Septyni paukščių įstatymai

20180617_0807221.jpg2018 m. pasirodė mano pirmoji knyga „Septyni paukščių įstatymai“ (išleido labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, iliustravo Lauksminė Steponavičiūtė). Tai trumpas pasakojimas apie draugystę ir kitoniškumo (ne)priėmimą; žinoma, kiekvienas skaitytojas tekstą gali interpretuoti savaip.

Kviečiu paskaityti ištrauką.

 

Septyni paukščių įstatymai

Smarkiai įsilijo. Lietus stiprėjo taip tolygiai, kad negalėjai pastebėti, kada dar tik krapnoja, o kada jau krinta dideli, apvalūs lašai. „Panašiai leidžiantis į jūrą saulei neįmanoma atskirti, kur viena debesų spalva pereina į kitą“, – ilgesingai prisiminė kiras.

Jie atsitūpė atokiame medyje už miestelio. Netrukus lietus aprimo.

– Juk esi girdėjęs apie septynis paukščių įstatymus? – paklausė kuosa, apžiūrėjusi bičiulio sparną.

– Ne, – kiras papurtė galvą.

Jų vyresnysis nieko panašaus nėra minėjęs. Antraip kiras tikrai būtų įsidėmėjęs.

– Keista, – sumurmėjo kuosa. – Paprastai paukščiai juos žino. Šiaip ar taip, – jau garsiau tarė ji, – mes gyvename pagal tuos įstatymus, nesvarbu, ar girdėjome apie juos, ar ne. Tai mūsų kraujyje.

Kiras pasuko galvą. Jis atidžiai klausėsi.

– Štai tie septyni paukščių įstatymai. Skrisdamas niekad nesustok ir nesigręžiok – tai du pirmieji. O toliau: išgyvena stipriausieji; paukščiai pamiršta, kas jų mama ir tėtis; kitoks visada priešas; kova yra kova; paukščiai negalvoja, kaip viskas baigsis.

Kiras susimąstė. Nelabai suprato, ką pasakė kuosa, bet jautė, jog tai kažkas svarbaus.

– Mes laikomės šių įstatymų negalvodami. Tai taip pat įprasta, kaip kvėpuoti, skraidyti… Vos išsiritę mokomės jų iš vyresniųjų. Tai mūsų gyvenimo pagrindas.

– Ar būtume kitokie, jei nesimokytume to iš mažumės? – kaip buvo pratęs, negalvodamas tarė kiras, bet tuoj pat susigriebė pasakęs kažką nederama.

Kuosa jo žodžius sutiko ramiai.

– Ko gero, – atsakė ji. – Žmonės irgi turi savus įstatymus. Tik jų yra dešimt.

– Ar jie panašūs į mūsiškius?

– Tikriausiai. Bet vargu ar tokie patys. Juk žmonės gyvena kitaip nei mes.

– Tiesa, – atitarė kiras.

20180617_122111.jpg

 

Karen Blixen „Iš Afrikos“

Is Afrikos

Danų aristokratė Karen Blixen 1914 m. su vyru išvyko į Keniją, kur praleido 17 metų – augino kavos pupeles ir rūpinosi ferma, bendravo su čiabuviais ir domėjosi gamta. Vėliau dėl finansinių sunkumų K. Blixen teko grįžti į Europą. Savo gyvenimą Kenijoje ji aprašė knygoje „Iš Afrikos“.

Tai įtaigus kūrinys, kuriame stipriai juntama rašytojos meilė Afrikai, jos gamtai ir žmonėms. Skaitant nesunku įsijausti į to pasaulio ir laikotarpio atmosferą. Nors kai kurie aprašomi reiškiniai etiniu požiūriu gali būti vertinami prieštaringai (K. Blixen kritikuojama dėl rasizmo), tačiau knygoje jie yra epizodiniai ir nublanksta prieš svarbiausią atskleidžiamą dalyką – Afrikos magiją. Skaityti malonu ir dėl puikaus Violetos Tauragienės vertimo.

1985 m. pasirodė pagal šią ir kitas K. Blixen knygas sukurtas filmas „Mano Afrika“ („Out of Africa“;  režisierius Sydney Pollack), kuris sulaukė didelio pasisekimo, laimėjo septynias „Oskaro“ statulėles.

safari17-696x483

Karen Blixen

Ana Frank „Dienoraštis“

Ana Frank 1942 m. gegužę (iš Wikipedios)

Žydaitė Ana Frank dienoraštį pradėjo rašyti 1942 m. birželį, gavusi tam tinkamą sąsiuvinį per tryliktąjį gimtadienį. Tų pačių metų liepą mergaitė su visa šeima pasitraukė gyventi į slėptuvę, mat Anos sesuo Margo gavo valdžios šaukimą vykti į priverstinio darbo stovyklą. Ana rašė dienoraštį per visą buvimo slėptuvėje laiką. Paskutinis įrašas padarytas 1944 m. rugpjūčio 1 d. Po trijų dienų Frankų šeima ir kiti kartu besislapstę žmonės buvo suimti ir išvežti į koncentracijos stovyklą. Ten Ana Frank mirė 1945 m. Iš visos šeimos pavyko išsigelbėti tik jos tėvui, kuris vėliau publikavo dukters dienoraštį.

Skaityti šią knygą po Thoreau „Voldeno“ buvo nesunku. Be to, ir įdomiau: Ana rašo šmaikščiai, gilinasi į temas, kurios ir man įdomios – žmonių tarpusavio santykiai, konfliktas tarp vidinio ir išorinio žmogaus pasaulio, vienatvė, gamta. Žavėjausi autorės nepaprastu gebėjimu džiaugtis gyvenimu, optimizmu. Iš dienoraščio galima suprasti, kad mergaitės energija, žvalumas, valia buvo įgimti, bet tokiomis sunkiomis sąlygomis, kokiomis ji gyveno, geros nuotaikos palaikymas reikalavo ir didelių pastangų. Prieš slapstymąsi Anos gyvenimas buvo aprūpintas, vaikui buvo sudarytos palankios sąlygos laisvai augti ir vystytis. Manau, per šį pozityvų laikotarpį mergaitė išsiugdė stiprų pasitikėjimą savimi, kuris padėjo pakelti izoliaciją ir įtampą slėptuvėje.

Sunkumai, kančia žmogų dažnai pakeičia. Taip atsitiko ir Anai Frank. Mergaitė pati stebėjosi, kaip pasikeitė per karo metus – tapo savarankiškesnė, brandesnė, gilesnė. Jos samprotavimai, įžvalgos – kaip suaugusio išmintingo žmogaus, net stebiesi, kad taip galėjo rašyti trylikametė – keturiolikmetė mergaitė.

Anos Frank parašas (iš Wikipedios)

Ilgainiui Ana labai pamėgo rašymą, svajojo tapti rašytoja. Įdomu, kaip jos gyvenimas būtų pasisukęs, jei ne koncentracijos stovykla. Tikėtina, kad Ana Frank pasauliui būtų davusi puikių kūrinių, nes vien jos paauglystės tekstai sklandūs, gyvi, vaizdingi. Kaip gaila, kad aplinkybės susiklostė taip nepalankiai!

Ištrauka, kurioje Ana samprotauja apie gamtą:

Įbaugintam, vienišam ar nelaimingam žmogui geriausias vaistas – išvažiuoti iš miesto, kad galėtų būti vienas dangaus, gamtos ir Dievo akivaizdoj. Tik tenai, tik tada jis pajus, kad viskas taip, kaip turi būti, ir kad Dievas nori matyti žmones laimingus, apsuptus neišmoningos, bet puikios gamtos.

Kol visa tai yra, o tai bus visada, žinau, kad ir kaip susiklostytų aplinkybės, gali rasti nusiraminimą didžiausiame sielvarte.

Memorialas Margo ir Anai Frank buvusios Bergen-Belzeno koncentracijos stovyklos vietoje (iš Wikipedios)

Henry David Thoreau „Voldenas, arba Gyvenimas miške“

Voldenas

Henry David Thoreau 1845 m. liepos 4 d. paliko civilizaciją ir apsigyveno miške prie Voldeno tvenkinio. Ten jis praleido dvejus metus: pats pasistatė trobelę, dirbo nedidelį žemės lopinėlį, žvejojo, stebėjo gamtą, mąstė. Savo patirtį Thoreau perteikė esė „Voldenas, arba Gyvenimas miške“.

John Lautermilch "Henry David Thoreau at Walden Pond"

John Lautermilch “Henry David Thoreau at Walden Pond“

Mano subjektyvi nuomonė. Knygą skaityti buvo sunku. Gal dėl ilgų, varginančių gamtos aprašymų, gal dėl dažnai liečiamos valstybės santvarkos temos, kuri man ne itin įdomi. Turbūt tam įtakos turėjo ir smulkus knygos šriftas bei maži tarpai tarp eilučių – dėl to greit pavargdavo akys. Abejoju, ar „Voldenas“ yra viena iš tų knygų, kurias „būtina perskaityti“ (kaip teigiama galiniame viršelyje). Tačiau tekste buvo nemažai įkvepiančių, poetiškų vietų, pavyzdžiui:

Laikas – tai tiktai upė, kurioje aš meškerioju. Aš geriu iš jos, bet gerdamas matau jos smėlėtą dugną ir įsitikinu jos seklumu. Jos negili srovė nuplaukia, o amžinybė lieka. Aš norėčiau gerti iš gilesnių vandenų, norėčiau užmesti meškerę į dangų, kurio dugnas nusėtas žvaigždžių akmenukais. <…> Instinktas man sako, kad mano galva yra rausimosi gilyn įrankis kaip kitiems padarams snukiai ir priešakinės letenos; ir šiuo įrankiu aš norėčiau prasikasti sau kelią per šias kalvas. Aš manau, kad turtingiausia gysla yra kažkur čia pat, apie tai sprendžiu iš stebuklingos lazdyno šakelės ir kylančios miglos. Čia ir pradėsiu kasti.

~ ~ ~

Mąstydami mes galime tarytum atsirasti šalia savęs. Sąmoninga proto pastanga mes galime pakilti virš veiksmų ir jų pasekmių, ir tuomet visa, gera ir bloga, plauks kaip srovė pro mus. <…> Kad ir kokie aštrūs būtų mano išgyvenimai, aš suvokiu, kad many yra ir kita, kritikuojanti, stebinti mane dalis, kuri gal net nėra mano dalis, o tik žiūrovas, nepatiriantis nieko bendra, tik registruojantis mano patirtį; ir jis yra ne daugiau aš negu jūs. Kai gyvenimo spektaklis baigiasi, – o jis gali būti tragedija, – žiūrovas nueina savo keliu. Jam tatai buvo tik sugalvotas daiktas, vaizduotės tvarinys.

~ ~ ~

Jei klausai vos girdimo, bet pastovaus savo sielos balso, kuris niekuomet neklysta, niekada nežinai, į kokius kraštutinumus, o gal net beprotybę jis gali tave nuvesti; tačiau kaip tik šis kelias ir yra tikrasis kelias, kuriuo tu turi eiti, sukaupęs ryžtą ir pasitikėjimą. <…> Niekas nėra klausęs savo vidinio balso tiek, kad tas jį suklaidintų. <…> Didieji pasiekimai ir vertybės yra mažiausiai vertinami. Mes lengvai imame abejoti, ar jie apskritai yra. Mes greit užmirštame juos. O jie yra aukščiausia realybė. <…> Tikroji kiekvienos mano gyvenimo dienos pjūtis yra tokia pat neapčiuopiama kaip ryto arba vakaro atspalvis. Tai – truputis žvaigždžių dulkių, gabalėlis vaivorykštės, kurį man pavyko pagauti.

~ ~ ~

Jei žmogus nežengia koja kojon su savo pakeleiviais, tai galbūt dėl to, kad jis girdi kito būgno garsus. Tegul jis žengia pagal tą muziką, kurią jis girdi, nors ir sulėtintą, nors ir tolimą. Nebūtina, kad jis subręstų taip pat greit kaip obelis arba ąžuolas. Kodėl gi jis turėtų paversti savo pavasarį vasara? Jei aplinkybių, kurioms mes buvome sukurti, dar nėra, tai kokia tikrove mes galime jas pakeisti? Mums nėra reikalo daužytis į tuščią tikrovę. Kam stengtis pastatyti virš savęs padangę iš mėlyno stiklo, jei vis vien stebėsime tikrąjį neaprėpiamą dangų, tarsi ano išvis nebūtų?

~ ~ ~

Šviesa, kuri akina, mums atrodo kaip tamsa.

Tiksli Thoreau trobelės kopija ir jo statula (nuotrauka iš commons.wikimedia.org)