O. Tokarczuk „Bėgūnai“

(Olga Tokarczuk. Bėgūnai. Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019)

Olga Tokarczuk – šiuolaikinė lenkų rašytoja, daugelio poezijos, trumpų istorijų rinkinių, romanų autorė. Apie šią rašytoją sužinojau, kai 2018 m. už romaną „Bėgūnai“ ji laimėjo “The Man Booker International” apdovanojimą, žymėjusį jos tarptautinio pripažinimo pradžią. Netrukus po to autorė sulaukė daug kitų prizų, iš kurių svarbiausias – 2018 m. Nobelio literatūros premija (įteikta 2019 m.). Tuomet ir nusprendžiau imtis romano „Bėgūnai“ – nors knygos anotacija ne itin patraukė, smalsumą kėlė beveik vien teigiami kitų skaitytojų atsiliepimai, taip pat pasirodė puiki interneto knygyne perskaityta knygos ištrauka.

Kūrinį sudaro daugybė tarpusavyje silpnai arba iš pažiūros visai nesusijusių istorijų, todėl tai nėra tradicinės formos romanas. Pagrindinė istorijas jungianti tema – kelionės, judėjimas erdvėje bei laike ir to reikšmė žmogui. Tai ne tik konkrečiai vaizduojama pasakojimuose, bet ir jų visuma, teksto fragmentiškumas perteikia sąmonės būseną, apimančią, kai keliauji: skaitytojas panardinamas į nuolatinį įspūdžių, prisiminimų, idėjų ir pamąstymų srautą. Skaitydama išties kartais jaučiausi, lyg keliaučiau aplink pasaulį, ne tik per erdvę, bet ir laiką, mat kai kurios istorijos nukelia į XVII-XVIII amžių. Keletas siužetų pavyzdžių: vyras ieško Kroatijos saloje pradingusios žmonos su sūnumi, XVII amžiaus anatomas gilinasi į žmogaus kūno paslaptis, oro uostuose skaitomos paskaitos apie kelionių

Olga Tokarczuk
(foto iš http://www.vanessa.fm)

psichologiją, moteris pajunta trauką gyventi pagal Rusijos sentikių sektos, vadinamos „bėgūnais“, filosofiją… Šie ir kiti pasakojimai iš įvairių kraštų, laikmečių, apie skirtingo amžiaus, profesijos, lyties žmones padeda įsivaizduoti žmogiškosios patirties įvairovę.

„Bėgūnai“ įkvepia keliauti. Taip pat tinka skaityti kelionėje, nors knygos turinys ir gana sudėtingas – trumpos istorijos tinka prie kelionės ritmo, kai skaitymą dažnai pertraukia išoriniai įvykiai, jos nereikalauja įsiminti daugybės veikėjų vardų bei istorijos įvykių grandinės. Kita vertus, į paveikų, puikiai išverstą tekstą nėra sunku susitelkti, net kai išorėje gausu dirgiklių. Taigi „Bėgūnus“ tikrai galima rekomenduoti polinkį į filosofiją ar psichologiją turintiems kelionių mėgėjams.

Šiuo metu turime dar dvi į lietuvių kalbą išverstas Olgos Tokarczuk knygas (vertė Vyturys Jarutis): „Praamžiai ir kiti laikai“ bei „Dienos namai, nakties namai“.

Gruodžio mėnesio knygos

Alice Munro „Brangus gyvenime“

Alice-Munro-Brangus-gyvenime.jpg

Tai pirmoji ir kol kas vienintelė į lietuvių kalbą išversta 2013 m. Nobelio literatūros premijos laureatės Alice Munro knyga, keturiolikos apsakymų rinkinys.

Apsakymų veiksmas daugiausia vyksta mažuose Kanados miesteliuose, o veikėjai – paprasti žmonės. Jie patys arba menamas stebėtojas pasakoja apie iš pažiūros niekuo neypatingus gyvenimo įvykius, galinčius nutikti daugeliui, tačiau tekstų stiprybė ta, jog minėtų įvykių kontekste atsiskleidžia gilios, kartais netikėtos įžvalgos apie žmogaus būtį bei prigimtį. Knygos vertimas man pasirodė geras, žodynas turtingas – tai dar kelios priežastys, kodėl skaityti buvo malonu. Apsakymai įdomūs ir istoriniu požiūriu – vaizduodami XX amžiaus vidurio bei antros pusės Kanados provincijos gyvenimą, jie atspindi ir bendresnius minėto laikotarpio bruožus, pavyzdžiui, moterų emancipaciją. Vis dėlto tekstų veikėjos daugiausia pasirodo tradiciškai moteriškuose vaidmenyse – kaip motinos, mylimosios, žmonos, dukterys, ir neretai nukenčiančios nuo kitų. Šis vienpusiškumas, pasipriešinimo dvasios stoka beskaitant ėmė slėgti, iš dalies todėl mano susidomėjimas apsakymais pamažu slopo. O gal knygos pradžioje pateiktų kūrinių turinys mane tiesiog labiau sudomino, giliau palietė.

AliceMunro-1024x1024

Alice Munro (Andrew Testa/Panos nuotr.)

Šiuo metu  neskubėčiau į rankas čiupti kitos Alice Munro knygos, tačiau „Brangus gyvenime“ – gera galimybė susipažinti su kanadiečių, Nobelio premijos laureatų ar konkrečiai Alice Munro kūryba.

 

 

 

Jen Campbell „Weird Things Customers Say in Bookshops”

12640991

(Iliustracija iš http://www.goodreads.com)

Nedidelė (elektroniniame formate – apie 40 puslapių), šmaikšti ir lengva knygelė. Ji sudaryta iš trumpų, į anekdotus panašių istorijų apie tai, ką knygynuose kartais pasako lankytojai. Kaip supratau, visos istorijos tikros – daugumą jų patyrė pati autorė, daug metų dirbusi knygynuose, likusius – kiti knygų pardavėjai. Istorijose užfiksuoti klausimai ar prašymai juokingi savo absurdiškumu, kai kurie panašesni į „juoką pro ašaras“, o dar kiti tiesiog verčia stebėtis – ne tik nežabota žmonių fantazija, bet ir menku išprusimu, nepagarbumu knygynų darbuotojams. Knygoje nemažai linksmų iliustracijų: kai kurios iliustruoja šalia esančius tekstus, kitos savarankiškai pasakoja savo istoriją.

Jen Campbell yra sukūrusi ir antrą knygos dalį – „More Weird Things Customers Say in Bookshops“. Panašiu principu parašytą knygą turime ir apie vieną Lietuvos knygyną – tai šiemet (2018-aisiais) pasirodžiusi Jurgos Tumasonytės „Knygyno istorijos“.

 

Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“

000000000002146741-59de810472773-asset-knyguklubas-cdb_9789955236269_tarnaites_pasakojimas_72max_p1

(Iliustracija iš http://www.knyguklubas.lt)

1985 m. išleistas romanas iškart sulaukė pripažinimo ir iki šiol nenugrimzdo į užmarštį: yra skaitomas, aptariamas, pagal jį pastatytas filmas, opera, nuo 2017 m. kuriamas serialas.

Knyga priskiriama distopijos žanrui, t.y. joje pasakojama apie pragaištingą ateities pasaulį. Dabartinės JAV teritorijoje esančioje Gileado respublikoje įsigalėjo totalitarinis režimas. Žmonių laisvės (išskyrus saujelę valdančiųjų) smarkiai apribotos, ypač moterų. Pastarosios tarsi suskirstytos į grupes pagal atliekamas funkcijas: Žmonos, Naminės, Tetos ir t.t. Viena iš tokių grupių vadinama „tarnaitėmis“, jų vienintelė paskirtis – pastoti, išnešioti bei pagimdyti vaiką. Tarnaičių atstovė romane ir pasakoja apie savo gyvenimą.

atwood

Margaret Atwood (iliustracija iš lithub.com)

Pagrindinės veikėjos mintys šokčioja nuo dabarties prie praeities, jai prisimenant ankstesnį gyvenimą bei artimuosius. Tekste įtaigiai perteikiami moters išgyvenimai, neskubriai, detaliai aprašoma aplinka bei įvykiai – taip sukuriamas tikroviškumo įspūdis, todėl knyga labai įtraukianti. Kone vieninteliai man užkliuvę dalykai – per visą kūrinį besitęsianti depresyvi nuotaika bei kartais pasitaikantys žiaurumai.

2019 m. turėtų pasirodyti knygos tęsinys, vaizduosiantis įvykius po 15 metų nuo aprašytųjų pirmoje dalyje.

P. Modiano „Povestuvinė kelionė. Iš užmaršties gelmių“

Mes visada vaikštome tomis pačiomis vietomis, tik skirtingu laiku, tačiau, nors mus skiria metai, imame ir pagaliau susitinkame.

P, Modiano virselisPatrick Modiano – žymus šiuolaikinis prancūzų rašytojas, 2014 m. Nobelio literatūros premijos laureatas. Į lietuvių kalbą išversta keletas šio autoriaus knygų. Į mano perskaitytąją sudėtos dvi – „Povestuvinė kelionė“ ir „Iš užmaršties gelmių“.

Pirmojoje pasakojama apie žurnalistą, kuriam gyvenimas staiga praranda prasmę ir jis nusprendžia nuo to gyvenimo neribotam laikui pabėgti: apsimeta išvykstąs į Braziliją, o iš tikrųjų pasilieka Paryžiuje, kuriame ir gyvena. Vyras apsistoja atokiame viešbutyje ir ima tyrinėti kadaise sutiktos poros gyvenimo istoriją (iš savo prisiminimų, surinktų dokumentų). Jis ima dažnai užsukti į vietas, kuriose lankydavosi praeityje, nuolat ieško ryšių tarp praeities ir dabarties (to yra kone apsėstas). Taigi tekste prisiminimai pinasi su esamuoju laiku. Dėl to kartais sunkoka sekti įvykius.

Antrajame romane pasakojama apie vyro ryšį su viena kadaise sutikta moterimi. Jie bendravo tik kelis mėnesius, bet veikėjui ji – labiausiai per gyvenimą įsiminęs žmogus. Šioje knygoje taip pat daug dėmesio skiriama laikui, tyrinėjama, kokį poveikį jis daro žmogui bei prisiminimams.

Skaitant abu tekstus susidaro įspūdis, jog esi giliai paniręs pagrindinio veikėjo mintyse. Tai gana autentiškas pasakojimo stilius, tikriausiai specifinis P. Modiano kūrybos bruožas. Vis dėlto abu tekstai man pasirodė migloti ir nuobodoki. Galbūt jų tikrąją vertę suprasčiau skaitydama su kitokiu nusiteikimu ar kitame gyvenimo etape. Bet iš esmės kiek stebiuosi, kad P. Modiano buvo apdovanotas Nobelio premija.