, bet tartum nutolote nuo jo, – tą pačią akimirką, iš anksto jums sakau, jūs staiga ir pasieksite tikslą, ir išvysite aukštesnę, stebuklingą Viešpaties galią, nes jis jus mylėjo ir visą laiką buvo jūsų paslaptingas vadovas.“

„Žinokite, kad nieko nėra kilnesnio ir tvirtesnio, ir sveikesnio, ir naudingesnio mūsų tolesniam gyvenimui kaip koks nors geras atsiminimas, ir ypač likęs iš vaikystės, iš gimtųjų namų. Jums daug kalbama apie jūsų auklėjimą, bet štai koks nors gražus, šventas atsiminimas, išsaugotas nuo vaikystės dienų, galbūt yra pats geriausias auklėtojas. Jei žmogus daug tokių atsiminimų atsineša į gyvenimą, tai jis niekuomet nepražus. Ir jei tik nors vienas geras atsiminimas išliks mūsų širdyje, tai ir jis gali kada nors būti mums išganingas.“