M. Proust „Žydinčių merginų šešėlyje“

Have you read it?”

No, I haven’t been in jail, or had to hide for a long time. Someone once said unless you have those kinds of opportunities, you can’t read the whole of Proust.”

~ Haruki Murakami 1Q84

Žydinčių merginų šešėlyje (viršelis)Nusprendžiau nelaukti palankaus meto, kai turėsiu daugiau laisvo laiko ar galva bus mažiau užimta įvairiais reikalais, ir pamažu toliau skaityti Marcel Proust „Prarasto laiko beieškant“. „Žydinčių merginų šešėlyje“ – antrasis romanų ciklo tomas, pirmąkart išleistas 1918 m. Paryžiuje. Lietuvių auditoriją dėl sovietmečio apribojimų, finansavimo stokos ir kitų priežasčių jis pasiekė tik 2005 m. (vertė G. Baužytė-Čepinskienė).

Vyraujanti knygos tema, kaip sako pats pavadinimas, yra jaunos merginos, moterys – pagrindinis veikėjas jau pasiekęs paauglystės amžių ir jo dėmesys dažnai į jas krypsta: jis merginomis žavisi, ieško paguodos, kenčia dėl jų. Pirmoje romano dalyje pasakojama nelaiminga jaunuolio meilės Svano dukteriai Žilbertai istorija. Tarp detaliai aprašomų vidinių būsenų bei prisiminimų išnyra Paryžiaus salonų gyvenimo vaizdai, įvairios čia besilankančios asmenybės; pati žaviausia (neskaitant Žilbertos) herojui yra ponia Svan – Žilbertos motina, buvusi kokotė Odetė, visuomet spinduliuojanti eleganciją, gebanti aplink save kurti stebuklingą, menišką ir truputį melancholišką atmosferą. Lankymasis Odetės salone pagrindiniam veikėjui padeda ištverti meilės be atsako sukeltą sielvartą.

Antroje dalyje jis su močiute išvyksta vasaroti į Balbeką, pajūrio kurortą Normandijoje. Ten užmezga pažintis, iš kurių reikšmingiausia – padūkusių merginų grupelė. Herojus kone įsimyli paeiliui kiekvieną iš jų, kol galiausiai jo dėmesys nusistovi ties viena, Albertina. Tarsi dailininkas jis analizuoja merginų išvaizdos, charakterio bruožus ir tai, kokius jausmus jos kelia. Visgi be „žydinčių merginų“ temos kūrinyje paliečiama ir daugybė kitų, pavyzdžiui, herojaus santykis su motina bei močiute, aukštuomene, kitais literatais; kaip ir pirmame tome, daug dėmesio skiriama menui – architektūros, dailės, teatro kūrinių aprašymams.

CabourgPlage

Balbeko prototipas – Cabourg miestas Normandijoje, kuriame M. Proust mėgdavo leisti atostogas (© Wikipedia)

Žydinčių merginų šešėlyje“ tekstas sudėtingas, jo skaitymas reikalauja kantrybės. Dariau tai ne tiek dėl knygos įdomumo (ši dalis patiko mažiau nei pirmoji), kiek iššūkio, lyg būčiau užsibrėžusi nueiti ar nubėgti ilgą distanciją, taip pat norėdama išsiaiškinti, kodėl šis romanų ciklas taip vertinamas. Ilgainiui įpratau prie autoriaus stiliaus, sakinių ritmo; vėliau skaitytos kelios paprastesnės knygos prieš šią net nublanko, ėmiau ilgėtis sudėtingo teksto, „daugiaaukščių“, nors ir šiek tiek senamadiškų metaforų. „Prarasto laiko beieškant“ kritikų lyginamas su gotikine katedra ar simfonija – tai gerai išreiškia jo daugiasluoksniškumą bei monumentalumą. Kažkas po šios knygos skaitymo „užsilieka“ – gal tai dėmesingumo aplinkai potyris, suvokimas, kiek daug aplink (net kambaryje užtrauktomis užuolaidomis) bei viduje galima pastebėti bei tyrinėti, kaip itin tiksliai, gyvai bei meniškai įmanoma perteikti tam tikrą atmosferą, patį gyvenimą.

Atsiliepimas apie pirmą romanų ciklo tomą „Svano pusėje“ čia.

„Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje“

Knygos viršelis (1)

Ką tik perskaičiau Marcel Proust romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“ pirmąjį tomą „Svano pusėje“. Prie šio kūrinio grįžtu antrą kartą ir šįkart jis man paliko didesnį įspūdį nei prieš kiek daugiau nei dešimt metų. Rodos, dabar knygose vertinu kitokius bei daugiau dalykų – ne tik bendrą kūrinio atmosferą, idėjos originalumą ar temos artimumą man pačiai, bet ir žodyno turtingumą, intelektinį intensyvumą, tai, kiek knyga išplečia akiratį. Šiuos dalykus radau „Svano pusėje“.

Knygą skaityti buvo sunku, kaip savo atsiliepimuose rašo daugelis kitų skaitytojų. Tekstas „tirštas“, kupinas sudėtingiausių metaforų, istorijos bei menotyros žinių, vienas sakinys kartais tęsiasi per visą pastraipą ir jame sutalpinti tokie skirtingi vaizdiniai, jog sunku visa aprėpti. Todėl, jei nori suprasti, esi priverstas skaityti lėtai. Toks skaitymas yra protinis darbas, kartais nuobodus, bet po kurio laiko panyri į tekstą ir imi juo mėgautis. Man patiko vaizduojamos aplinkos rafinuotumas, veikėjų subtilumas, turtingas žodynas ir geras vertimas, taip pat tai, kaip įžvalgiai ir detaliai autorius aprašo žmonių vidinį pasaulį, mintis ir jausmas. Kartais net atrodydavo, jog perlenkiama lazda ir tikrovėje žmogus negalėtų būti toks susipainiojęs bei kupinas prieštaravimų, bet gal kaip tik galėtų ir būna, gal per skubėjimą, siekdami paprastumo ir vengdami diskomforto ne viską įsisąmoniname.

Marcel Proust (2)

Kūrinyje meistriškai užfiksuotas žmogaus patirties daugialypiškumas, sudėtingi ryšiai tarp įspūdžių ir atminties, visas tas dažniausiai nematomas realybės klodas, kurį imi pastebėti daugiau laiko praleidęs su tekstu. „Prarasto laiko beieškant“ suteikia galimybę pagyventi lėtai ir giliai, ko dabar man ir norėjosi. Tiesa, skaitydama ne viską suprasdavau ir dėl to irzau, bet ilgainiui įpratau neaiškias vietas paleisti, kaip paleidžiamas nesuprastas eilėraštis. Norėčiau prie šios knygos dar kartą sugrįžti, jaučiu dar likus didelį potencialą ją suvokiant – pavyzdžiui, beskaitant galima susipažinti su visais ten minimais meno kūriniais bei geografinėmis vietovėmis (yra net tam skirtų atskirų leidinių, kaip E. Karpeles “Paintings in Proust: A Visual Companion to In Search of Lost Time”).

Kalbant apie siužetą, pirmoje kūrinio dalyje pasakotojas prisimena savo vaikystės apsilankymus Kombrė miestelyje, ten stebėtą gamtą, architektūros paminklus, sutiktus žmones. Vienas iš jų yra ponas Svanas, tampantis pagrindiniu veikėju antroje dalyje, kur aprašoma jo meilės (daugelio akyse nederamos) kokotei Odetei istorija.

Visi septyni “Vagos“ leidyklos išleisti “Prarasto laiko beieškant“ tomai (3)

Trečioje dalyje vėl grįžtama prie pasakotojo prisiminimų, šįkart apie jo kiek vėlesnes dienas Paryžiuje, pasivaikščiojimus Eliziejaus laukuose bei meilę pono Svano dukteriai Žilbertai. Įveikus šią dalį toliau laukia jau kita knyga – antrasis romanų ciklo tomas „Žydinčių merginų šešėlyje“.

Tekstai, kurių norisi imtis pabaigus „Svano pusėje“: kitos „Prarasto laiko beieškant“ dalys, Proust‘o biografija, A. de Botton „Kaip Prustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ ir S. Zweig „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“, kurioje vaizduojama prieš Pirmąjį pasaulinį karą Europoje klestėjusi bei po jo prarasta epocha, atgyjanti M. Proust romanų cikle.

 

Įraše panaudotų iliustracijų šaltiniai:

1 – https://knygos.lt

2 – https://lithub.com

3 – https://www.varle.lt

 

P. S. Atsiliepimas apie antrą romanų ciklo tomą.