Kenneth Grahame „Vėjas gluosniuose”

K. Grahame - Vėjas gluosniuose (viršelis)Ši 1908 m. Didžiojoje Britanijoje pasirodžiusi knyga prasideda tuo, kad Kurmis meta pavasarinius darbus ir išsiruošia pasidžiaugti gamta. Jis susidraugauja su Žiurkinu, pagyrūnu Rupūžium, išmintinguoju Barsuku bei daugeliu kitų žvėrelių ir patiria įvairiausių nuotykių. Kaip ir daugelyje vaikų literatūros kūrinių, nuotykiai neišeina iš saugumo ribų, todėl yra beveik vien tik džiaugsmingi ir jaukūs.

Knygoje išsamiai aprašoma gamta. Vartojama daug vaizdingų žodžių (pvz., apie upę: „Viskas mirgėjo ir virpėjo, trykščiojo, spindėjo ir žaižaravo, šnarėjo ir sūkuriavo, teškeno ir gurgėjo“) – tai iš dalies vertėjos nuopelnas. Akiai kiek neįprastas teksto stilius, kai viena metafora kone lipa ant kitos, gausu personifikacijų (pavyzdžiui: „Nors jau buvo po dešimtos valandos, dangaus skliaute vis dar klajojo užgesusios dienos atšvaitai; alsūs vidurdienio karščiai buvo atslūgę, paliesti vėsių trumpos vasarvidžio nakties pirštų“). Jei neklystu, toks stilius būdingas XIX amžiaus anglų literatūrai.

Pati istorija šmaikšti, humoras kiek panašus į Jerome K. Jerome „Trise valtimi“. Gal dėl to, kad abu autoriai gyveno tuo pačiu metu ir rašė apie panašius veikėjus – pasiturinčius, linkusius padykaduoniauti bičiulius. „Vėjyje gluosniuose“, kaip ir „Trise valtimi“, svarbus vaidmuo tenka upei ir kelionei ja (abu autorius įkvėpė ta pati Temzė).

Inga Moore iliustracija

Vis dėlto minėti rašytojai skiriasi tuo, jog K. Grahame kūrinyje veikia daugiausia žvėreliai. Tiesa, jie gerokai sužmoginti: vilki drabužius, namus apstato baldais, vairuoja automobilius ir jodinėja arkliais. Tai primena Beatrix Potter pasakas, tik pastarosiose veikėjai, regis, išlaiko daugiau gyvūniškumo. „Vėjo gluosniuose“ antropomorfizmas kartais man pasirodydavo perdėtas, neįtikinantis, o pasakojimas – ištęstas.

Grahame, priskirdamas savo žvėreliams tam tikras savybes, šaržuoja kai kuriuos žmonių tipus, pavyzdžiui, Rupūžius – baisiai pasipūtęs ir narciziškas, nors ir geros širdies. Jį laikyčiau ryškiausiu knygos personažu. Kiti trys pagrindiniai veikėjai (Kurmis, Žiurkinas, Barsukas) blankesni, tarpusavyje panašūs.

Septintame skyriuje Kurmis ir Žiurkinas sutinka Paną – antikos dievą, piemenų, gamtos ir žvėrelių globėją. Tai vienas įsimintiniausių knygos epizodų, kurį galima pavadinti mistišku. Kurmį ir Žiurkiną apstulbina Pano didybė. Jis toks gražus, kad net kelia baimę (čia norisi prisiminti Rainerio Marijos Rilkės frazę „Baisūs visi angelai“ – turėta omeny greičiausiai tas pats, ką pavaizdavo K. Grahame).

Knygoje Panas padeda į bėdą patekusiems žvėreliams bei geba suteikti užmarštį, kad, nepaisant kartais pasitaikančių sunkių patirčių, jie galėtų toliau nerūpestingai gyventi. Apie tai kalbama Pano dainoje, kurią išgirsta Kurmis su Žiurkinu:

Jei baimė širdin įsibraus ir džiaugsmas liūdesiu pavirs – galybę mano regėsi akimirką šviesią… Bet greit širdis viską pamirš. <…> Jei rankos, kojos skausmą jus, nutrauksiu pančias, retežius. Visada budėsiu, tik pašauk – girdėsiu. Būsi vėl užmaršty ramus. <…> Ramybę nešu ir paguodą vaikams, kur paklysta miškuos; visus surandu, kam būna skaudu, – nešu užmarštin aš juos…

Paul Bransom iliustracija (Wikipedia)

Šiame pasakojime vaizduojama švelnioji Pano versija, gyvavusi anglų literatūroje XIX amžiuje. Antikos laikais jis laikytas ne vien geradariu; buvo siejamas ir su žiaurumu, gašlumu, panorėjęs galėjo sukelti žmonėms stiprią baimę (paniką)1.

„Vėjas gluosniuose“ dėl savo šviesumo labai tinkamas skaityti vaikams ir galėtų būti atsvara smurto kupiniems filmams bei kompiuteriniams žaidimams. Tačiau kūrinį galima suvokti ne vien kaip pasaką, jame yra ir psichologinis bei istorinis kontekstas.

Vaikų literatūrą dažnai papildo iliustracijos, ši pasaka ne išimtis. Internete galima pasižvalgyti po galybę įvairiausio stiliaus „Vėjo gluosniuose“ paveikslėlių, keletu papildau šį straipsnį. Iš lietuviškų leidimų man gražiausias turbūt Robert Ingpen iliustruotasis, nors, gaila, skaičiau ne jį.

Robert Ingpen iliustracija

1Jason Mankey „A (Pagan) Wind in the Willows“; Pan (god) – Wikipedia.

J. K. Jerome „Trise dviračiais“

Jerome - Trise dviraciais (virselis)„Trise valtimi (neskaitant šuns)“ tęsinys, sukurtas 1898 m. Jo principas labai panašus į pirmosios dalies: tie patys trys vyrukai išsiruošia į kelionę ir dėl savo nenuovokumo patiria įvairių komiškų nuotykių. Tik šį kartą jie ne plaukia upe, o dviračiais ir traukiniais važiuoja per Vokietiją. Be minėtų komiškų nuotykių autorius dalinasi savo įžvalgomis apie vokiečių tautą, miestus, gamtą, nevengia pasišaipyti (bet dažniausiai nepiktai).

Knyga pasirodė mažiau įdomi nei „Trise valtimi“, literatūros pasaulyje ji taip pat yra sulaukusi mažiau sėkmės. Man pasirodė, kad pasakojimas tartum „sunkesnis“, jame daugiau prisiminimų, samprotavimų, ne taip lengvai pereinama nuo vienų įvykių prie kitų. Rašytojas Jeremy Nicholas pirmosios dalies didesnį populiarumą sieja su Temzės upe, kuri suteikia pasakojimui vientisumo (plaukiama tik upe ir autorius visada prie jos sugrįžta, kad ir kaip toli į praeities įvykius būtų nuklydęs). Tuo tarpu antrojoje dalyje keliaujama po Vokietiją iš vieno miesto į kitą, tuo pačiu dar prisimenami praeities įvykiai, tad trūksta visa tai vienijančio elemento.

Vis dėlto man patiko knygos humoras, taip pat XIX amžiaus realijos, kurių gausu pasakojime.

Kartais keliauji judriomis gatvėmis, kartais – pievomis ir laukų takeliais; kartais mes galime ištrūkti kelioms valandoms, o kartais – kelioms dienoms. Bet ilgesnė ji [kelionė] ar trumpesnė, šen ar ten, mūsų nepalieka mintis, kad laiko smiltelės senka. Prasilenkdami mes daugeliui linksime ir šypsomės, su kai kuriais, trumpam stabtelėję, pasišnekame, o su vienu kitu kažkiek kelio žengiame kartu. Mes patyrėme daug įdomaus, bet dažnai ir kiek pavargdavome. Bet apskritai maloniai praleidome laiką, ir gaila, jog viskas baigėsi.

J. K. Jerome „Trise valtimi (neskaitant šuns)“

IMG_6314XIX a. antra pusė. Trys draugai Džordžas, Haris, Dži bei pastarojo šuo Monmorensis išsiruošia į dviejų savaičių kelionę upe. Jie plaukia Temze nuo Londono iki Oksfordo ir patiria įvairiausių komiškų nuotykių, dalinasi prisiminimais bei iš pažįstamų girdėtais pasakojimais. Tekstas paįvairinamas geografinėmis, istorinėmis žiniomis apie praplaukiamus objektus.

Knyga nuotaikinga, bet ne lėkšta. Joje nemažai (auto)ironijos, įžvalgų apie gyvenimą, žmonių santykius. Pasakotojo tonas kartais tampa didaktiškas ar perdėtai poetiškas, ir tai sudaro dalį humoro. Skaitant įdomu pasinerti į XIX amžiaus pasaulį – aprašyti žmonių laisvalaikio praleidimo būdai, valgiai, bendravimo specifika. Regis, gyvenimas tada tekėjo ramiai ir maloniai. Pasauliniai karai dar neįvykę.

Baigusi skaityti susidomėjau, ar dar yra į lietuvių kalbą išverstų Jerome K. Jerome knygų. Pasirodo, yra: „Trise dviračiais“ („Trise valtimi“ tęsinys) bei „Kaip mes rašėme romaną“.