Gendručio Morkūno „Puodukas kefyro ant palangės“

Esė apie gyvenimą sergant. Gendrutis Morkūnas ją parašė 2009 metų spalį – lapkritį – paskutiniais gyvenimo mėnesiais. Temos liečiamos įvairios: gyvenimo ligoninėje ypatumai, pacientų ir gydytojų santykiai, mokymasis priimti save pasikeitusį (sergantį), grįžimas prie tikėjimo.

Šioje knygoje, lyginant su mano neseniai perskaityta „Švęsti kosmose ir tvarte“, autorius daugiau kalba apie save, kartais atskleidžia labai skaudžius išgyvenimus. Situacijas, kuriose dalyvauja pats ar stebi iš šalies, vertina tartum griežčiau, kategoriškiau.

Knygoje gausu įdomių įžvalgų. Pavyzdžiui, viena apie sirgimo privalumus:

Mane tyrė ilgai ir visaip.

Galų gale paaiškėjo, kad šįkart taip lengvai išsisukti nepasiseks. Gal net vaistai ir procedūros nepadės. Gal net nepagerės. Gal liks tik džiaugtis, jeigu padėtis neblogės.

Žinią apie tai sutikau gana ramiai. Na, bus taip, kaip yra, tad lėčiau vaikščiosiu, daugiau mąstysiu ir žiūrėsiu į žvaigždes, ir gal pasiseks pamatyti dalykų, apie kurių buvimą nė neįtariau.

Prašau, labai prašau patikėti – aš jų tikrai pamačiau. Žinoma, šiek tiek vėliau. O pamatęs pradėjau rašyti savo pirmąją knygą vaikams. Vaikams! Fizikas! Biurokratas! Pusamžis diedas!

<…>

Daug žmonių, pajutę, kaip pas juos ima brautis liga, ima daryti niekada nedarytų, keistų, neįprastų dalykų. Dalykų, apie kuriuos išgirdęs dažnas pažįstamas ima prie smilkinio sukioti pirštą arba bent jau prašo atsitokėti ir liautis. Esą taip negalima.

Kai kas ima triūsti sode. Kiti – skaityti. Treti rūpintis iki tol net iš matymo nepažįstamais anūkais. Yra drožinėjančiųjų, vaikščiojančiųjų į trečiojo amžiaus universitetą, žiedžiančiųjų puodus.

Atrodo, kad dėl to jie visai laimingi. O kai kurie laimingesni negu anksčiau, kai buvo sveiki ir dirbo normalų darbą.

Jei susirgčiau, galbūt nuo to ir pradėčiau save guosti.  

Gendručio Morkūno „Švęsti kosmose ir tvarte“

Gendrutis Morkūnas (1960 – 2009) – fizikas, vaikų ir paauglių rašytojas, publicistas. Knygoje “Švęsti kosmose ir tvarte“ publikuojama šio autoriaus eseistika bei bičiulių, bendražygių atsiminimai apie jį.

Daugumos esė tema – opios visuomenės problemos, tokios kaip vaikų teisių pažeidimas, senų žmonių bei neįgaliųjų diskriminavimas, emigracija. Autorius apie visa tai rašo, pasitelkdamas humoro jausmą, turbūt todėl tekstų „moralai“, nors ir švelnūs, įkrinta giliai į širdį. Be minėto humoro (kuris knygose ne taip dažnai pasitaiko), man labai patiko savitas G.Morkūno rašymo stilius ir požiūris į vaikus. Iš pastarųjų suaugusieji, atrodo, gali daug ko išmokti. Arba, vaikų padedami, prisiminti, kas pamiršta.