N. Goldberg „Wild Mind: Living the Writer’s Life”

Natalie Goldberg yra amerikiečių rašytoja, poetė ir dailininkė, geriausiai žinoma dėl savo knygų apie rašymą, kuriose sieja jį su zen budizmo praktika. Pirmoji tokia knyga – „Writing Down the Bones“ (1986 m.) Amerikoje bei pasaulyje sulaukė didelės sėkmės ir yra laikoma įtakingu darbu rašymo mokymo(si) tema (lietuviškai pasirodė pavadinimu „Apie rašymą“ 2015 m.). „Wild Mind“ (1990 m.) – antroji panašaus pobūdžio N. Goldberg knyga, tartum pirmosios tęsinys.

Knygoje autorė pateikia daugybę su įvairiais rašymo aspektais susijusių patarimų, pratimų, apmąsto rašymo poveikį žmogui bei buvimo rašytoju ypatumus. Kaip ir „Writing Down the Bones“, tekstas persmelktas budizmo filosofijos, rašymas jame pristatomas visų pirma kaip priemonė pažinti save, visapusiškiau išgyventi dabarties momentą, todėl čia mažai aptariami talento, publikavimo klausimai. Tikslas yra pagilinti savo egzistenciją, o tai prieinama kiekvienam, galinčiam rašyti.

Natalie Goldberg

Natalie Goldberg (© https://www.goodreads.com)

Man pasirodė, jog šioje knygoje daugiau autobiografinių detalių nei „Writing Down the Bones“, šiek tiek sužinome apie N. Goldberg santykius su tėvais, draugais, keliones, zen budizmo praktiką, hipišką/bohemišką gyvenimo aplinką Naujojoje Meksikoje – tuo tekstas priartėja prie memuarų žanro, tačiau prisiminimai dažniausiai panaudojami kaip perteikiamų minčių įvadas ar iliustracija ir nėra teksto centrinė ašis (autorė yra išleidusi kelias atskiras memuarų knygas).

Wild Mind“ drąsina skaitytoją imtis plunksnos, eksperimentuoti su tekstu, rašyti daug. Man patiko rašymo prilyginimas sportinei veiklai – jei nori tai daryti, turi įveikti vidinį pasipriešinimą, laikytis disciplinos ir treniruotis, kad tobulėtum (įdomu, jog rašymo ir sporto paraleles mini ne vienas rašytojas, pavyzdžiui, Haruki Murakami tai apmąsto knygoje „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“). Dar viena patikusi mintis – „wild mind“ („laukinio proto“) sąvoka. N. Goldberg moko, jog rašydami (kaip, beje, ir sportuodami ar medituodami) galime patirti savo proto gyvą, laisvą, atvirą, tartum laukinę prigimtį, kurios dažniausiai, panirę į chaotiškas mintis, nepastebime.

Ši knyga įkvepia bei išlaisvina rašyti, taip pat gana paprastai, gyvai perteikia budizmo filosofijos elementus ir taip padeda juos geriau suprasti („širdimi“, ne vien protu).

Natalie Goldberg tinklalapis: https://nataliegoldberg.com/.

Septyni paukščių įstatymai

20180617_0807221.jpg2018 m. pasirodė mano pirmoji knyga „Septyni paukščių įstatymai“ (išleido labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, iliustravo Lauksminė Steponavičiūtė). Tai trumpas pasakojimas apie draugystę ir kitoniškumo (ne)priėmimą; žinoma, kiekvienas skaitytojas tekstą gali interpretuoti savaip.

Kviečiu paskaityti ištrauką.

 

Septyni paukščių įstatymai

Smarkiai įsilijo. Lietus stiprėjo taip tolygiai, kad negalėjai pastebėti, kada dar tik krapnoja, o kada jau krinta dideli, apvalūs lašai. „Panašiai leidžiantis į jūrą saulei neįmanoma atskirti, kur viena debesų spalva pereina į kitą“, – ilgesingai prisiminė kiras.

Jie atsitūpė atokiame medyje už miestelio. Netrukus lietus aprimo.

– Juk esi girdėjęs apie septynis paukščių įstatymus? – paklausė kuosa, apžiūrėjusi bičiulio sparną.

– Ne, – kiras papurtė galvą.

Jų vyresnysis nieko panašaus nėra minėjęs. Antraip kiras tikrai būtų įsidėmėjęs.

– Keista, – sumurmėjo kuosa. – Paprastai paukščiai juos žino. Šiaip ar taip, – jau garsiau tarė ji, – mes gyvename pagal tuos įstatymus, nesvarbu, ar girdėjome apie juos, ar ne. Tai mūsų kraujyje.

Kiras pasuko galvą. Jis atidžiai klausėsi.

– Štai tie septyni paukščių įstatymai. Skrisdamas niekad nesustok ir nesigręžiok – tai du pirmieji. O toliau: išgyvena stipriausieji; paukščiai pamiršta, kas jų mama ir tėtis; kitoks visada priešas; kova yra kova; paukščiai negalvoja, kaip viskas baigsis.

Kiras susimąstė. Nelabai suprato, ką pasakė kuosa, bet jautė, jog tai kažkas svarbaus.

– Mes laikomės šių įstatymų negalvodami. Tai taip pat įprasta, kaip kvėpuoti, skraidyti… Vos išsiritę mokomės jų iš vyresniųjų. Tai mūsų gyvenimo pagrindas.

– Ar būtume kitokie, jei nesimokytume to iš mažumės? – kaip buvo pratęs, negalvodamas tarė kiras, bet tuoj pat susigriebė pasakęs kažką nederama.

Kuosa jo žodžius sutiko ramiai.

– Ko gero, – atsakė ji. – Žmonės irgi turi savus įstatymus. Tik jų yra dešimt.

– Ar jie panašūs į mūsiškius?

– Tikriausiai. Bet vargu ar tokie patys. Juk žmonės gyvena kitaip nei mes.

– Tiesa, – atitarė kiras.

20180617_122111.jpg