Henry David Thoreau „Voldenas, arba Gyvenimas miške“

Voldenas

Henry David Thoreau 1845 m. liepos 4 d. paliko civilizaciją ir apsigyveno miške prie Voldeno tvenkinio. Ten jis praleido dvejus metus: pats pasistatė trobelę, dirbo nedidelį žemės lopinėlį, žvejojo, stebėjo gamtą, mąstė. Savo patirtį Thoreau perteikė esė „Voldenas, arba Gyvenimas miške“.

John Lautermilch "Henry David Thoreau at Walden Pond"

John Lautermilch “Henry David Thoreau at Walden Pond“

Mano subjektyvi nuomonė. Knygą skaityti buvo sunku. Gal dėl ilgų, varginančių gamtos aprašymų, gal dėl dažnai liečiamos valstybės santvarkos temos, kuri man ne itin įdomi. Turbūt tam įtakos turėjo ir smulkus knygos šriftas bei maži tarpai tarp eilučių – dėl to greit pavargdavo akys. Abejoju, ar „Voldenas“ yra viena iš tų knygų, kurias „būtina perskaityti“ (kaip teigiama galiniame viršelyje). Tačiau tekste buvo nemažai įkvepiančių, poetiškų vietų, pavyzdžiui:

Laikas – tai tiktai upė, kurioje aš meškerioju. Aš geriu iš jos, bet gerdamas matau jos smėlėtą dugną ir įsitikinu jos seklumu. Jos negili srovė nuplaukia, o amžinybė lieka. Aš norėčiau gerti iš gilesnių vandenų, norėčiau užmesti meškerę į dangų, kurio dugnas nusėtas žvaigždžių akmenukais. <…> Instinktas man sako, kad mano galva yra rausimosi gilyn įrankis kaip kitiems padarams snukiai ir priešakinės letenos; ir šiuo įrankiu aš norėčiau prasikasti sau kelią per šias kalvas. Aš manau, kad turtingiausia gysla yra kažkur čia pat, apie tai sprendžiu iš stebuklingos lazdyno šakelės ir kylančios miglos. Čia ir pradėsiu kasti.

~ ~ ~

Mąstydami mes galime tarytum atsirasti šalia savęs. Sąmoninga proto pastanga mes galime pakilti virš veiksmų ir jų pasekmių, ir tuomet visa, gera ir bloga, plauks kaip srovė pro mus. <…> Kad ir kokie aštrūs būtų mano išgyvenimai, aš suvokiu, kad many yra ir kita, kritikuojanti, stebinti mane dalis, kuri gal net nėra mano dalis, o tik žiūrovas, nepatiriantis nieko bendra, tik registruojantis mano patirtį; ir jis yra ne daugiau aš negu jūs. Kai gyvenimo spektaklis baigiasi, – o jis gali būti tragedija, – žiūrovas nueina savo keliu. Jam tatai buvo tik sugalvotas daiktas, vaizduotės tvarinys.

~ ~ ~

Jei klausai vos girdimo, bet pastovaus savo sielos balso, kuris niekuomet neklysta, niekada nežinai, į kokius kraštutinumus, o gal net beprotybę jis gali tave nuvesti; tačiau kaip tik šis kelias ir yra tikrasis kelias, kuriuo tu turi eiti, sukaupęs ryžtą ir pasitikėjimą. <…> Niekas nėra klausęs savo vidinio balso tiek, kad tas jį suklaidintų. <…> Didieji pasiekimai ir vertybės yra mažiausiai vertinami. Mes lengvai imame abejoti, ar jie apskritai yra. Mes greit užmirštame juos. O jie yra aukščiausia realybė. <…> Tikroji kiekvienos mano gyvenimo dienos pjūtis yra tokia pat neapčiuopiama kaip ryto arba vakaro atspalvis. Tai – truputis žvaigždžių dulkių, gabalėlis vaivorykštės, kurį man pavyko pagauti.

~ ~ ~

Jei žmogus nežengia koja kojon su savo pakeleiviais, tai galbūt dėl to, kad jis girdi kito būgno garsus. Tegul jis žengia pagal tą muziką, kurią jis girdi, nors ir sulėtintą, nors ir tolimą. Nebūtina, kad jis subręstų taip pat greit kaip obelis arba ąžuolas. Kodėl gi jis turėtų paversti savo pavasarį vasara? Jei aplinkybių, kurioms mes buvome sukurti, dar nėra, tai kokia tikrove mes galime jas pakeisti? Mums nėra reikalo daužytis į tuščią tikrovę. Kam stengtis pastatyti virš savęs padangę iš mėlyno stiklo, jei vis vien stebėsime tikrąjį neaprėpiamą dangų, tarsi ano išvis nebūtų?

~ ~ ~

Šviesa, kuri akina, mums atrodo kaip tamsa.

Tiksli Thoreau trobelės kopija ir jo statula (nuotrauka iš commons.wikimedia.org)

Reklama