„Camino Lituano” (II): Rozalimas – Pakruojis

Vasaros pabaigoje pasiryžau dar vienam „Camino Lituano“ etapui – nužygiavau iš Rozalimo į Pakruojį. Savo pirmąją šio piligriminio-pažintinio kelio atkarpą (Raudondvaris – Pažaislis) įveikiau praėjusį rudenį. Taigi dabar antroji. Pasirinkau būtent šią, nes ji trumpiausia, kūnui neturėjo tapti per dideliu fiziniu iššūkiu, taip pat jos pradžios bei pabaigos taškus buvo paprasta pasiekti autobusu.

Šįkart kelionėje patyriau nemažai sunkumų. Visų pirma, netyčia iš autobuso išlipau viena stotele anksčiau ir teko per laukus pėdinti nemažą atstumą iki Rozalimo. Paskui pačiame miestelyje sunkiai sekėsi rasti maršruto pradžią – iš dalies galbūt dėl to, jog ėjau priešinga numatytajai kryptimi (natūrali kryptis – iš Šiaurės į Pietų Lietuvą, link Ispanijos Šv. Jokūbo kelių), tačiau vis dėlto „Camino Lituano“, bent tos atkarpos, kurias išbandžiau, pasirodė ne itin aiškiai sužymėtas. Vėliau įtampą kėlė netikėtai sparčiai senkanti telefono (kuriame – atgalinis autobuso bilietas) baterija ir nesėkminga piligrimo paso antspaudavimo vietos paieška… Bet apie viską iš eilės.

Rozalimo pušyno vartai

Kiek paklaidžiojusi Rozalime, radau vartus į pušyną, nuo kurio ir pradėjau. Kelias miestelyje eina ir pro daugiau lankytinų objektų (pavyzdžiui, buvusį Šapirų šeimos namą – bendruomenės namus, Nepriklausomybės angelą), tačiau negrįžau jų ieškoti – tuo metu jau buvau sugaišusi nemažai laiko, be to, turiu pripažinti, Rozalimas man ne itin patiko, pasirodė gan nykus (gal todėl, kad puoselėjau didelius lūkesčius?). Tenorėjau greičiau leistis į kelią. Žengiau pro vartus į pušyną. Šių vartų viršuje kabo trys varpai, kurie, kaip rašoma internete, yra Rozalimo simbolis, vaizduojantis žemės ir dangaus ryšį.

Pušynas vėlgi nepasirodė jaukus. Gal dėl apniukusio dangaus, kuris bet kokiai aplinkai suteikia niūrumo, visos vietos, per kurias tądien keliavau, dvelkė kažin kokiu tamsumu, skurdumu. Suabejojau, ar vertėjo važiuoti. Norėjau kuo greičiau įveikti kelią, todėl pušyne nesustojau apžiūrėti medinių tautodailininkų skulptūrų, neskaičiau informacinių stendų apie vietos gamtą bei istoriją, kurių ten įrengta nemažai.

Laučių I tvenkinys

Nuotaika pagerėjo, kai pasiekiau Laučių I tvenkinį. Jame esama salelės su kalva, vadinama Paežerių alkakalniu arba Koplyčkalniu, kuri įtraukta į mitologinių vietų sąrašą. Alkakalniai – tai baltų šventomis laikytos kalvos, ant kurių veikė šventyklos, buvo atliekami įvairūs ritualai: vaidilutės kūrendavo amžinąją ugnį, dievams aukotos aukos ir pan.; po Lietuvos krikšto ten imta statyti koplyčias bei kryžius. Paežerių alkakalnio virš vandens dabar kyšo tik viršūnė, likusi dalis, suformavus tvenkinį, buvo užsemta. Archeologų tyrimų duomenimis, toje vietoje kadaise buvusios kapinės (datuojamos maždaug XVII a.), gyventojai pasakoja, jog stovėjusi ir koplyčia. Saloje guli stambus akmuo, nusėtas įvairaus dydžio dubenėliais, kuris leidžia manyti ten buvus ir pagonių apeigų vietą. Didžiąją metų dalį šiuos objektus įmanoma apžiūrėti tik iki jų nuplaukiant (žiemą, kai tvenkinys užšąla, galima nueiti ledu).

Nutolęs nuo tvenkinio, camino tęsėsi palei 149 greitkelį – tai pirmoji iš dviejų tokių nemalonių bei nesaugių vietų maršrute. Šalikelė siaura, pro šalį nuolat švilpia automobiliai, sunkvežimiai; tokiomis sąlygomis eidama aiškiai įsisąmoninau savo kūno trapumą… Apie šią atkarpą įspėja dauguma etapą įveikusių piligrimų. Galbūt ateityje ji bus pakoreguota – socialiniuose tinkluose pasigirdo tokių svarstymų, bet kol kas tenka eiti palei greitkelį, stengiantis palaikyti kiek įmanoma saugesnį atstumą.

Kai trasa pasuko į laukus, jau buvau pasinėrusi į kelionės ritmą. Ilsėdamasi kryžkelėje, žvelgiau į Šv. Jokūbo kelio rodyklę ir svajojau, kaip žygiuosiu šiuo keliu Ispanijoje. Juk būtent jam norėdama pasiruošti ir ėmiausi „Camino Lituano“. Jaučiausi rami, patenkinta savimi, nes kažką dariau, kad priartėčiau prie svajonės – kartais vien tai atneša pilnatvės jausmą.

Įveikus kukurūzų bei kitų kultūrinių augalų laukus, vėl teko žygiuoti palei 149 greitkelį, šįkart apie 1,3 km – tai antroji nesaugi atkarpa. Pasisekė, jog tuo metu eismas nebuvo itin intensyvus, taip pat jau buvau pavargusi bei pasinėrusi į ėjimą, tad mažiau reagavau į pro šalį lekiančias mašinas. Bet, žinoma, vis tiek palengvėjo, įžengus į dviračių taką – paskutinį maršruto etapą iki Pakruojo.

Kai priėjau miesto ribą žymintį didelį užrašą, apėmė lengva euforija – kaip visuomet, pasiekus kelionės tikslą. Beveik nesigailėjau ėmusis šio sumanymo, didžiavausi savimi. Nebeskubėjau. Man beliko du rūpesčiai: rasti, kur atsispausdinti atgalinį bilietą ir gauti antspaudą į piligrimo pasą.

Deja, visas vietas, kur tikėjausi tai padaryti, radau užrakintas. Pasirodo, šeštadienį dauguma įstaigų Pakruojyje dirba tik iki 13-15 val. Net biblioteka, kuri pagal interneto puslapyje pateiktą informaciją dar turėjo dirbti, buvo uždaryta. Apskritai miestelis pasirodė apleistas. Tuščios gatvelės, kuriose tik retsykiais pasirodydavo vienas kitas praeivis (dažniau važinėjo automobiliai), kėlė nesaugumo jausmą. Mano nerimas dėl jau beveik išsikrovusio telefono augo. Dar galėjau pamėginti užeiti antspaudo į kelis „Camino Lituano“ tinklalapyje nurodytus nakvynės namus (vėliau sužinojau, jog antspauduoja ir Pakruojo sinagogoje), bet galiausiai numojau ranka į piligrimo pasą ir susitelkiau į didesnį prioritetą – autobuso bilietą.

 

Laukai netoli Pakruojo

Čia man padėjo „Maximoje“ įsikūrusio „Telios“ filialo darbuotoja, jauna mergina, sutikusi jį atspausdinti. Perlipti per savo išdidumą ir kreiptis pagalbos, pasirodyti pažeidžiamai buvo viena iš šios kelionės pamokų, peržengta komforto zonos riba. Tai man leido patirti kito žmogaus geranoriškumą, įsitikinti, jog, nepaisant sienų, kuriomis apsistatome, esame linkę padėti vieni kitiems. Nors kas žino, galbūt, kitaip susiklosčius aplinkybėms, galėjau patirti ir žmonių abejingumą, šaltumą – tai jau būtų pamokę kitko.

Laikydama rankose bilietą, galutinai atsipalaidavau. Dar pamėginau nužingsniuoti iki Pakruojo dvaro ir ten paieškoti pasų antspaudavimo vietos, bet atstumas pasirodė per didelis, kad spėčiau į autobusą.

Važiuodama namo paklausiau savęs, ar vertėjo eiti. Vis dėlto vertėjo. Padariau, ką seniai planavau, ir nebesuksiu dėl to galvos. Numalšinau kelionių troškulį. Įrodžiau sau, jog galiu, ir įgijau pasitikėjimo savimi. Susipažinau su iki tol nematyta Lietuvos dalimi, ji man nebebus nieko nereiškianti zona žemėlapyje. Geriau pažinau save. Tačiau taip pat dingtelėjo, jog daugiau „Camino Lituano“ turbūt neisiu. Per tuos kelis jo etapus prisižiūrėjau Lietuvos provincijos ir ji mane nuvylė. Rodės, nieko vertingo man neduoda. Nuo šiol keliausiu vien į didelius miestus, kultūros požiūriu turtingas vietas, nusprendžiau.

Vis dėlto kitą rytą, vartydama piligrimo pasą, panorau camino tęsti. Pasidarė smalsu, kokios būtų kitos jo atkarpos, kokių nuotykių patirčiau. Juk kiekvienas kelionės etapas skirtingas, gal kiti praeitų sklandžiau, džiaugsmingiau nei pastarasis. Nenorėjau praleisti galimybės pažinti. Verčiau patirti ir nusivilti, nei visai nebandyti.

 

Tekste panaudoti informacijos šaltiniai:

http://www.caminolituano.com/home/pakruojis-rozalimas/

https://lt.wikipedia.org/wiki/Rozalimo_pa%C5%BEintinis_mi%C5%A1ko_parko_takas

http://www.rozalimas.lt/?p=3940

 

O. Tokarczuk „Bėgūnai“

(Olga Tokarczuk. Bėgūnai. Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019)

Olga Tokarczuk – šiuolaikinė lenkų rašytoja, daugelio poezijos, trumpų istorijų rinkinių, romanų autorė. Apie šią rašytoją sužinojau, kai 2018 m. už romaną „Bėgūnai“ ji laimėjo “The Man Booker International” apdovanojimą, žymėjusį jos tarptautinio pripažinimo pradžią. Netrukus po to autorė sulaukė daug kitų prizų, iš kurių svarbiausias – 2018 m. Nobelio literatūros premija (įteikta 2019 m.). Tuomet ir nusprendžiau imtis romano „Bėgūnai“ – nors knygos anotacija ne itin patraukė, smalsumą kėlė beveik vien teigiami kitų skaitytojų atsiliepimai, taip pat pasirodė puiki interneto knygyne perskaityta knygos ištrauka.

Kūrinį sudaro daugybė tarpusavyje silpnai arba iš pažiūros visai nesusijusių istorijų, todėl tai nėra tradicinės formos romanas. Pagrindinė istorijas jungianti tema – kelionės, judėjimas erdvėje bei laike ir to reikšmė žmogui. Tai ne tik konkrečiai vaizduojama pasakojimuose, bet ir jų visuma, teksto fragmentiškumas perteikia sąmonės būseną, apimančią, kai keliauji: skaitytojas panardinamas į nuolatinį įspūdžių, prisiminimų, idėjų ir pamąstymų srautą. Skaitydama išties kartais jaučiausi, lyg keliaučiau aplink pasaulį, ne tik per erdvę, bet ir laiką, mat kai kurios istorijos nukelia į XVII-XVIII amžių. Keletas siužetų pavyzdžių: vyras ieško Kroatijos saloje pradingusios žmonos su sūnumi, XVII amžiaus anatomas gilinasi į žmogaus kūno paslaptis, oro uostuose skaitomos paskaitos apie kelionių

Olga Tokarczuk
(foto iš http://www.vanessa.fm)

psichologiją, moteris pajunta trauką gyventi pagal Rusijos sentikių sektos, vadinamos „bėgūnais“, filosofiją… Šie ir kiti pasakojimai iš įvairių kraštų, laikmečių, apie skirtingo amžiaus, profesijos, lyties žmones padeda įsivaizduoti žmogiškosios patirties įvairovę.

„Bėgūnai“ įkvepia keliauti. Taip pat tinka skaityti kelionėje, nors knygos turinys ir gana sudėtingas – trumpos istorijos tinka prie kelionės ritmo, kai skaitymą dažnai pertraukia išoriniai įvykiai, jos nereikalauja įsiminti daugybės veikėjų vardų bei istorijos įvykių grandinės. Kita vertus, į paveikų, puikiai išverstą tekstą nėra sunku susitelkti, net kai išorėje gausu dirgiklių. Taigi „Bėgūnus“ tikrai galima rekomenduoti polinkį į filosofiją ar psichologiją turintiems kelionių mėgėjams.

Šiuo metu turime dar dvi į lietuvių kalbą išverstas Olgos Tokarczuk knygas (vertė Vyturys Jarutis): „Praamžiai ir kiti laikai“ bei „Dienos namai, nakties namai“.

Pažintis su „Camino Lituano“

Seniai svajoju nužygiuoti piligriminiu Šv. Jokūbo keliu Ispanijoje. Kol kas tam pritrūksta drąsos, taip pat nesijaučiu pakankamai fiziškai pasirengusi, bet nusprendžiau pamažu ruoštis ir iš pradžių ėmiausi paprastesnio iššūkio – įveikti Lietuvos Šv. Jokūbo kelią (ar bent jo dalį).

Šv. Jokūbo keliai Ispanijoje (http://www.pierre-compostelle.com)

Ispanijoje Šv. Jokūbo kelių daug, jie prasideda iš skirtingų vietovių, bet pagrindiniai vingiuoja šalies šiaurės vakaruose. Nuo viduramžių piligrimai jais traukė į Santjago de Kompostelos miestą, kur katedroje saugomi, kaip manoma, šv. Jokūbo palaikai. Žmonių srautas skatino vystytis infrastruktūrą bei miestus, todėl pakeliui galima išvysti daug architektūros paminklų, taip pat pasigrožėti Ispanijos gamta.

XX amžiuje, populiarėjant piligrimystei, imta kurti Šv. Jokūbo kelių tąsas, kurios nusidriekė per visą Europą ir dabar sudaro tarptautinį tinklą. Tad jei tik nori ir turi ryžto, keliautojai gali pradėti žygį į Santjago de Kompostelą iš savo ar gretimos šalies.

Šv. Jokūbo kelias Lietuvoje (http://www.caminolituano.com)

Tokią galimybę turime ir Lietuvoje. Šv. Jokūbo kelias čia įkurtas 2017 m. ir pavadintas „Camino Lituano“ – išvertus iš ispanų kalbos, „kelias per Lietuvą“ ar „lietuviškasis kelias“. Maršrutas tęsiasi 500 km nuo Žagarės iki Seinų, ir yra suskirstytas į 20 etapų po maždaug 20 km. Beveik visi etapai kaip ir Ispanijoje sužymėti kriauklės simboliu, padedančiu nepaklysti, o kiekvieno pabaigoje numatyta nakvynės vieta. Maršruto planas išsamiai aprašytas „Camino Lituano“ organizacijos tinklalapyje: http://www.caminolituano.com.

Piligrimo pasas

Prieš kelionę Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios raštinėje įsigijau specialų piligrimo pasą, kuriame galima rinkti antspaudus nakvynės vietose ar kituose savo nuožiūra pasirinktuose objektuose. Taip žygiuoti smagiau – kelias tarsi dokumentuojamas, o jį įveikus lieka įdomus suvenyras. Tušti langeliai piligrimo pase man dar kelia ir azartą juos kuo greičiau užpildyti, tai stiprina motyvaciją judėti toliau, įveikti visus etapus.

Pažintį su „Camino Lituano“ nusprendžiau pradėti kone nuo vidurio: atkarpos „Raudondvaris – Pažaislis“, kuri pasirodė paprasčiausiai įgyvendinama – iš Vilniaus nesunku pasiekti pradžios tašką, be to, minėtos vietovės man gerai pažįstamos, todėl perspektyva keliauti per jas vienai nekėlė daug streso.

Taigi – ryškiausi įspūdžiai iš šio žygio (suskirsčiau juos į pliusus ir minusus):

Pliusai:

– Gana išsamiai susipažįsti su Kaunu. Praeini įvairius jo rajonus, išvysti svarbiausius lankytinus objektus.

Kauno Ąžuolyne

– Malonios pasivaikščioti atkarpos per Ąžuolyną, Panemunės šilą. Aplankai įspūdingą Pažaislio vienuolyno ansamblį, kurio teritorija dvelkte dvelkia ramybe (ne veltui nuo XVII amžiaus vadinama Mons Pacis – taikos kalnu).

– Išbandai savo ištvermę (fizinę ir psichologinę), pasportuoji.

– Ilgas ėjimas nuramina mintis, atpalaiduoja.

Kauno Panemunės šile

– Aplanko laisvės jausmas, patiri kelionės dvasią.

– Keliaudamas pėsčiomis junti pasaulį kitaip nei važiuodamas transporto priemone – turi galimybę įsiklausyti į aplinkos garsus, pastebėti smulkias detales, užuosti kvapus; tokia patirtis išsamesnė, gilesnė.

– Prisilieti prie senovinės piligrimystės tradicijos. Net jei einama daugiau pažintiniu tikslu, kelionėje atsiranda sakralus matmuo.

Minusai:

– Nemaloni atkarpa, besitęsianti palei judrų Raudondvario plentą. Tenka ilgai kęsti automobilių triukšmą ir užterštą orą, o tai trukdo atsipalaiduoti, įsijausti į aplinką. Panaši situacija susiklosto pačioje kelionės pabaigoje, kai reikia pereiti Kauno hidroelektrinės tiltą.

– Kelias nesužymėtas specialiu kriauklės simboliu, todėl tenka dažnai žvilgčioti į žemėlapį, kad nepaklystum, ir tai vargina, atima laiko.

– 26 km atstumas man pasirodė per ilgas (todėl paskirsčiau jį dviems dienoms). Žinoma, tai individualu, bet būtų šaunu, jei „Camino Lituano“ turėtų daugiau ir kas mažesnius atstumus numatytų nakvynės vietų, tuomet keliautojai galėtų rinktis savą judėjimo tempą.

Pažaislio vienuolynas

Grįžusi namo kone iškart ėmiau planuoti, kurį „Camino Lituano“ etapą žygiuosiu toliau. Mat patirtis buvo įdomi ir praturtinanti, leidžianti ne tik geriau pažinti Lietuvą, bet ir atverianti naują veiklos, saviraiškos formą – piligrimystę.

Slėnio gatvė Kaune

P. S. Apie antrąjį etapą „Rozalimas – Pakruojis”: https://uzsalusijura.wordpress.com/2020/09/22/camino-lituano-ii-rozalimas-pakruojis/.