S. Forward „Toksiški tėvai“

S. Forward - Toksiški tėvai (viršelis)Toksiški tėvai – tai žmonės, kurių elgsena, auklėjimo metodai kenkia jų vaikams, palieka jiems gilias emocines žaizdas. „Kaip ir cheminės medžiagos – toksinai, tokie tėvai emociškai apnuodija visą vaiko asmenybę,“ – rašo amerikiečių psichologė Susan Forward knygos „Toksiški tėvai“ įžangoje. Šiame darbe autorė laužo dar gana plačiai paplitusį tabu – kritikuoja tėvus; beskaitant susidarė įspūdis, jog S. Forward tai padaryti paskatino įniršis, kilęs praktiniame darbe susidūrus su tūkstančiais nuo žiauraus tėvų elgesio nukentėjusių žmonių. Autorė jiems išreiškia didelę atjautą bei siekia šviesti visuomenę, kad užburtas smurto ratas nutrūktų.

Pirmoje knygos dalyje aprašomi toksiškų tėvų tipai, analizuojama, kaip ir kokios traumos išsivysto jų vaikams, su kokiais sunkumais šie vėliau susiduria gyvenime. Teorinė medžiaga gausiai iliustruojama pavyzdžiais iš psichologės praktinio darbo (autentiškomis klientų istorijomis). Antroje knygos dalyje susitelkiama į būdus, kaip galima sau padėti, pateikiama daugybė patarimų bei pratimų. S. Forward prieš skaitytojo akis tarsi nubrėžia aiškų sveikimo kelią, įspėdama apie sunkiausius etapus, apibūdindama galimas kelio variacijas. Šis veiksmų plano konkretumas, taip pat didžiulė psichologės sukaupta patirtis bei užtikrinimas, jog įmanoma atsikratyti labai didelės emocinės naštos dalies, įkvepia pradėti ir/ar tęsti darbą su savimi. Manau, tai pradedama daryti jau įdėmiai skaitant bei apmąstant„Toksiškus tėvus“.

Susan Forward with copy of her book Toxic In-Laws.

Psichologė Susan Forward (https://www.gettyimages.com/)

Nors mintys knygoje dėstomos aiškiai, man ją skaityti nebuvo lengva – tiek dėl gausaus informacijos kiekio, kuriam norisi leisti „susigulėti“, tiek dėl emociškai sunkių situacijų aprašymų. Kartais apimdavo nuobodulys, nes tekstas gan „praktiškas“ ir man jame pritrūkdavo gylio bei kultūrinio konteksto, kuriuos galima rasti psichoanalitikų darbuose (pavyzdžiui, Alice Miller, savo knygose nagrinėjusiai tą pačią temą). Užkliūdavo teksto vertimas, kai kurių sakinių prasmė dėl jų konstrukcijos likdavo neaiški. Tačiau knygą nusprendžiau perskaityti iki galo, nes jaučiau joje esant pakankamai vertingos informacijos, o emociškai sunkus turinys irgi turi savų pliusų – išplečia akiratį bei empatiją.

Tie, kuriems patiks „Toksiški tėvai“, gali imtis kitų autorės darbų psichologijos tema, kurių nemažai išversta į lietuvių kalbą (šiuo metu – „Vyrai, kurie nekenčia moterų, ir moterys, kurios juos myli“, „Toksiški uošviai“, „Emocinis šantažas“, „Mamos, nemokančios mylėti“).

O. Tokarczuk „Bėgūnai“

(Olga Tokarczuk. Bėgūnai. Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019)

Olga Tokarczuk – šiuolaikinė lenkų rašytoja, daugelio poezijos, trumpų istorijų rinkinių, romanų autorė. Apie šią rašytoją sužinojau, kai 2018 m. už romaną „Bėgūnai“ ji laimėjo “The Man Booker International” apdovanojimą, žymėjusį jos tarptautinio pripažinimo pradžią. Netrukus po to autorė sulaukė daug kitų prizų, iš kurių svarbiausias – 2018 m. Nobelio literatūros premija (įteikta 2019 m.). Tuomet ir nusprendžiau imtis romano „Bėgūnai“ – nors knygos anotacija ne itin patraukė, smalsumą kėlė beveik vien teigiami kitų skaitytojų atsiliepimai, taip pat pasirodė puiki interneto knygyne perskaityta knygos ištrauka.

Kūrinį sudaro daugybė tarpusavyje silpnai arba iš pažiūros visai nesusijusių istorijų, todėl tai nėra tradicinės formos romanas. Pagrindinė istorijas jungianti tema – kelionės, judėjimas erdvėje bei laike ir to reikšmė žmogui. Tai ne tik konkrečiai vaizduojama pasakojimuose, bet ir jų visuma, teksto fragmentiškumas perteikia sąmonės būseną, apimančią, kai keliauji: skaitytojas panardinamas į nuolatinį įspūdžių, prisiminimų, idėjų ir pamąstymų srautą. Skaitydama išties kartais jaučiausi, lyg keliaučiau aplink pasaulį, ne tik per erdvę, bet ir laiką, mat kai kurios istorijos nukelia į XVII-XVIII amžių. Keletas siužetų pavyzdžių: vyras ieško Kroatijos saloje pradingusios žmonos su sūnumi, XVII amžiaus anatomas gilinasi į žmogaus kūno paslaptis, oro uostuose skaitomos paskaitos apie kelionių

Olga Tokarczuk
(foto iš http://www.vanessa.fm)

psichologiją, moteris pajunta trauką gyventi pagal Rusijos sentikių sektos, vadinamos „bėgūnais“, filosofiją… Šie ir kiti pasakojimai iš įvairių kraštų, laikmečių, apie skirtingo amžiaus, profesijos, lyties žmones padeda įsivaizduoti žmogiškosios patirties įvairovę.

„Bėgūnai“ įkvepia keliauti. Taip pat tinka skaityti kelionėje, nors knygos turinys ir gana sudėtingas – trumpos istorijos tinka prie kelionės ritmo, kai skaitymą dažnai pertraukia išoriniai įvykiai, jos nereikalauja įsiminti daugybės veikėjų vardų bei istorijos įvykių grandinės. Kita vertus, į paveikų, puikiai išverstą tekstą nėra sunku susitelkti, net kai išorėje gausu dirgiklių. Taigi „Bėgūnus“ tikrai galima rekomenduoti polinkį į filosofiją ar psichologiją turintiems kelionių mėgėjams.

Šiuo metu turime dar dvi į lietuvių kalbą išverstas Olgos Tokarczuk knygas (vertė Vyturys Jarutis): „Praamžiai ir kiti laikai“ bei „Dienos namai, nakties namai“.

J. Shinoda Bolen „Kiekviena moteris – deivė“

Ši knyga pirmą kartą išleista 1984 metais JAV ir netrukus sulaukė didelio populiarumo. Ji daugelį kartų perleista, išversta į 24 kalbas, o lietuviškai pasirodė 2016 m.

Knygos autorė Jean Shinoda Bolen – amerikiečių psichiatrė, visuomenės veikėja ir rašytoja. Išplėsdama K.G. Jungo teoriją, knygoje ji pristato novatorišką požiūrį į moters psichologiją: aiškina ją senovės graikų deivių archetipais.

Archetipas – tai kolektyvinės pasąmonės vaizdinys; jėga, lemianti mūsų poreikius, norus bei elgesį. Kad būtų lengviau suprasti ir įsisąmoninti, psichologijoje archetipai dažnai apibūdinami per simbolius. Pavyzdžiui, Jungas rašė apie anima, animus, šešėlio, savasties ir kitus archetipus, literatūroje taip pat teko sutikti moters psichologijai taikomus mergelės, raganos, laukinės moters vaizdinius. Rodos, pasirinktas simbolis priklauso nuo požiūrio taško ir savybių, kurias norima išryškinti. J. Shinoda Bolen mini septynias graikų deives: Artemidę, Atėnę, Hestiją, Herą, Demetrą, Persefonę bei Afroditę. Pasak autorės, kiekvienoje moteryje dominuoja vienas ar keli iš šių archetipų.

Minėtos septynios deivės knygoje išsamiai pristatomos, pradedant mitologijos kontekstu ir tęsiant, kaip archetipas veikia įvairias moters gyvenimo sritis. Tekstas įtaigus ir suprantamas, suteikia daug kasdieniame gyvenime nesunkiai pritaikomų įžvalgų. Beskaitant mane nustebino tūkstančių metų senumo mitų akivaizdžios paralelės su šių dienų gyvenimu; tai skatina tikėti, jog žmogaus prigimtis iš esmės nepasikeitė. Tekste taip pat justi feministinės idėjos (autorė nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio aktyviai dalyvauja feministiniame judėjime). Iš šio leidinio taip pat galima pasisemti graikų mitologijos žinių (ar pakartoti, kas primiršta).

Į lietuvių kalbą išversta ir daugiau Jean Shinoda Bolen knygų: taip pat antikos mitologija paremtos „Kiekvienas vyras – dievas“ bei „Kiekviena brandi moteris – deivė“ ir „Psichologijos Dao. Kaip suvokti akimirkas“.

Artemidės skulptūra Luvre (Wikipedia)

 

 

 

A. Tereškinas „Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje“

A.Tereskinas - Vyru pasaulis - CopyŠioje sociologinėje knygoje keliami klausimai, kas yra vyriškumas, su kokiomis problemomis susiduria vyrai Lietuvoje, nagrinėjamas vyriškumo ir socialinės padėties, amžiaus, tėvystės santykis. Autorius su pagalbininkais atliko keletą Lietuvos vyrų apklausų, kurių rezultatai taip pat pateikiami knygoje (taip tekste aptariama teorija priartinama prie realaus gyvenimo). Skiriama dėmesio vyriškumo apraiškoms šiuolaikinėje lietuvių poezijoje bei kine.

Knygoje pateikiama išsami informacija vyriškumo tema, tik kartais kiek per sudėtingai (jei nesi sociologas). Taip pat vietomis kartojama ta pati informacija (turbūt turint omeny, kad bus skaitomi tik tam tikri knygos skyriai). Tačiau leidinyje galima rasti įdomių įžvalgų. Pavyzdžiui, apie narcisizmą sporto klube ir kas už jo slepiasi:

Be įkūnytos kontrolės, išreiškiamos kūno paviršiuje, akivaizdu, kad stiprumo, jėgos, raumenų galios siekiantis vyras – narcisistinis individas. O narcisizmas, priešingai – tai būdas sumažinti, o ne patvirtinti savojo „aš“ standumą ir tvirtumą. Toks vyras pateikia save kaip aistros objektą žvilgsniui, kuris simboliškai sunaikina jį kaip subjektą. Atsiduodami kitų vyrų žvilgsniui ir tikėdamiesi jo patvirtinimo, vyrai sporto klube dalyvauja savo pačių sudaiktinime.

 

Oliver James “They F*** You Up: How to Survive Family Life”

They F... You UpBritų psichologas ir televizijos laidų kūrėjas Oliver James šioje knygoje kelia klausimą, kas lemia žmonių individualumą, kodėl mes skiriamės vieni nuo kitų. Jei išvaizdos ir fiziologinius skirtumus daugiausia sąlygoja genai, gal tą patį galima pasakyti ir apie asmenybės savybes? Oliver James nesutinka. Jis mano, kad mūsų charakterius, interesus, vertybes, elgesį daugiausia lemia santykiai su tėvais ankstyvoje vaikystėje. Savo nuomonę autorius pagrindžia gausiais mokslinių tyrimų duomenimis.

O. James teigia, kad dauguma tėvų, dažnai patys to nesuvokdami, gan stipriai traumuoja savo vaikus. Pastariesiems dėl to išsivysto psichologinės problemos, vėliau trukdančios įvairiose gyvenimo srityse. Tačiau situaciją galima pakeisti, vaikystės traumas išgydyti (tiesa, tai yra ilgas ir daug jėgų reikalaujantis procesas). Pagrindinė sąlyga gijimui yra įžvalga – įsisąmoninimas, kokie praeities įvykiai ir kaip daro įtaką dabarčiai. Anot O. James, įžvalgos gali suteikti santykių su kitais žmonėmis analizė, psichoterapija ar kūryba.

Anksčiau skaičiau šveicarų psichoterapeutės Alice Miller knygas apie vaikystės traumas, todėl norisi palyginti jos ir Oliver James požiūrį. Miller skatina žmones neslopinti pykčio, neteisinti tėvų, nes tik taip įmanoma iš tikrųjų išsilaisvinti iš jų įtakos. Oliver James ne toks radikalus. Jis mano, kad dauguma tėvų, augindami vaikus, stengiasi iš visų jėgų, o auklėjimo klaidas daro nesąmoningai, kartodami savo tėvų ydingą elgesį. Be to, O. James labiau koncentruojasi į mokslo patvirtintus faktus (dėl to tekstas kartais tampa „sausokas“, nuobodokas), o A. Miller knygos emocionalesnės, kupinos užuojautos apleistam vaikui, glūdinčiam daugelyje suaugusių žmonių. Taigi Miller tekstus daugiau „jauti“, „išgyveni“, James‘o – analizuoji. Tačiau abu autoriai veda prie to paties tikslo – savo tikrosios vaikystės istorijos suvokimo ir tapimo laisvesniu, sąmoningesniu žmogumi.

Jeanette Winterson „Kam būti laimingai, jei gali būti normali?“

Antroji Jeanette Winterson knyga lietuvių kalba. Kaip ir „Apelsinuose“, autorė esė stiliumi pasakoja apie savo vaikystę, mėgina suprasti, kodėl įvyko tam tikri skaudūs įvykiai. Bepasakojant paaiškėja, kaip stipriai jie paveikė ir tebeveikia moters gyvenimą:

Kam buti laimingai

„Visą gyvenimą ėjau į priekį remdamasi į savo žaizdą. Išgydyti ją būtų reiškę sunaikinti savo tapatybę – mane apibrėžiančią tapatybę. Tačiau sugijusi žaizda nereiškia, kad ji išnyko, randas visada pasiliks. Mane visada atpažins iš mano rando.“

J. Winterson kūdikystėje buvo įvaikinta religinių fanatikų šeimos, kurioje su mergaite buvo elgiamasi žiauriai. Ji paliko namus būdama šešiolikos. Vėliau, sulaukusi brandaus amžiaus, rašytoja nusprendė surasti savo biologinę motiną ir tai jai pavyko. Motinos paieškos tuo pačiu buvo ir tartum kelionė atgal į vaikystę – moteriai teko iš naujo išgyventi daug sunkių emocijų. Bet tik toks kelias vedė į tiesą.

Jeanette nuo mažens išgyventi padėdavo knygos – galbūt todėl ji ir tapo rašytoja. Apie skaitymą knygoje atsiliepiama labai šiltai:

„Kuo daugiau skaičiau, tuo labiau jaučiausi per laiką susijusi su kitais gyvenimais ir labiau juos supratau. Jaučiausi mažiau atsiskyrusi. Nebeplūduriavau ant savo mažyčio dabarties plaustelio; aplinkui driekėsi tiltai, kurie vedė į tvirtą žemę.“

„Skaitymas – ta sritis, kurioje slypi laukiniai dalykai.“

Ši knyga mane pirmiausia sudomino savo pavadinimu – „Kam būti laimingai, jei gali būti normali?“. Joje pateikiamas pavyzdys, jog „normalumo“ ribose galime ir nerasti to, ko ieškome. Tada teks spręsti – rinktis tai, ko iš mūsų tikimasi ir kas laikoma „norma“, ar surizikuoti ir peržengti „normalumo“ ribas.

Alice Miller „Kūno maištas“

Kūno maištasPsichoterapeutė Alice Miller savo knygose gilinasi į vaikystės traumas ir milžinišką jų įtaką žmogaus asmenybei bei likimui. Kiekvienoje knygoje autorė apžvelgia vis kitą minėtų problemų aspektą. „Kūno maište“ aiškinamasi, kaip vaikystėje patirtas fizinis ir/ar psichologinis smurtas sukelia įvairius kūno simptomus.

A. Miller teigia, kad kūnas žino, kokios yra mūsų tikrosios emocijos tam tikroje situacijoje, ir reaguoja į jų slopinimą. Reakcija į melą, iliuzijas gali būti labai įvairi: pradedant psichologiniais sutrikimais (depresija, anoreksija) ir baigiant fiziniais (akių, odos, kvėpavimo sistemos ligos ir pan.). Tačiau toji reakcija neatsitiktinė – simptomai dažnai būna metaforiški. Pavyzdžiui, jei vaikui sutriko regėjimas, gali būti, kad jis „nenori kažko matyti“. Nenori greičiausiai todėl, kad tas „kažkas“ yra labai skausmingas dalykas, pavyzdžiui, vaikas jaučia, jog yra nemylimas toks, koks yra. Šią žinią vaiko sąmonei pakelti per sunku, nes iš esmės nuo tėvų rūpesčio priklauso jo gyvybė. Todėl skausminga tiesa išstumiama į pasąmonę, o vaikas toliau stengiasi bet kokia kaina pelnyti tėvų palankumą, net jei dėl to tektų išduoti tikrąją savastį ir susirgti.

Šį dėsningumą Alice Miller pailiustruoja keleto žymių menininkų biografinėmis detalėmis. Ji rašo apie Virginią Woolf, Franzą Kafką, James‘ą Joyce‘ą, Fiodorą Dostojevskį, Marcelį Proustą. Kaip ir daugelis žmonių, šie rašytojai kentėjo ir sirgo dėl vaikystėje patirto smurto. Savo liūdnas istorijas jie perkėlė į meno kūrinius, bet tai nepadėjo išsivaduoti iš smurto padarinių, nes žiaurus tėvų elgesys nebuvo įsisąmonintas kaip reali vaikystės patirtis. Maža to, daugelis minėtų autorių idealizavo savo tėvus.

Alice Miller (1923-2010) (foto iš Wikipedios)

Alice Miller ne tik rašo apie maištą, kurį kelia kūnas, bet ir pati maištauja – prieš ketvirtąjį Dievo įsakymą „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Psichoterapeutė teigia, kad pagarba smurtavusiems tėvams (už kurios iš tikrųjų slypi neišsipildę lūkesčiai, iliuzijos, baimė) yra nesuderinama su žmogaus psichologine sveikata. Vienintelis būdas išsivaduoti iš kadaise patirtų traumų – ne „gerbti“ tėvus ar jiems atleisti (kas yra neįmanoma, nes savo kūno apgauti negali), o „išjausti“ visas anuomet nuslopintas emocijas ir kuo detaliau atkurti tikrąją savo vaikystės istoriją – be idealizavimo ir tėvų pateisinimų. Tik tada imsime atjausti mumyse glūdintį vaiką, kuriuo kadaise buvome, ir išmoksime tinkamai juo pasirūpinti. Be to, suvokę, kaip buvome traumuoti, tokiu pačiu būdu nebetraumuosime kitų žmonių, pavyzdžiui, savo vaikų, ir užburtas smurto ratas bus nutrauktas.

Jei žmogus pasiryžta pažvelgti tiesai į akis, jis ima keistis, kinta ir jo santykiai su aplinkiniais, ypač tėvais. Žmogus gali suvokti, kokie žalingi jam yra kai kurie santykiai, ir nuspręsti juos nutraukti. Tačiau vieno pabaiga dažnai būna kito pradžia: gyvenime atsiranda vietos naujiems santykiams arba senieji pasikeičia, tampa nuoširdesni, pats žmogus įgyja daugiau laisvės. Taigi pažvelgti tiesai į akis verta.

Besidomintiems vaikystės traumų įtaka žmogui ir norintiems geriau save pažinti rekomenduoju kelis tinklaraščius, kuriuose autoriai rašo panašiomis temomis kaip Alice Miller: tai Dariaus Cikanavičiaus „Saviarcheologija“ ir Daniel Mackler „Wild Truth“.

Alice Miller buvo ne tik psichoterapeutė, rašytoja, bet ir mėgo tapyti. Tai vienas iš jos kūrinių (daugiau galite pamatyti http://www.alice-miller.com).

Simone de Beauvoir „Antroji lytis“

Antroji lytis

Simone de Beauvoir (1908-1986) – prancūzų filosofė, feminizmo šalininkė. Jos veikalas „Antroji lytis“ (1948) laikomas feminizmo biblija.

Knygą sudaro du tomai. Pirmajame – „Faktai ir mitai“ – gilinamasi į priežastis, kodėl moteris kone visais istoriniais laikotarpiais buvo diskriminuojama ir kodėl tik pastaruoju metu prasidėjo jos emancipacija. Antrajame tome – „Išgyventa patirtis“ – aiškinamasi, kaip moteris išgyvena visus jai primestus apribojimus, kaip mėgina juos kompensuoti, kokios galimybės iš tų apribojimų išsilaisvinti.

S. de Beauvoir nuomone, žemesnę nei vyro moters padėtį visuomenėje lemia ne kokios nors įgimtos savybės, fiziologija, o moters situacija. Nuo pat mažens mergaitės ugdomos kitaip nei berniukai ir tai palieka gilų įspaudą jų psichikoje, suformuoja nepasitikėjimą savimi, požiūrį, kad esi priklausoma nuo vyro. Šie vidiniai psichologiniai dalykai, jau nekalbant apie visuomenės nuostatas ir realius veiklos apribojimus, trukdo moteriai siekti savo tikslų ir būti tikrai laisvu žmogumi. Taigi iki šiol žmonijos kultūrą daugiausiai kūrė vyrai tik todėl, kad moteriai nebuvo leidžiama to daryti. Iš to, kokių gabių kūrėjų pasitaiko moterų tarpe dabar, kai jos mažiau ribojamos, galima spręsti, kiek daug žmonija prarado anksčiau moteris slopindama.

Simone de Beauvoir by Henri Cartier-Bresson, Paris, France, 1945. © Henri Cartier-Bresson/Magnum Photos

Kartais „Antroji lytis“ man pasirodydavo prasilenkianti su laiku. Daug ten minimų problemų dabar jau nėra aktualios (pvz., moteriai leidžiama išeiti vienai pasivaikščioti, gyvenimas nesusituokus nebėra smerkiamas, moterys gali užimti vadovaujamus postus). Kita vertus, praeities problemų užmiršti nevalia, nes jos daro įtaką dabarčiai ir ateičiai. Tačiau moters padėtis, lyginant su XX a. II puse, kai „Antroji lytis“ buvo parašyta, iki galo nepasikeitė ir kai kurie sunkumai, ypač susiję su savęs vertinimu, išliko aktualūs iki šiol.

Knygą skaityti nebuvo lengva – ir dėl gausiai vartojamų filosofinių terminų, ir dėl sudėtingos sakinių konstrukcijos, ir dėl didelės apimties. Tačiau buvo gan įdomu, tekste vis aptikdavau netikėtų minčių, įžvalgų, todėl mesti teksto į šalį nesinorėjo. Įveikti jį buvo užduotis, iššūkis.

Filosofė Simone de Beauvoir nebuvo ištekėjusi, neturėjo vaikų. Savo laiką ji skyrė akademinei karjerai, politikai, rašymui, kelionėms, dėstymui. Su ilgamečiu gyvenimo draugu, kitu žymiu prancūzų filosofu, Jean-Paul Sartre 1965 m. ji lankėsi Lietuvoje, Kuršių nerijoje. Keletas tos kelionės akimirkų yra įamžintos lietuvių fotografo Antano Sutkaus.

© Antanas Sutkus, iš serijos „Jean-Paul Sartre Lietuvoje“, 1965

Kai išleidi į laisvę savo demoną: „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“

 

Nepaprasta daktaro Dzekilo ir misterio Haido istorija

Jau nuo senų laikų buvo pastebėta, kad žmogaus prigimtis tartum dvilypė: turi gėrio ir blogio pradus. Tarp jų nuolat tvyro įtampa, vyksta kova. Šviesioji pusė stengiasi kontroliuoti iš tamsiosios kylančius impulsus, dėl to žmogus kartais jaučiasi savo norų draskomas į priešingas puses ar jį graužia sąžinė. Freudas rašė apie tris žmogaus psichiką sudarančias dalis: id, ego ir superego; iš id kyla įvairūs troškimai, kuriuos cenzūruoja ego ir superego.

 

Galima pasvajoti, ar žmogui nebūtų lengviau gyventi, jei šviesiąją ir šešėlinę jo prigimties puses pavyktų atskirti ir jos nueitų skirtingais keliais? Tada pasaulyje nesumažėtų blogio (jo tikriausiai net padaugėtų, nes šešėlio niekas nebekontroliuotų), bet žmogaus pradai bent jau nebekliudytų vienas kitam, nebeliktų nemalonios įtampos… Tokią idėją  pavyko įgyvendinti R.L. Stevenson knygos „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“ herojui Džekilui: jis sukūrė vaistus, kurių išgėręs pavirsdavo jo vidinį demoną įkūnijančiu misteriu Haidu. Daktaras siekė galimybės niekieno neatpažintas įgyvendinti savo nekilnius troškimus ir kurį laiką jam tai pavykdavo. Tačiau kuo dažniau misteriui Haidui buvo leidžiama laisvai veikti, tuo pastarasis darėsi stipresnis, kol galiausiai tapo neįmanoma kontroliuoti virsmų iš įprastos būsenos į demoniškąją. Baisiausia, kad šiame procese kelio atgal nebuvo.

 

Knygos stilius šiek tiek detektyvinis, skaityti buvo įdomu. Labai vaizdingai aprašytas Londonas – buvo nesunku įsivaizduoti šį rūkų nuolat gaubiamą miestą, kuriame vyksta knygos veiksmas:

 

Buvo maždaug devinta valanda ryto ir virš miesto tvyrojo ankstyvo rudens rūkas. Padangė buvo užklota tamsiai šokoladinės spalvos skraiste, tačiau vėjas be perstojo vaikė ir sklaidė niaurią miglą; tad karietai riedant iš gatvės į gatvę, misteris Atersonas stebėjo neįtikėtiną auštančio ryto prietemos šviesų ir atspalvių įvairovę; kai kur vyravo tamsa tarsi vėlyvą vakarą; kitur švytėjo sodri, grėsminga ruda spalva, lyg būtų sklidusi iš keisto, didžiulio gaisro; dar kitur, akimirksniui prasisklaidžius besiraitantiems rūko kamuoliams, pro juos skverbėsi vargani ryto šviesos atšvaitai. Regėdamas šias niūrias Soho apylinkes po besikaitaliojančiomis šviesomis, su purvinomis gatvėmis, nušiurusiais praeiviais ir lempomis, kurių niekas neišjungė ar jau buvo spėję vėl įžiebti, kad šios nors kiek pasipriešintų vėl įsiviešpatavusiai gedulingai tamsai, advokatas pagalvojo, jog visa tai primena košmariško miesto rajoną.

 

Detalūs ne tik aplinkos aprašymai, bet ir veikėjų portretai – kruopščiai apibūdinama ir jų išvaizda, ir charakteriai.

 

Dauguma personažų – anglų džentelmenai. Jie vaizduojami labai delikatūs, bendraudami vartoja daug mandagybių, pagarbą reiškiančių frazių, gyvena pagal nerašytas džentelmeno garbės kodekso taisykles. Tai leidžia pamatyti bent vieną iš aspektų, kaip pasikeitė visuomenė nuo XIX amžiaus.

Robert Louis Stevenson (1850-1894). Nuotrauka iš http://www.famousauthors.org

Robert Louis Stevenson šią knygą parašė 1886-ųjų žiemą. Idėją jis susapnavo, pabudęs užrašė, bet, sukritikuotas žmonos, tekstą sudegino. Tačiau kūrinys rašytojui neišėjo iš galvos ir vėliau jis tekstą parašė iš naujo. Laikotarpis, per kurį knyga buvo parašyta ir išspausdinta, tetruko dešimt savaičių. Gal ir nieko stebėtino, nes kūrinio apimtis nedidelė – apie 100 puslapių.

Alice Miller „Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieška“

 

„Kuo stipresnis kalinys, tuo storesnės turi būti kalėjimo sienos…“

Gabaus vaiko drama

Įsivaizduokite vaiką, kuris yra mylimas tik už pasiekimus ir laimėjimus, o ne už tai, koks yra iš tikrųjų. Šis vaikas slopina tikruosius savo jausmus ir norus, kad tik neprarastų tėvų meilės. Jis apleidžia savo tikrąją savastį ir susikuria netikrą. Psichoanalitikė Alice Miller teigia, kad tai daugelio žmonių vaikystės istorija.

Vaikui, patiriančiam smurtą (fizinį ir/ar psichologinį), natūraliai kyla pyktis, bejėgiškumas, apmaudas. Tai jausmai, priklausantys tikrajai savasčiai, bet vaiko sąmonei jie per sunkūs, todėl yra „išstumiami“ į pasąmonę. Iš ten jie niekur nedingsta, priešingai – daro įtaką visam tolesniam vaiko gyvenimui: lemia elgesį, savijautą, santykius su kitais žmonėmis. Smurtavusių tėvų vaikas irgi smurtaus – prieš savo vaikus, aplinkinius žmones ar save. Taip sukasi užburtas ratas.

Pasak A. Miller, vienintelis būdas atgauti savo tikrąją savastį – sąmoningai išgyventi išstumtus jausmus. Tai nelengvas kelias, nes tenka tartum vėl atsidurti apleisto, išsigandusio, sutrikusio vaiko padėtyje. Tenka gedėti prarasto laiko. Tačiau to rezultatas – išsilaisvinimas iš įvairių kompleksų, iliuzijų, didesnis sąmoningumas bei jautrumas kito kančiai. Suvokę tikrąją savo vaikystės istoriją ir dramą žmonės bus mažiau linkę traumuoti savo pačių vaikus.

„Kartą išgyvenus savąją tiesą, išnyksta vidinė būtinybė kurti vis naujas iliuzijas ir išsisukinėti nuo tos tiesos. Tampa akivaizdu, kad visą gyvenimą bijojome ir gynėmės nuo to, kas apskritai jau negali įvykti, nes įvyko mūsų gyvenimo pradžioje, kai buvome visiškai beginkliai.“

Diego Velazquez “Las Meninas“ (1656)