M. Proust „Žydinčių merginų šešėlyje“

Have you read it?”

No, I haven’t been in jail, or had to hide for a long time. Someone once said unless you have those kinds of opportunities, you can’t read the whole of Proust.”

~ Haruki Murakami 1Q84

Žydinčių merginų šešėlyje (viršelis)Nusprendžiau nelaukti palankaus meto, kai turėsiu daugiau laisvo laiko ar galva bus mažiau užimta įvairiais reikalais, ir pamažu toliau skaityti Marcel Proust „Prarasto laiko beieškant“. „Žydinčių merginų šešėlyje“ – antrasis romanų ciklo tomas, pirmąkart išleistas 1918 m. Paryžiuje. Lietuvių auditoriją dėl sovietmečio apribojimų, finansavimo stokos ir kitų priežasčių jis pasiekė tik 2005 m. (vertė G. Baužytė-Čepinskienė).

Vyraujanti knygos tema, kaip sako pats pavadinimas, yra jaunos merginos, moterys – pagrindinis veikėjas jau pasiekęs paauglystės amžių ir jo dėmesys dažnai į jas krypsta: jis merginomis žavisi, ieško paguodos, kenčia dėl jų. Pirmoje romano dalyje pasakojama nelaiminga jaunuolio meilės Svano dukteriai Žilbertai istorija. Tarp detaliai aprašomų vidinių būsenų bei prisiminimų išnyra Paryžiaus salonų gyvenimo vaizdai, įvairios čia besilankančios asmenybės; pati žaviausia (neskaitant Žilbertos) herojui yra ponia Svan – Žilbertos motina, buvusi kokotė Odetė, visuomet spinduliuojanti eleganciją, gebanti aplink save kurti stebuklingą, menišką ir truputį melancholišką atmosferą. Lankymasis Odetės salone pagrindiniam veikėjui padeda ištverti meilės be atsako sukeltą sielvartą.

Antroje dalyje jis su močiute išvyksta vasaroti į Balbeką, pajūrio kurortą Normandijoje. Ten užmezga pažintis, iš kurių reikšmingiausia – padūkusių merginų grupelė. Herojus kone įsimyli paeiliui kiekvieną iš jų, kol galiausiai jo dėmesys nusistovi ties viena, Albertina. Tarsi dailininkas jis analizuoja merginų išvaizdos, charakterio bruožus ir tai, kokius jausmus jos kelia. Visgi be „žydinčių merginų“ temos kūrinyje paliečiama ir daugybė kitų, pavyzdžiui, herojaus santykis su motina bei močiute, aukštuomene, kitais literatais; kaip ir pirmame tome, daug dėmesio skiriama menui – architektūros, dailės, teatro kūrinių aprašymams.

CabourgPlage

Balbeko prototipas – Cabourg miestas Normandijoje, kuriame M. Proust mėgdavo leisti atostogas (© Wikipedia)

Žydinčių merginų šešėlyje“ tekstas sudėtingas, jo skaitymas reikalauja kantrybės. Dariau tai ne tiek dėl knygos įdomumo (ši dalis patiko mažiau nei pirmoji), kiek iššūkio, lyg būčiau užsibrėžusi nueiti ar nubėgti ilgą distanciją, taip pat norėdama išsiaiškinti, kodėl šis romanų ciklas taip vertinamas. Ilgainiui įpratau prie autoriaus stiliaus, sakinių ritmo; vėliau skaitytos kelios paprastesnės knygos prieš šią net nublanko, ėmiau ilgėtis sudėtingo teksto, „daugiaaukščių“, nors ir šiek tiek senamadiškų metaforų. „Prarasto laiko beieškant“ kritikų lyginamas su gotikine katedra ar simfonija – tai gerai išreiškia jo daugiasluoksniškumą bei monumentalumą. Kažkas po šios knygos skaitymo „užsilieka“ – gal tai dėmesingumo aplinkai potyris, suvokimas, kiek daug aplink (net kambaryje užtrauktomis užuolaidomis) bei viduje galima pastebėti bei tyrinėti, kaip itin tiksliai, gyvai bei meniškai įmanoma perteikti tam tikrą atmosferą, patį gyvenimą.

Atsiliepimas apie pirmą romanų ciklo tomą „Svano pusėje“ čia.

N. Goldberg „Wild Mind: Living the Writer’s Life”

Natalie Goldberg yra amerikiečių rašytoja, poetė ir dailininkė, geriausiai žinoma dėl savo knygų apie rašymą, kuriose sieja jį su zen budizmo praktika. Pirmoji tokia knyga – „Writing Down the Bones“ (1986 m.) Amerikoje bei pasaulyje sulaukė didelės sėkmės ir yra laikoma įtakingu darbu rašymo mokymo(si) tema (lietuviškai pasirodė pavadinimu „Apie rašymą“ 2015 m.). „Wild Mind“ (1990 m.) – antroji panašaus pobūdžio N. Goldberg knyga, tartum pirmosios tęsinys.

Knygoje autorė pateikia daugybę su įvairiais rašymo aspektais susijusių patarimų, pratimų, apmąsto rašymo poveikį žmogui bei buvimo rašytoju ypatumus. Kaip ir „Writing Down the Bones“, tekstas persmelktas budizmo filosofijos, rašymas jame pristatomas visų pirma kaip priemonė pažinti save, visapusiškiau išgyventi dabarties momentą, todėl čia mažai aptariami talento, publikavimo klausimai. Tikslas yra pagilinti savo egzistenciją, o tai prieinama kiekvienam, galinčiam rašyti.

Natalie Goldberg

Natalie Goldberg (© https://www.goodreads.com)

Man pasirodė, jog šioje knygoje daugiau autobiografinių detalių nei „Writing Down the Bones“, šiek tiek sužinome apie N. Goldberg santykius su tėvais, draugais, keliones, zen budizmo praktiką, hipišką/bohemišką gyvenimo aplinką Naujojoje Meksikoje – tuo tekstas priartėja prie memuarų žanro, tačiau prisiminimai dažniausiai panaudojami kaip perteikiamų minčių įvadas ar iliustracija ir nėra teksto centrinė ašis (autorė yra išleidusi kelias atskiras memuarų knygas).

Wild Mind“ drąsina skaitytoją imtis plunksnos, eksperimentuoti su tekstu, rašyti daug. Man patiko rašymo prilyginimas sportinei veiklai – jei nori tai daryti, turi įveikti vidinį pasipriešinimą, laikytis disciplinos ir treniruotis, kad tobulėtum (įdomu, jog rašymo ir sporto paraleles mini ne vienas rašytojas, pavyzdžiui, Haruki Murakami tai apmąsto knygoje „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“). Dar viena patikusi mintis – „wild mind“ („laukinio proto“) sąvoka. N. Goldberg moko, jog rašydami (kaip, beje, ir sportuodami ar medituodami) galime patirti savo proto gyvą, laisvą, atvirą, tartum laukinę prigimtį, kurios dažniausiai, panirę į chaotiškas mintis, nepastebime.

Ši knyga įkvepia bei išlaisvina rašyti, taip pat gana paprastai, gyvai perteikia budizmo filosofijos elementus ir taip padeda juos geriau suprasti („širdimi“, ne vien protu).

Natalie Goldberg tinklalapis: https://nataliegoldberg.com/.

S. Forward „Toksiški tėvai“

S. Forward - Toksiški tėvai (viršelis)Toksiški tėvai – tai žmonės, kurių elgsena, auklėjimo metodai kenkia jų vaikams, palieka jiems gilias emocines žaizdas. „Kaip ir cheminės medžiagos – toksinai, tokie tėvai emociškai apnuodija visą vaiko asmenybę,“ – rašo amerikiečių psichologė Susan Forward knygos „Toksiški tėvai“ įžangoje. Šiame darbe autorė laužo dar gana plačiai paplitusį tabu – kritikuoja tėvus; beskaitant susidarė įspūdis, jog S. Forward tai padaryti paskatino įniršis, kilęs praktiniame darbe susidūrus su tūkstančiais nuo žiauraus tėvų elgesio nukentėjusių žmonių. Autorė jiems išreiškia didelę atjautą bei siekia šviesti visuomenę, kad užburtas smurto ratas nutrūktų.

Pirmoje knygos dalyje aprašomi toksiškų tėvų tipai, analizuojama, kaip ir kokios traumos išsivysto jų vaikams, su kokiais sunkumais šie vėliau susiduria gyvenime. Teorinė medžiaga gausiai iliustruojama pavyzdžiais iš psichologės praktinio darbo (autentiškomis klientų istorijomis). Antroje knygos dalyje susitelkiama į būdus, kaip galima sau padėti, pateikiama daugybė patarimų bei pratimų. S. Forward prieš skaitytojo akis tarsi nubrėžia aiškų sveikimo kelią, įspėdama apie sunkiausius etapus, apibūdindama galimas kelio variacijas. Šis veiksmų plano konkretumas, taip pat didžiulė psichologės sukaupta patirtis bei užtikrinimas, jog įmanoma atsikratyti labai didelės emocinės naštos dalies, įkvepia pradėti ir/ar tęsti darbą su savimi. Manau, tai pradedama daryti jau įdėmiai skaitant bei apmąstant„Toksiškus tėvus“.

Susan Forward with copy of her book Toxic In-Laws.

Psichologė Susan Forward (https://www.gettyimages.com/)

Nors mintys knygoje dėstomos aiškiai, man ją skaityti nebuvo lengva – tiek dėl gausaus informacijos kiekio, kuriam norisi leisti „susigulėti“, tiek dėl emociškai sunkių situacijų aprašymų. Kartais apimdavo nuobodulys, nes tekstas gan „praktiškas“ ir man jame pritrūkdavo gylio bei kultūrinio konteksto, kuriuos galima rasti psichoanalitikų darbuose (pavyzdžiui, Alice Miller, savo knygose nagrinėjusiai tą pačią temą). Užkliūdavo teksto vertimas, kai kurių sakinių prasmė dėl jų konstrukcijos likdavo neaiški. Tačiau knygą nusprendžiau perskaityti iki galo, nes jaučiau joje esant pakankamai vertingos informacijos, o emociškai sunkus turinys irgi turi savų pliusų – išplečia akiratį bei empatiją.

Tie, kuriems patiks „Toksiški tėvai“, gali imtis kitų autorės darbų psichologijos tema, kurių nemažai išversta į lietuvių kalbą (šiuo metu – „Vyrai, kurie nekenčia moterų, ir moterys, kurios juos myli“, „Toksiški uošviai“, „Emocinis šantažas“, „Mamos, nemokančios mylėti“).

T. Jansson „Nematomas vaikas ir kiti apsakymai“

T. Jansson - Nematomas vaikas (virselis)Tai septintoji pasakojimų apie trolius Mumius knyga, pasirodžiusi 1962 m. Suomijoje. Į lietuvių kalbą buvo išversta 2000 m. (vertė Laima Bareišienė), nors keli apsakymai Lietuvos literatūriniuose leidiniuose publikuoti ir anksčiau. Knygą sudaro devynios trumpos pasakos, iliustruotos pačios autorės piešiniais.

Pasakų siužetai nėra tarpusavyje susiję, bet visų veiksmas vyksta fantastiniame trolių Mumių pasaulyje, vaizduojami įvairių šio pasaulio gyventojų nuotykiai. Kai kurie veikėjai pasirodo vienąkart, kiti – keliuose apsakymuose. Kitaip nei daugelyje T. Jansson kūrinių, troliai Mumiai šįsyk nėra dėmesio centre, dalyvauja tik mažiau nei pusėje istorijų. Tai tarsi išplečia vaizduojamos šalies ribas, parodo jos įvairovę: skaitytojui leidžiama susipažinti su daug naujų personažų, išvysti, kaip gyvenimas teka anapus Mumių slėnio.

T. Jansson - Nematomas vaikas (iliustracija3)

Tove Jansson ir jos sukurti personažai (iliustracija iš knygos)

Knygoje pasikartoja susidūrimo su tamsa, netektimi, žala motyvas (stipri audra nusiaubia namus, mylimas slibinukas šeimininku pasirenka kitą, tetulė taip gąsdina vaiką, jog šis tampa nematomas), pasirodo nerimastingi, nusiminę veikėjai, todėl susidarė įspūdis, jog kūrinyje daugiau liūdesio nei kitose knygose apie Mumius. Tačiau personažai anksčiau ar vėliau randa paguodą, vieni kitiems padeda įveikti negandas, iš jų ko nors išmoksta. Tove Jansson knygos moko giedro, filosofiško požiūrio į pasaulį, gerumo, primena, kaip svarbu (ir smagu) stebėti aplinką, grožėtis, žaisti. Jos knygų personažuose galime atpažinti patys save, tiek gerąsias savybes, tiek ydas bei neurozes – į pastarąsias pažvelgus iš šono ir pasijuokus (tekste nemažai humoro), tampa lengviau jas priimti. Tai raminantys ir optimizmo suteikiantys tekstai.

 

Šiame tinklaraštyje esu apžvelgusi dar vieną Tove Jansson knygą – „Kometa artėja!“ (nuoroda).

O. Tokarczuk „Bėgūnai“

(Olga Tokarczuk. Bėgūnai. Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019)

Olga Tokarczuk – šiuolaikinė lenkų rašytoja, daugelio poezijos, trumpų istorijų rinkinių, romanų autorė. Apie šią rašytoją sužinojau, kai 2018 m. už romaną „Bėgūnai“ ji laimėjo “The Man Booker International” apdovanojimą, žymėjusį jos tarptautinio pripažinimo pradžią. Netrukus po to autorė sulaukė daug kitų prizų, iš kurių svarbiausias – 2018 m. Nobelio literatūros premija (įteikta 2019 m.). Tuomet ir nusprendžiau imtis romano „Bėgūnai“ – nors knygos anotacija ne itin patraukė, smalsumą kėlė beveik vien teigiami kitų skaitytojų atsiliepimai, taip pat pasirodė puiki interneto knygyne perskaityta knygos ištrauka.

Kūrinį sudaro daugybė tarpusavyje silpnai arba iš pažiūros visai nesusijusių istorijų, todėl tai nėra tradicinės formos romanas. Pagrindinė istorijas jungianti tema – kelionės, judėjimas erdvėje bei laike ir to reikšmė žmogui. Tai ne tik konkrečiai vaizduojama pasakojimuose, bet ir jų visuma, teksto fragmentiškumas perteikia sąmonės būseną, apimančią, kai keliauji: skaitytojas panardinamas į nuolatinį įspūdžių, prisiminimų, idėjų ir pamąstymų srautą. Skaitydama išties kartais jaučiausi, lyg keliaučiau aplink pasaulį, ne tik per erdvę, bet ir laiką, mat kai kurios istorijos nukelia į XVII-XVIII amžių. Keletas siužetų pavyzdžių: vyras ieško Kroatijos saloje pradingusios žmonos su sūnumi, XVII amžiaus anatomas gilinasi į žmogaus kūno paslaptis, oro uostuose skaitomos paskaitos apie kelionių

Olga Tokarczuk
(foto iš http://www.vanessa.fm)

psichologiją, moteris pajunta trauką gyventi pagal Rusijos sentikių sektos, vadinamos „bėgūnais“, filosofiją… Šie ir kiti pasakojimai iš įvairių kraštų, laikmečių, apie skirtingo amžiaus, profesijos, lyties žmones padeda įsivaizduoti žmogiškosios patirties įvairovę.

„Bėgūnai“ įkvepia keliauti. Taip pat tinka skaityti kelionėje, nors knygos turinys ir gana sudėtingas – trumpos istorijos tinka prie kelionės ritmo, kai skaitymą dažnai pertraukia išoriniai įvykiai, jos nereikalauja įsiminti daugybės veikėjų vardų bei istorijos įvykių grandinės. Kita vertus, į paveikų, puikiai išverstą tekstą nėra sunku susitelkti, net kai išorėje gausu dirgiklių. Taigi „Bėgūnus“ tikrai galima rekomenduoti polinkį į filosofiją ar psichologiją turintiems kelionių mėgėjams.

Šiuo metu turime dar dvi į lietuvių kalbą išverstas Olgos Tokarczuk knygas (vertė Vyturys Jarutis): „Praamžiai ir kiti laikai“ bei „Dienos namai, nakties namai“.

G. Saunders „Linkolnas bardo“

(Publikuota elektroninio literatūrinio žurnalo „Rankos“ trečiame numeryje (2020 m.))

Bardo“ budizmo tradicijoje vadinama pereinamoji būsena nuo mirties iki kito gimimo. Platesne prasme – tai bet kuris būties tarpsnis (įskaitant besitęsiantį nuo gimimo iki mirties); jie visi laikomi pereinamaisias. Amerikiečių rašytojas George Saunders romane „Linkolnas bardo“ pasakoja apie bardo būsenon patekusį Abraomo Linkolno sūnų, kuris 1862 m. mirė nuo vidurių šiltinės. Kūrinys pasirodė 2017-aisiais ir iškart sulaukė didelės sėkmės, buvo apdovanotas prestižine „Man Booker“ premija – taip apie jį ir sužinojau.

Vos atsivertus romaną, nustebino jo struktūra: istorija papasakota daugybės veikėjų (dvasių) balsais bei per įvairių istorinių tekstų (tikrų ir išgalvotų) ištraukas. Memuarų, biografijų, laiškų fragmentai kūriniui suteikia autentiškumo, sukuria įtaigų istorinį foną, o dvasių pasakojimai asmeniškesni, atskleidžiantys jų bei kitų veikėjų jausmus ir mintis. Dvasių daug, jos atkeliavusios iš skirtingų vietų, epochų, nugyvenusios labai skirtingus gyvenimus, todėl kai jų choras kalba, kiekvienam į bendrą pasakojimą įterpiant savo asmeninės istorijos detalę, atsiveria plati žmogiškosios patirties panorama. Tačiau nepaisant patirties įvairumo ir gausos matyti, jog nieko išskirtinai naujo žmonių gyvenime nenutinka, esminiai dalykai – gimimai, troškimai, meilė, klaidos, mirtys – kartojasi. Beskaitant knygą, prieš akis tarsi nusidriekia kelias, kuriuo lemta eiti žmogui (ir iš kurgi daugiau, jei ne pomirtinio būvio, geriausia tą kelią apibendrinti).

Pasakojimo centre – Abraomo Linkolno netektis mirus sūnui. G. Saunders viename interviu mini, jog knygą parašyti įsikvėpė išgirdęs, kaip stipriai Linkolnas gedėjo vaiko (yra žinoma, jog po laidotuvių net lankėsi kriptoje ir laikė kūną glėbyje); autoriui toks stiprus sielvartas pasirodė tam tikra prasme gražus, vertas atskiro pasakojimo. Rodos, „Linkolnas bardo“ galėtų būti pritaikytas skaitymo terapijoje, parekomenduotas išgyvenančiam artimojo netektį, nes padėtų apmąstyti tai, kas nutiko, ir rasti atramos taškų. <…> pasaulis pilnas sielvarto; <…> visi kenčia; <…> ir todėl reikia daryti, ką gali, kad palengvintum tą naštą tiems, su kuo susiduri <…> – samprotauja Abraomas Linkolnas 336-ajame puslapyje, taip tapdamas panašus į budistų bodhisatvą – būtybę, kuri, nors pati yra priartėjusi prie nušvitimo, iš didžiulės atjautos pasižada atgimti samsaroje, kad padėtų nušvisti kitiems.

George Saunders (foto iš http://www.latimes.com)

Romane yra ir daugiau budizmo filosofijos elementų (nieko nuostabaus, nes pats autorius – budistas). Pavyzdžiui: Jis atėjo iš nieko, įgijo pavidalą, buvo mylimas ir visada turėjo grįžti į nieką (p. 269) ir Aš nesu patvarus ir Merė nėra patvari, ir net čionykščiai pastatai ir paminklai nepatvarūs, ir visas miestas nepatvarus, ir platusis pasaulis nepatvarus. Visa kinta, mainosi, kiekvieną akimirką (p. 269) – iliustruojamas nepastovumas, vienas iš trijų budizme nurodomų būties požymių. Visi sielvartauja ar sielvartavo, ar tuojau sielvartaus. Tokia pasaulio prigimtis (p. 337) – kentėjimas, kitas būties požymis. Jo užuojauta tą akimirką buvo skirta visiems, griežta logika vertė ją nerangiai įveikti visus skirtumus (p. 338) – atjautos visoms gyvoms būtybėms principas.

Nesidominčiam budizmu skaitytojui kūrinį suprasti bus sunkiau, nes tekste ne iškart ir ne iki galo paaiškinama dvasių prigimtis, aplinkybės, į kurias jos patekusios, ateities perspektyva. Prieš skaitant pravartu pasidomėti bardo samprata, pavyzdžiui, pavartyti „Tibeto mirusiųjų knygą“ – tuomet romanas atsiskleis įvairiapusiškiau ir skaityti bus daug įdomiau.

Kūrinio atmosfera kiek depresyvi, nes daugiausia pasakojama iš mirusiųjų pozicijos, veiksmas vyksta kapinėse, daug dėmesio skiriama netekčių, mirties temai (tekstas kartais net primena ilgą epitafiją), tačiau jame nestinga ir šviesos, vilties, kad klaidos gali būti ištaisytos, o nuodėmės atpirktos. Pasakojime išvengiama sentimentalumo; veikėjai su lengva ironija žvelgia vienas į kito bei savo pačių nesėkmes ir silpnybes, gyvenimas vaizduojamas nepagražintai, nenutylimos širdį draskančios neteisybės ar kiti kančios šaltiniai. Jei esi įpratęs prie kūrinių su vien laimingomis pabaigomis, toks atvirai vaizduojamas dramatizmas gali šiek tiek sukrėsti.

Knygos veiksmas vyksta XIX amžiuje, todėl ir daugumos personažų kalbėjimo maniera būdinga tam laikmečiui, rafinuota, truputį formali. Tekstas labai sklandus (kiekvienas žodis, rodos, parinktas tobulai) bei pasižymi ritmu, sukuriamu per pauzes, pakartojimus, kuris lengvai hipnotizuoja – už tai neabejotinai reikia dėkoti ir vertėjai Gabrielei Gailiūtei-Bernotienei, kokybiškai išvertusiai kūrinį. Perteikti specifinę dvasių šneką, rasti lietuviškų atitikmenų joje pasitaikantiems autoriaus naujai sukurtiems žodžiams tikriausiai buvo nemažas iššūkis.

Dėl emociškai paveikaus turinio ir takių sakinių „Linkolnas bado“ taip įtraukė, jog perskaičiau per du prisėdimus. Dabar norisi skaityti antrąkart – lėčiau, atkreipiant dėmesį į detales, kurias galėjau praleisti. Tai originalus, daugiasluoksnis kūrinys, atspindintis šiuolaikinės literatūros tendenciją laužyti formos standartus ir ieškoti naujų, paveikesnių. Užvertusi paskutinį puslapį jaučiau, jog laiką praleidau ne veltui.

„Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje“

Knygos viršelis (1)

Ką tik perskaičiau Marcel Proust romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“ pirmąjį tomą „Svano pusėje“. Prie šio kūrinio grįžtu antrą kartą ir šįkart jis man paliko didesnį įspūdį nei prieš kiek daugiau nei dešimt metų. Rodos, dabar knygose vertinu kitokius bei daugiau dalykų – ne tik bendrą kūrinio atmosferą, idėjos originalumą ar temos artimumą man pačiai, bet ir žodyno turtingumą, intelektinį intensyvumą, tai, kiek knyga išplečia akiratį. Šiuos dalykus radau „Svano pusėje“.

Knygą skaityti buvo sunku, kaip savo atsiliepimuose rašo daugelis kitų skaitytojų. Tekstas „tirštas“, kupinas sudėtingiausių metaforų, istorijos bei menotyros žinių, vienas sakinys kartais tęsiasi per visą pastraipą ir jame sutalpinti tokie skirtingi vaizdiniai, jog sunku visa aprėpti. Todėl, jei nori suprasti, esi priverstas skaityti lėtai. Toks skaitymas yra protinis darbas, kartais nuobodus, bet po kurio laiko panyri į tekstą ir imi juo mėgautis. Man patiko vaizduojamos aplinkos rafinuotumas, veikėjų subtilumas, turtingas žodynas ir geras vertimas, taip pat tai, kaip įžvalgiai ir detaliai autorius aprašo žmonių vidinį pasaulį, mintis ir jausmas. Kartais net atrodydavo, jog perlenkiama lazda ir tikrovėje žmogus negalėtų būti toks susipainiojęs bei kupinas prieštaravimų, bet gal kaip tik galėtų ir būna, gal per skubėjimą, siekdami paprastumo ir vengdami diskomforto ne viską įsisąmoniname.

Marcel Proust (2)

Kūrinyje meistriškai užfiksuotas žmogaus patirties daugialypiškumas, sudėtingi ryšiai tarp įspūdžių ir atminties, visas tas dažniausiai nematomas realybės klodas, kurį imi pastebėti daugiau laiko praleidęs su tekstu. „Prarasto laiko beieškant“ suteikia galimybę pagyventi lėtai ir giliai, ko dabar man ir norėjosi. Tiesa, skaitydama ne viską suprasdavau ir dėl to irzau, bet ilgainiui įpratau neaiškias vietas paleisti, kaip paleidžiamas nesuprastas eilėraštis. Norėčiau prie šios knygos dar kartą sugrįžti, jaučiu dar likus didelį potencialą ją suvokiant – pavyzdžiui, beskaitant galima susipažinti su visais ten minimais meno kūriniais bei geografinėmis vietovėmis (yra net tam skirtų atskirų leidinių, kaip E. Karpeles “Paintings in Proust: A Visual Companion to In Search of Lost Time”).

Kalbant apie siužetą, pirmoje kūrinio dalyje pasakotojas prisimena savo vaikystės apsilankymus Kombrė miestelyje, ten stebėtą gamtą, architektūros paminklus, sutiktus žmones. Vienas iš jų yra ponas Svanas, tampantis pagrindiniu veikėju antroje dalyje, kur aprašoma jo meilės (daugelio akyse nederamos) kokotei Odetei istorija.

Visi septyni “Vagos“ leidyklos išleisti “Prarasto laiko beieškant“ tomai (3)

Trečioje dalyje vėl grįžtama prie pasakotojo prisiminimų, šįkart apie jo kiek vėlesnes dienas Paryžiuje, pasivaikščiojimus Eliziejaus laukuose bei meilę pono Svano dukteriai Žilbertai. Įveikus šią dalį toliau laukia jau kita knyga – antrasis romanų ciklo tomas „Žydinčių merginų šešėlyje“.

Tekstai, kurių norisi imtis pabaigus „Svano pusėje“: kitos „Prarasto laiko beieškant“ dalys, Proust‘o biografija, A. de Botton „Kaip Prustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ ir S. Zweig „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“, kurioje vaizduojama prieš Pirmąjį pasaulinį karą Europoje klestėjusi bei po jo prarasta epocha, atgyjanti M. Proust romanų cikle.

 

Įraše panaudotų iliustracijų šaltiniai:

1 – https://knygos.lt

2 – https://lithub.com

3 – https://www.varle.lt

 

P. S. Atsiliepimas apie antrą romanų ciklo tomą.

 

 

G. Flaubert „Ponia Bovari“

Untitled

Knygos viršelis (© https://milzinas.lt)

Knyga apie provincijos gydytojo žmonos gyvenimą: jos patiriamą nuobodulį bei tuštumą ir pastangas iš to išsilaisvinti.

Skaitydama stebėjausi, jog romanas parašytas 1856 m., nes jame nebuvo justi jokio archajiškumo, net žodžiai, reiškiantys senovinius, dabar nebenaudojamus daiktus (pvz., tilbiuris, dagerotipas) nekėlė „senovės“ įspūdžio. Tikriausiai šias detales nustelbė nepaprastai gražus, ištobulintas stilius, kai kiekvienas žodis, rodos, yra reikiamoje vietoje ir tekstas labai įtaigiai perteikia aprašomą tikrovę. Sklandi, grakšti, žaisminga – taip mintyse norėjosi apibūdinti knygą, kai skaičiau. Gustave Flaubert prie šio romano dirbo penkerius metus, rašoma, jog galėdavo vieną puslapį kurti dienų dienas, kol galiausiai pavykdavo pasiekti norimą rezultatą – šis įdirbis (kartu su autoriaus talentu) kūrinyje tikrai juntamas.

Knygą patrauklią daro ir geras Sofijos Čiurlionienės bei Juozo Urbšio vertimas (taipogi atliktas jau gana seniai – XX amžiaus viduryje), tačiau kūrinyje turėjo būti dar kažkas, nulemiantis jo paveikumą – paliesti baziniai žmogaus psichologijos aspektai? – nes jis išliko taiklus bei suprantamas net po pusantro šimto metų. O gal aprašytieji laikai, jų dvasia ne taip smarkiai skiriasi nuo mūsiškių? Skaitydama mąsčiau, jog XIX amžiaus anglų ir rusų romanai kitokie, labiau nutolę nuo šių dienų gyvenimo būdo, elgsenos modelių. Tad gal ir prancūziška dvasia (žaismingumas, lengvumas, delikatumas) prisideda prie „Ponios Bovari“ grožio.

Dėl visų minėtų priežasčių kūrinį skaityti buvo malonu; dar viena priežastis – man buvo išties įdomi pagrindinės veikėjos psichologija, likimas, nebuvo sunku su ja susitapatinti ir pajusti empatiją moteriai, kuri, kad ir kaip stengtųsi padaryti savo gyvenimą prasmingą bei laimingą, nepaliaujamai juda į pražūtį. G. Flaubert pavyko gerai atskleisti moters psichologiją, nors kartais justi jo panieka Emos Bovari mintims ar veiksmams.

Skaitant akivaizdu, jog šis romanas yra didis literatūros kūrinys, bet iš tų, kurie vertingi ne tik istoriškai ar dėl savo filosofijos svorio, o yra ir tiesiog įdomūs skaityti (tokius skaityti, manau, ir yra prasmingiausia). Prie tokių knygų norisi sugrįžti. Perskaitęs net ieškai ko nors panašaus – skaitai to paties laikmečio (ar apie tą patį laikmetį), šalies, literatūrinės krypties knygas (kalbant apie „Ponią Bovari“, man dabar norisi perskaityti J. Barnes „Flobero papūgą“). Nejučia ieškai net nebūtinai panašios knygos, bet filmo ar vietos, į kurią vėliau nukeliauji. Tai ženklai, jog kūrinys tavyje „apsigyveno“ ir padarė įtaką tavo gyvenimui. Rodos, tik skaitei, tačiau tai buvo gana reikšminga, keičianti patirtis.

M. Atwood „Penelopiada: mitas apie Penelopę ir Odisėją“

Knygos viršelio aplankas

Ši knyga priklauso „Mitų“ serijai, kurioje žinomi pasaulio rašytojai naujai interpretuoja įvairių tautų mitus. Kaip nurodo pats pavadinimas, Margaret Atwood perpasakoja mitą apie Odisėją, tačiau ne iš pastarojo, o jo žmonos Penelopės perspektyvos.

Romane Penelopė dalinasi savo gyvenimo istorija nuo pat gimimo ir pateikia kitokią nei Homero „Odisėjos“ įvykių versiją (M. Atwood mito neiškraipo, tik laisvai interpretuoja tam tikrus jo nenuoseklumus, neaiškumus, nutylėjimus). Taip Odisėjas iš narsaus, išmintingo valdovo bei keliautojo tampa savanaudžiu sukčiumi, pati Penelopė – šitai puikiai suprantančia, daug kentėjusia bei kenčiančia, kiek depresyvia moterimi. Kūrinyje justi anuomet vyravusios griežtos patriarchalinės tvarkos kritika, ypač kai prabylama apie dvylikos Penelopės tarnaičių išnaudojimą ir galiausiai nužudymą (šios tarnaitės romane sudaro chorą, kuris tarsi senovės graikų teatre įsiterpia po kiekvieno Penelopės papasakoto skyriaus). Romane apskritai daug rašoma apie moterų patiriamą neteisybę bei skausmą; man pasirodė, jog tai tarsi odė per visą žmonijos istoriją jų patirtoms kančioms. Vis dėlto moterys Penelopės pasakojime kartais randa būdų atsirevanšuoti ar laimėti, nors neturi lygių teisių, galimybių su vyrais – įveikia juos gudrumu ar kitais psichologiniais gebėjimais.

Knygos viršelis

 

<…> vanduo visada teka ten, kur nori, ir niekas negali jam pasipriešinti. Vanduo kantrus. Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Atsimink tai, mano vaike. Atsimink, tu esi tarsi vanduo. Jeigu negali įveikti kliūties, apeik ją.

 

Knyga man labai patiko. Tekstas įtaigus, poetiškas (tai romaną persmelkiančią niūrią atmosferą paverčia gražia). Jame esama ironijos, savito humoro; taip pat gausu graikų mitologijos, anų laikų papročių aprašymų, o tai leidžia pasisemti specifinių žinių.

Kitos į lietuvių kalbą (kol kas?) išverstos serijos „Mitai“ knygos: Karen Armstrong „Trumpa mito istorija“, Jeanette Winterson „Našta. Mitas apie Atlantą ir Heraklį“, Alexander McCall Smith „Sapnų Angusas. Keltų sapnų dievas“.

Gruodžio mėnesio knygos

Alice Munro „Brangus gyvenime“

Alice-Munro-Brangus-gyvenime.jpg

Tai pirmoji ir kol kas vienintelė į lietuvių kalbą išversta 2013 m. Nobelio literatūros premijos laureatės Alice Munro knyga, keturiolikos apsakymų rinkinys.

Apsakymų veiksmas daugiausia vyksta mažuose Kanados miesteliuose, o veikėjai – paprasti žmonės. Jie patys arba menamas stebėtojas pasakoja apie iš pažiūros niekuo neypatingus gyvenimo įvykius, galinčius nutikti daugeliui, tačiau tekstų stiprybė ta, jog minėtų įvykių kontekste atsiskleidžia gilios, kartais netikėtos įžvalgos apie žmogaus būtį bei prigimtį. Knygos vertimas man pasirodė geras, žodynas turtingas – tai dar kelios priežastys, kodėl skaityti buvo malonu. Apsakymai įdomūs ir istoriniu požiūriu – vaizduodami XX amžiaus vidurio bei antros pusės Kanados provincijos gyvenimą, jie atspindi ir bendresnius minėto laikotarpio bruožus, pavyzdžiui, moterų emancipaciją. Vis dėlto tekstų veikėjos daugiausia pasirodo tradiciškai moteriškuose vaidmenyse – kaip motinos, mylimosios, žmonos, dukterys, ir neretai nukenčiančios nuo kitų. Šis vienpusiškumas, pasipriešinimo dvasios stoka beskaitant ėmė slėgti, iš dalies todėl mano susidomėjimas apsakymais pamažu slopo. O gal knygos pradžioje pateiktų kūrinių turinys mane tiesiog labiau sudomino, giliau palietė.

AliceMunro-1024x1024

Alice Munro (Andrew Testa/Panos nuotr.)

Šiuo metu  neskubėčiau į rankas čiupti kitos Alice Munro knygos, tačiau „Brangus gyvenime“ – gera galimybė susipažinti su kanadiečių, Nobelio premijos laureatų ar konkrečiai Alice Munro kūryba.

 

 

 

Jen Campbell „Weird Things Customers Say in Bookshops”

12640991

(Iliustracija iš http://www.goodreads.com)

Nedidelė (elektroniniame formate – apie 40 puslapių), šmaikšti ir lengva knygelė. Ji sudaryta iš trumpų, į anekdotus panašių istorijų apie tai, ką knygynuose kartais pasako lankytojai. Kaip supratau, visos istorijos tikros – daugumą jų patyrė pati autorė, daug metų dirbusi knygynuose, likusius – kiti knygų pardavėjai. Istorijose užfiksuoti klausimai ar prašymai juokingi savo absurdiškumu, kai kurie panašesni į „juoką pro ašaras“, o dar kiti tiesiog verčia stebėtis – ne tik nežabota žmonių fantazija, bet ir menku išprusimu, nepagarbumu knygynų darbuotojams. Knygoje nemažai linksmų iliustracijų: kai kurios iliustruoja šalia esančius tekstus, kitos savarankiškai pasakoja savo istoriją.

Jen Campbell yra sukūrusi ir antrą knygos dalį – „More Weird Things Customers Say in Bookshops“. Panašiu principu parašytą knygą turime ir apie vieną Lietuvos knygyną – tai šiemet (2018-aisiais) pasirodžiusi Jurgos Tumasonytės „Knygyno istorijos“.

 

Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“

000000000002146741-59de810472773-asset-knyguklubas-cdb_9789955236269_tarnaites_pasakojimas_72max_p1

(Iliustracija iš http://www.knyguklubas.lt)

1985 m. išleistas romanas iškart sulaukė pripažinimo ir iki šiol nenugrimzdo į užmarštį: yra skaitomas, aptariamas, pagal jį pastatytas filmas, opera, nuo 2017 m. kuriamas serialas.

Knyga priskiriama distopijos žanrui, t.y. joje pasakojama apie pragaištingą ateities pasaulį. Dabartinės JAV teritorijoje esančioje Gileado respublikoje įsigalėjo totalitarinis režimas. Žmonių laisvės (išskyrus saujelę valdančiųjų) smarkiai apribotos, ypač moterų. Pastarosios tarsi suskirstytos į grupes pagal atliekamas funkcijas: Žmonos, Naminės, Tetos ir t.t. Viena iš tokių grupių vadinama „tarnaitėmis“, jų vienintelė paskirtis – pastoti, išnešioti bei pagimdyti vaiką. Tarnaičių atstovė romane ir pasakoja apie savo gyvenimą.

atwood

Margaret Atwood (iliustracija iš lithub.com)

Pagrindinės veikėjos mintys šokčioja nuo dabarties prie praeities, jai prisimenant ankstesnį gyvenimą bei artimuosius. Tekste įtaigiai perteikiami moters išgyvenimai, neskubriai, detaliai aprašoma aplinka bei įvykiai – taip sukuriamas tikroviškumo įspūdis, todėl knyga labai įtraukianti. Kone vieninteliai man užkliuvę dalykai – per visą kūrinį besitęsianti depresyvi nuotaika bei kartais pasitaikantys žiaurumai.

2019 m. turėtų pasirodyti knygos tęsinys, vaizduosiantis įvykius po 15 metų nuo aprašytųjų pirmoje dalyje.