S. Waugh „Žmogonai dykrose“

Zmogonai dykroseTai antroji iš penkių knygų apie Žmogonus (kol kas lietuviškai tik dvi dalys ir yra išleistos). Ją Sylvia Waugh pradeda šiais W.B. Yeats žodžiais:

Tad patiesiu savąsias svajas po kojom tavosiom.

Ženk atsargiai, nes žengi juk per mano svajas.

Žmogonai, gyvos skudurinės lėlės, tikrai gali pasirodyti lyg nužengę iš svajų. Tai daro juos pažeidžiamus, todėl su išoriniu pasauliu jie kontaktuoja labai atsargiai ir tik tiek, kiek būtina.

Pirmoje knygoje daugiau dėmesio buvo skirta Žmogonų tarpusavio santykiams, asmenybėms atskleisti, o antrojoje gilinamasi į jų konfliktą su išoriniu pasauliu, svarstoma, kas yra normalu, o kas – ne, ar gali labai skirtingos būtybės draugauti, net mylėti viena kitą. Galbūt dideli skirtumai yra neperžengiama kliūtis draugystei? Ne veltui knygoje nuskamba tokie Žmogono sero Magnuso žodžiai, skirti žmogui: Tu šiems namams nepriklausai. Ir tau, ir mums būtų daug geriau, jeigu sugrįžtum į savo paties pasaulį ir leistum mums toliau gyventi savajame.

Antroje knygoje ramų Žmogonų gyvenimą sudrumsčia žinia, kad jų namus Broklehersto alėjoje ketinama nugriauti ir toje vietoje nutiesti greitkelį. Susidūrimas su pasauliu tampa neišvengiamas ir kiekvienas veikėjas tai išgyvena savaip. Ne vienas iš jų net patiria tam tikrą psichologinę transformaciją. Seras Magnusas tampa judresnis ir nebeapsiriboja vien savo kambariu. Pilbymos širdyje ima skleistis romantiški jausmai, dėl jų pirmą kartą istorijoje skudurinė lėlė pravirksta tikromis ašaromis. Subis apsivelka kitokios spalvos rūbus, ima labiau priimti save tokį, koks yra (o yra jis išskirtinis – vienintelis žydros spalvos), ir džiaugtis gyvenimu: Bėgdamas namo jis girdėjo šurmulį prie laužų. Matė aukštyn šaunančias raketas, išsiskleidžiančias ore nuostabiomis žiburių puokštėmis. Džiugi naktis. Skleidžianti palaimą. Net ir žydrai skudurinei lėlei. Skaitant nejučia pagalvoji, kad jei susidūrimas su dideliais sunkumais pakeičia lėlių mąstyseną, tai tą patį gali padaryti ir žmonėms (juk Žmogonų vidinio pasaulio dėsniai nesiskiria nuo mūsiškių), gali suteikti tokios patirties, kurios niekaip kitaip neįgysi.

Angliškas knygos pavadinimas skamba taip: “Mennyms in the Wilderness”. Lietuviškai jis gražiai išverstas „Žmogonai dykrose“ (vertė Viltaras Alksnėnas). Man rodos, žodis „dykros“ čia labai tinka.

Kiekvienas skyrius prasideda Linos Dūdaitės iliustracija, kuri yra tartum užuomina į tuoj įvyksiančius siužeto posūkius. Piešinėliai gražūs, pagyvina knygą.

Nors „Žmogonų“ pentalogija priskiriama vaikų ir paauglių literatūrai, joje įdomių dalykų gali atrasti ir suaugusieji. Ypač tie, kurie yra pasiilgę mielo, jaukaus ir originalaus pasakojimo.

Reklama