H. Murakami „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai“

Leidyklos „Baltos lankos“ nuotr.

Leidyklos „Baltos lankos“ nuotr.

– Kad ir kaip gerai būtum užslėpęs atmintį, kad ir į kokią gilumą būtum nuskandinęs, tos istorijos ištrinti negali, – pasakė Sara, žvelgdama jam tiesiai į akis. – Turėk tai galvoje. Istorijos negali nei ištrinti, nei jos perkurti. Nes tai tas pats, kaip nužudyti esybę, vadinamą „tu“.

Kol kas tai naujausia Haruki Murakami knyga. Joje pasakojama apie geležinkelio stočių inžinierių Cukuru Tadzakį, kuris nusprendžia susirasti keturis savo mokyklos laikų draugus ir išsiaiškinti, kodėl prieš šešiolika metų jie staiga nustojo su juo bendravę. Šis įvykis giliai sukrėtė Cukuru ir išsiaiškindamas aplinkybes pastarasis tikisi užsigydyti seną žaizdą.

Kodėl Cukuru Tadzakis vadinamas „bespalviu“? Mat jo pavardėje (išvertus iš japonų kalbos) nėra nuorodos į kokios nors spalvos pavadinimą, priešingai nei mokyklos laikų draugų pavardėse (pastarieji pagal spalvas įgijo pravardes – Mėlynasis, Raudonasis, Baltoji, Juodoji).

Knygoje nemažai rašoma apie psichologinį skausmą, vienatvę, bėgantį laiką ir kaip šie dalykai gali pakeisti žmogų. Pagrindinis veikėjas labai introspektyvus, todėl daug dėmesio skiriama žmogaus vidinio pasaulio tyrinėjimams. Kūrinys labai patiko, rašymo stilius, kaip ir kitų H. Murakami kūrinių, meditatyvus, įtraukiantis.

H. Murakami „1Q84”

Itin gilus skausmas suteikia itin gilią malonę. Tačiau, žinoma, ji nepalengvina skausmo. Nei padeda išvengti suirimo.

1Q84. Pirma knyga„1Q84” – tai H. Murakami trilogija apie nepaprastą Tengo ir Aomamės ryšį bei vienu metu egzistuojančius kelis pasaulius.

Kūrinio pavadinimas yra aliuzija į G. Orwell knygą „1984 – ieji“, kurioje pesimistiškai vaizduojama žmonijos ateitis: klesti totalitarizmas, smurtas, istorija nuolat perrašinėjama, todėl niekas nebežino tikrosios tiesos. Murakami kūrinyje veiksmas taip pat vyksta 1984 – aisiais, bet vaizduojamas mums įprastas šiuolaikinis pasaulis. Veikėjai gyvena paprastus, monotoniškus gyvenimus (Tengo dėsto matematiką ir rašo romanus, Aomamė – sporto klubo instruktorė), bet staiga ima dėtis keisti dalykai, priverčiantys suabejoti tikrove. Veikėjai susivokia įžengę į naują pasaulį su savitais dėsniais, kurį ir pavadina „1Q84 – aisiais metais”.

Į akis krenta personažų vienatvė – nors ir bendrauja tarpusavyje, bet daugiausia laiko jie praleidžia po vieną. Tačiau veikėjus tai retai slegia, greičiau priešingai – patys pasirenka vienumą, kurioje jaučiasi gan komfortiškai. Tokia tendencija būdinga daugeliui Murakami knygų. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl šio autoriaus darbai tokie populiarūs pasaulyje – juk, pasak psichologų, šiuolaikinėje visuomenėje vienatvės, individualizmo daugėja.

Haruki Murakami (foto: epa/jordi bedmar)

Visos trys „1Q84” dalys ilgos, bet skaityti nebuvo sunku (nors kartais knyga pasirodydavo pernelyg ištęsta). Pasakojimo stilius lėtas, meditatyvus, sakiniai paprasti ir įtaigūs. Kadangi siužetas gan painus, o tekste dažnai pasitaiko filosofinių minčių, būtų įdomu kada nors prie „1Q84” sugrįžti ir pabandyti suprasti iš naujo.

 

Haruki Murakami „Žmogaus Avies Kalėdos“

 

Zmogaus Avies Kaledos - virselis

Tai keistas pasakojimas apie keistus įvykius. Pagrindinis veikėjas Žmogus Avis – žmogus, nuolat vilkintis avies kostiumą – paprašomas sukurti muziką Jo Šventenybės Avies garbei. Veikėjas priima šį įsipareigojimą, bet vėliau paaiškėja, kad negali jo įvykdyti, nes yra užkerėtas. Žmogus Avis ima aiškintis, kaip burtus panaikinti, ir taip prasideda jo nuotykiai.

 

Kiti pasakojime pasirodantys personažai ne mažiau keisti nei pats Žmogus Avis: Profesorius Avis, Sukčius, mergaitės dvynės ir kt. H.Murakami braižui išties būdingi tokie fantastiniai elementai, tačiau jie pateikiami visai paprastai, tarsi kasdieniški įvykiai.

 

Nustebau radusi šio rašytojo knygą, skirtą lyg ir vaikams, su daug iliustracijų. Rašau „lyg ir vaikams“, nes suaugusieji joje taip pat gali atrasti ką nors įdomaus, savaip interpretuoti. Pavyzdžiui, į Žmogaus Avies patiriamus nuotykius galima žiūrėti kaip į žmogaus vidinę kelionę, susidūrimus su įvairiomis savo asmenybės dalimis. Juk būtent vidiniame pasaulyje, vaizduotėje įvyksta netikėti ir tartum nelogiški dalykai.

 

Pasakojime man įdomu pasirodė tai, kad Žmogus Avis tartum negali kontroliuoti įvykių eigos. Jis tiesiog patiria tai, kas jau yra kažkieno (šiuo atveju – Jo Šventenybės Avies) numatyta, ir iš to kažko pasimoko, kažką praranda, o kažką įgyja.

 

Knygoje gausu japonų iliustratorės Maki Sasaki piešinių. Apie šios menininkės ir Haruki Murakami bendradarbiavimą trumpai užsiminta knygos pradžioje. H.Murakami, kuriam nuo seno patiko M.Sasaki darbai, paprašė jos nupiešti bet ką ir jam nusiųsti, tada jis turėjo apmąstyti pasakojimą tam piešiniui. M.Sasaki taip ir padarė. Piešiniai visai nebuvo susiję su Žmogumi Avimi, tačiau, matyt, įkvėpė Murakami sukurti būtent tokį personažą, nes maždaug po metų iš rašytojo dailininkė sulaukė teksto apie Žmogų Avį, kurį iliustravo. Taip menininkams kartu kuriant ir gimė ši knyga.

 

Zmogaus Avies Kaledos - atversta 1

Viena iš man labiausiai patikusių knygos iliustracijų

H. Murakami „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“

Ka as kalbu, kai kalbu apie begima

Net ir patys paprasčiausi dalykai, jeigu jie daromi kasdien, ilgainiui pavirsta kontempliacija, tam tikra meditacija.

Haruki Murakami yra ne tik rašytojas, bet ir ilgų distancijų bėgikas bei triatlonininkas. Norėdamas pasidalinti savo, kaip sportininko, patirtimi, jis parašė memuarų knygą “Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“. Joje autorius pasakoja, kokią prasmę jam turi bėgimas, ko šis sportas gali išmokyti, sieja bėgimo ir rašymo procesus.

Tačiau kartais, to net nepastebint, vienatvės jausmas tarsi iš butelio išsiveržusi rūgštis įsiėda į žmogaus širdį ir ima ją graužti. Tai aštrus dviašmenis kardas. Jis saugo žmogaus širdį, bet kartu iš vidaus be paliovos ją žaloja. Apie tokį pavojų ir aš pats (greičiausiai iš patirties) žinojau. Todėl, kad nukenksminčiau viduje nešiojamą vienatvės jausmą, turėjau be perstojo fiziškai judėti, kartais net priremdamas save prie sienos. Ne sąmoningai, o tik nujaučiant, kad taip reikia.

H.Murakami „Prisukamo paukščio kronikos“

Prisukamo paukščio kronikos

– Pone Okada, – tarė ji, – manau, jūs kaip tik šiuo metu įžengiate į tokį gyvenimo etapą, kuriame jus ištiks daugybė visokiausių įvykių. Katino dingimas – tai tik pradžia.

– Daugybė įvykių… – pakartojau. – Gerų ar blogų?

Susimąsčiusi ji kiek pakreipė galvą.

– Ir gerų, ir blogų. Tai, kas bloga, iš pradžių gali atrodyti gera, o tai, kas gera, iš pradžių gali atrodyti bloga.

Gulėjau nejudėdamas, laukdamas, bene apmalš skausmas. Nė pats nepajutau, kaip skruostais pasruvo ašaros: verkiau iš skausmo, bet labiau – iš nevilties. Neįsivaizduoju, ar galėsite kada nors tai suprasti – tą absoliučią vienatvę ir begalinę neviltį, apėmusias, kai pagaliau suvokiau, kad esu paliktas vienui vienas gilaus šulinio dugne vidur dykumos pasaulio krašte, kamuojamas stipraus skausmo, tirštoje tamsoje.

H.Murakami „Kafka pakrantėje“

Kafka pakranteje

„Likimas – tarsi maža smėlio audra, nuolatos keičianti kryptį. Tu pasuki į vieną pusę, bet ji pasiveja. Tu dar sykį pakeiti kryptį, bet audra ir vėl prisitaiko. Vis blaškaisi, lyg auštant šoktum su mirtimi nelaimę pranašaujantį šokį. Kodėl? Nes ši audra nėra kažkas, atklydęs iš toli, kažkas, su tavimi nesusijęs. Ji – tai tu. Kažkas, slypintis tavo viduje. Tad tau telieka pasiduoti, žengti tiesiai į sūkurį, užsimerkti ir užsikimšti ausis, kad vidun nepatektų smėlio, ir pamažu eiti. Ten nešviečia saulė, nėra mėnulio, krypties, laiko jausmo. Tik smulkus baltas smėlis, tarsi į dulkes pavirtę kaulai, verpetais besisukantys į dangų.“

„Tu išties turėsi ištverti tą baisią, metafizinę, simbolinę audrą. Kad ir kokia metafizinė ar simbolinė ji būtų, neapsirik: ji raižys tau kūną lyg tūkstantis skutimosi peiliukų. Žmonės kraujuos, kraujuosi ir tu. Karštas, raudonas kraujas. Semsi tą kraują rankomis, savo, kitų kraują.

Bet vos tik audra nurims, neprisiminsi, kaip ją ištvėrei, kaip sugebėjai išgyventi. Tiesą sakant, net nebūsi tikras, ar ji išties baigėsi. Tik dėl vieno dalyko gali neabejoti. Nugalėjęs audrą, nebebūsi toks pat, koks į ją pakliuvai. Štai kokia audros esmė.“