Jeanette Winterson „Kam būti laimingai, jei gali būti normali?“

Antroji Jeanette Winterson knyga lietuvių kalba. Kaip ir „Apelsinuose“, autorė esė stiliumi pasakoja apie savo vaikystę, mėgina suprasti, kodėl įvyko tam tikri skaudūs įvykiai. Bepasakojant paaiškėja, kaip stipriai jie paveikė ir tebeveikia moters gyvenimą:

Kam buti laimingai

„Visą gyvenimą ėjau į priekį remdamasi į savo žaizdą. Išgydyti ją būtų reiškę sunaikinti savo tapatybę – mane apibrėžiančią tapatybę. Tačiau sugijusi žaizda nereiškia, kad ji išnyko, randas visada pasiliks. Mane visada atpažins iš mano rando.“

J. Winterson kūdikystėje buvo įvaikinta religinių fanatikų šeimos, kurioje su mergaite buvo elgiamasi žiauriai. Ji paliko namus būdama šešiolikos. Vėliau, sulaukusi brandaus amžiaus, rašytoja nusprendė surasti savo biologinę motiną ir tai jai pavyko. Motinos paieškos tuo pačiu buvo ir tartum kelionė atgal į vaikystę – moteriai teko iš naujo išgyventi daug sunkių emocijų. Bet tik toks kelias vedė į tiesą.

Jeanette nuo mažens išgyventi padėdavo knygos – galbūt todėl ji ir tapo rašytoja. Apie skaitymą knygoje atsiliepiama labai šiltai:

„Kuo daugiau skaičiau, tuo labiau jaučiausi per laiką susijusi su kitais gyvenimais ir labiau juos supratau. Jaučiausi mažiau atsiskyrusi. Nebeplūduriavau ant savo mažyčio dabarties plaustelio; aplinkui driekėsi tiltai, kurie vedė į tvirtą žemę.“

„Skaitymas – ta sritis, kurioje slypi laukiniai dalykai.“

Ši knyga mane pirmiausia sudomino savo pavadinimu – „Kam būti laimingai, jei gali būti normali?“. Joje pateikiamas pavyzdys, jog „normalumo“ ribose galime ir nerasti to, ko ieškome. Tada teks spręsti – rinktis tai, ko iš mūsų tikimasi ir kas laikoma „norma“, ar surizikuoti ir peržengti „normalumo“ ribas.

Reklama

Jeanette Winterson „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“

Apelsinai - ne vieninteliai vaisiai

 

– Kur aš?

– Čia patenka visi, negebantys ryžtingai apsispręsti. Tai Prarastų Progų miestas, o čia – Visiško Nusivylimo kambarys. Supranti, gali užlipti aukštyn kiek tik nori, bet jeigu jau esi padariusi Esminę Klaidą, atsidursi čia, šiame kambaryje. Gali pakeisti savo vaidmenį, bet aplinkybių – niekada.

Būdama 26-erių Jeanette Winterson išleido savo pirmąją knygą „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“, kuri iškart sulaukė didelio populiarumo. Tai autobiografinis pasakojimas apie mergaitę, kurią įsivaikino religingų evangelikų šeima.

Šioje šeimoje su mergaite daugiausiai bendrauja ir auklėjimu užsiima mama, kurią drąsiai galima pavadinti religine fanatike. Tėvas pasirodo tik tarp kitko, kaip pašalinis veikėjas, jis dirba pamaininį darbą ir kartais prisideda prie buities priežiūros.

Knygos autorė Jeanette Winterson (nuotrauka iš “The New York Times“)

Džanetė nuo mažens ruošiama tapti misioniere. Motina nuolat pabrėžia, kad mergaitė ypatinga, Dievo išrinktoji. Dukros ji iš pradžių net neleidžia į mokyklą (pati moko namuose), manydama, kad ten mergaitei bus padaryta bloga įtaka. Tačiau valdžios paliepimu Džanetė vis dėlto į mokyklą pradeda eiti.

Ten ji savo elgesiu išsiskiria iš bendraamžių tarpo – atrodytų, nenuostabu, juk mokykloje mokosi vaikai ne vien iš religingų šeimų. Tačiau Džanetė išsiskiria ir iš religingųjų tarpo: ji smalsi, protinga, nepasitenkina Biblijoje pateiktais atsakymais, nori juos patikrinti. Po „išsišokimais“ slypi guvus protas, kuris, manau, ir apsaugojo mergaitę nuo tapimo religine fanatike.

Skaitant apėmė nuojauta, kad knygoje vaizduojamų Bažnyčios narių požiūris į tikėjimą iš tikrųjų yra paviršutiniškas. Jie nuolat atlikinėjo įvairias apeigas, bet tai neskatino jų tapti jautresniais, sąžiningesniais, įžvalgesniais, netgi priešingai. Religingieji knygoje save priskiria išgelbėtiesiems, dorybingiesiems, tačiau jų elgesys rodo ką kita.

Pavyzdys. Būdama paauglė Džanetė suvokia, kad yra homoseksuali ir įsimyli kitą merginą. Kai Bažnyčios bendruomenė tai sužino, apskelbia Džanetę apsėstąja ir taiko jai kankinančius egzorcizmo seansus.

Kitas pavyzdys. Mergaitė ėmė prasčiau girdėti, bet motina dėl to visai nesusirūpino. Bendruomenė nusprendė, kad Džanetė pilna Šventosios Dvasios. Tik laimingo atsitiktinumo dėka mergaitė pateko į ligoninę, kur jai buvo atliekta operacija. Bet net ir paaiškėjus tikrajai dukros būklei motina ne itin susirūpino ir toliau daugiausia dėmesio skyrė Bažnyčios reikalams.

Skaitydama kartais klausdavau savęs – kaip Džanetė ištvėrė? Matyt, būta tam tikrų vidinių atramų. Iš pradžių ji tvirtai tikėjo į Dievą ir tai jai suteikė stiprybės (yra ir mokslinių duomenų apie tai, kad giliai tikintys žmonės greičiau pasveiksta nuo tam tikrų ligų):

Pasiilgstu Dievo. Pasiilgstu visiškai ištikimo draugo. Vis dar nemanau, kad Dievas mane išdavė. Jo tarnai, taip, išdavė, bet tokia tarnų prigimtis. Pasiilgstu draugu man buvusio Dievo. Nė nežinau, ar Jo esama, bet esu įsitikinusi, kad pasirinkus ryšį su Dievu svarbiausiu sektinu pavyzdžiu, dauguma žmogiškų santykių niekada neprilygs. Kažkada buvau bemananti, kad tai įmanoma, kad tai buvo tapę įmanoma, ir ta miglota nuojauta paskatino mane toliau ieškoti pusiausvyros tarp žemės ir dangaus.

Kita mergaitės atrama – religinės bendruomenės narė Elzė Noris. Tai garbaus amžiaus moteris, ekscentriška, meniška, mistikė, bet, priešingai nei dauguma Bažnyčios narių, sugebanti suderinti religingumą su tolerantiškumu. Ji buvo artima Džanetės draugė, palaikytoja. Jos dėka mergaitė šį tą sužinojo ir apie pasaulietinę, ne vien religinę, poeziją.

Dar būdama paauglė Džanetė turi priimti svarbų sprendimą – pasirinkti savo tikrąją savastį (priimti ir pripažinti savo homoseksualumą) arba ją užgniaužti ir likti gyventi sename pasaulyje (pripažinti, kad yra apsėsta). Džanetė pasirenka savastį ir išeina iš namų. Sprendimas sunkus, nes Bažnyčia visą laiką buvo jos šeima, kitokiame pasaulyje mergina nebuvo gyvenusi. Tačiau ji pasiryžta. Vėliau apie pasirinkimus mąsto taip:

Turiu susikūrusi teoriją, kad kiekvienąkart, kai priimi svarbų sprendimą, palieki dalį savęs gyventi tą gyvenimą, kurį būtum gyvenusi. Kai kurių žmonių skilimas labai žymus, jie gali susikurti save iš naujo už kūno ribų. Tai ne fantazija. Jei puodų lipdytoja turi idėją, ji nužiedžia puodą ir pastarasis toliau be jos pastangų gyvena savo gyvenimą. <…> Gali būti, kad manęs iš viso čia nėra, kad visos mano asmenybės dalys, einančios pasirinkimų, kuriuos padariau ir kurių nepadariau, takais, akimirką susiliečia viena su kita. Galbūt aš vis dar esu pamokslininkė šiaurėje ir tuo pat metu iš ten pabėgęs asmuo. Galbūt trumpam šios dvi savastys sumišo.

Tačiau šeima yra šeima. Kad ir kur mergina būtų pabėgusi, su religine bendruomene ją visada sies bendra istorija. Po daugelio metų Džanetė aplanko savo vaikystės miestelį ir motiną, jos vėl pabendrauja. Motina, kadaise Džanetės viešai išsižadėjusi, dukrai teberūpi.

Šeimos, tikrosios šeimos, – tai kėdės, stalai ir tiksliai suskaičiuoti puodeliai, žinojau, kad tokioje šeimoje gyventi nepajėgčiau, ir tuo pat metu suvokiau, kad atsisaistyti nuo savosios – ne mano galioms: motina apvyniojusi mano sagą siūlu ir užrišusi, ir gali truktelti, kada panorėjusi.

Tokia nuotaika pasibaigia knyga.

~ ~ ~

Po liepsnojančiu deglu jis suglumęs apžiūrinėjo savo rankas. Viena ranka buvo smalsi, tvirta ir patikima. Švelnioji, rūpestingoji ranka. Ranka, skirta šerti šuniui ar pasmaugti demonui. Kita ranka atrodė laikoma pusbadžiu. Sustingusi, abejojanti, sutrikusi, nemaloni. Pusiausvyrai išlaikyti skirta randuota ranka.