M. Atwood „Penelopiada: mitas apie Penelopę ir Odisėją“

Knygos viršelio aplankas

Ši knyga priklauso „Mitų“ serijai, kurioje žinomi pasaulio rašytojai naujai interpretuoja įvairių tautų mitus. Kaip nurodo pats pavadinimas, Margaret Atwood perpasakoja mitą apie Odisėją, tačiau ne iš pastarojo, o jo žmonos Penelopės perspektyvos.

Romane Penelopė dalinasi savo gyvenimo istorija nuo pat gimimo ir pateikia kitokią nei Homero „Odisėjos“ įvykių versiją (M. Atwood mito neiškraipo, tik laisvai interpretuoja tam tikrus jo nenuoseklumus, neaiškumus, nutylėjimus). Taip Odisėjas iš narsaus, išmintingo valdovo bei keliautojo tampa savanaudžiu sukčiumi, pati Penelopė – šitai puikiai suprantančia, daug kentėjusia bei kenčiančia, kiek depresyvia moterimi. Kūrinyje justi anuomet vyravusios griežtos patriarchalinės tvarkos kritika, ypač kai prabylama apie dvylikos Penelopės tarnaičių išnaudojimą ir galiausiai nužudymą (šios tarnaitės romane sudaro chorą, kuris tarsi senovės graikų teatre įsiterpia po kiekvieno Penelopės papasakoto skyriaus). Romane apskritai daug rašoma apie moterų patiriamą neteisybę bei skausmą; man pasirodė, jog tai tarsi odė per visą žmonijos istoriją jų patirtoms kančioms. Vis dėlto moterys Penelopės pasakojime kartais randa būdų atsirevanšuoti ar laimėti, nors neturi lygių teisių, galimybių su vyrais – įveikia juos gudrumu ar kitais psichologiniais gebėjimais.

Knygos viršelis

 

<…> vanduo visada teka ten, kur nori, ir niekas negali jam pasipriešinti. Vanduo kantrus. Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Atsimink tai, mano vaike. Atsimink, tu esi tarsi vanduo. Jeigu negali įveikti kliūties, apeik ją.

 

Knyga man labai patiko. Tekstas įtaigus, poetiškas (tai romaną persmelkiančią niūrią atmosferą paverčia gražia). Jame esama ironijos, savito humoro; taip pat gausu graikų mitologijos, anų laikų papročių aprašymų, o tai leidžia pasisemti specifinių žinių.

Kitos į lietuvių kalbą (kol kas?) išverstos serijos „Mitai“ knygos: Karen Armstrong „Trumpa mito istorija“, Jeanette Winterson „Našta. Mitas apie Atlantą ir Heraklį“, Alexander McCall Smith „Sapnų Angusas. Keltų sapnų dievas“.

J. Shinoda Bolen „Kiekviena moteris – deivė“

Ši knyga pirmą kartą išleista 1984 metais JAV ir netrukus sulaukė didelio populiarumo. Ji daugelį kartų perleista, išversta į 24 kalbas, o lietuviškai pasirodė 2016 m.

Knygos autorė Jean Shinoda Bolen – amerikiečių psichiatrė, visuomenės veikėja ir rašytoja. Išplėsdama K.G. Jungo teoriją, knygoje ji pristato novatorišką požiūrį į moters psichologiją: aiškina ją senovės graikų deivių archetipais.

Archetipas – tai kolektyvinės pasąmonės vaizdinys; jėga, lemianti mūsų poreikius, norus bei elgesį. Kad būtų lengviau suprasti ir įsisąmoninti, psichologijoje archetipai dažnai apibūdinami per simbolius. Pavyzdžiui, Jungas rašė apie anima, animus, šešėlio, savasties ir kitus archetipus, literatūroje taip pat teko sutikti moters psichologijai taikomus mergelės, raganos, laukinės moters vaizdinius. Rodos, pasirinktas simbolis priklauso nuo požiūrio taško ir savybių, kurias norima išryškinti. J. Shinoda Bolen mini septynias graikų deives: Artemidę, Atėnę, Hestiją, Herą, Demetrą, Persefonę bei Afroditę. Pasak autorės, kiekvienoje moteryje dominuoja vienas ar keli iš šių archetipų.

Minėtos septynios deivės knygoje išsamiai pristatomos, pradedant mitologijos kontekstu ir tęsiant, kaip archetipas veikia įvairias moters gyvenimo sritis. Tekstas įtaigus ir suprantamas, suteikia daug kasdieniame gyvenime nesunkiai pritaikomų įžvalgų. Beskaitant mane nustebino tūkstančių metų senumo mitų akivaizdžios paralelės su šių dienų gyvenimu; tai skatina tikėti, jog žmogaus prigimtis iš esmės nepasikeitė. Tekste taip pat justi feministinės idėjos (autorė nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio aktyviai dalyvauja feministiniame judėjime). Iš šio leidinio taip pat galima pasisemti graikų mitologijos žinių (ar pakartoti, kas primiršta).

Į lietuvių kalbą išversta ir daugiau Jean Shinoda Bolen knygų: taip pat antikos mitologija paremtos „Kiekvienas vyras – dievas“ bei „Kiekviena brandi moteris – deivė“ ir „Psichologijos Dao. Kaip suvokti akimirkas“.

Artemidės skulptūra Luvre (Wikipedia)

 

 

 

Clarissa Pinkola Estés „Bėgančios su vilkais: Laukinės Moters archetipas mituose ir pasakose“

Begancios su vilkais

Clarissa Pinkola Estés – psichoanalitikė, poetė ir cantadora (senųjų Lotynų Amerikos pasakojimų saugotoja) – savo knygoje „Bėgančios su vilkais“ tyrinėja instinktyviąją moters prigimtį. Šis paslaptingas pasąmonės aspektas moteriai teikia stiprybės ir įkvėpimo, bet dėl įvairių priežasčių (psichologinių traumų, pervargimo ir kt.) ryšys su juo gali susilpnėti. Tada moteris jaučiasi tartum pametusi save, niekur nebemato prasmės, liūdi. Knygos autorė moko atkurti ryšį su pasąmone ir jo daugiau neprarasti.

Daug dėmesio knygoje skiriama pasakoms ir mitams. Pasak C.P. Estés, pasakose sukaupta žmonijos išmintis, pavaizduoti žmogaus dvasinio gyvenimo scenarijai, todėl jos gali gydyti, padėti priimti tinkamus sprendimus.

… Visuomet, kai tiktai pradedame sekti pasaką, iš karto stoja naktis. Kad ir kur būtume, kokiu metų ar paros laiku, vos pradėjus vynioti pasakos giją, iš už stogų šelmenų tuoj išlenda sidabrinis mėnulis, o viršum klausytojų galvų nusidriekia žvaigždėtas dangus. Kartais, pabaigus pasaką, kambarį užlieja ryto aušra, kitąkart dar lieka kokia žvaigždės atplaiša arba audringo dangaus debesų draiskana. Bet visuomet mums palieka didžiulis turtas, su kuriuo dar teks daug ką nuveikti kuriant ir puoselėjant sielą…

~ ~ ~

Ašaros – tai upė, galinti kur nors nuplukdyti. Raudodamos pripildome upę, nešančią mūsų dvasinio gyvenimo laivelį. Ašarų potvynis nukelia laivelį nuo uolų, nuo seklumos ir nuplukdo jį pasroviui į kokią nors naują, geresnę vietą.