Sandra Bernotaitė „Katė, kurios reikėjo“

Kate, kurios reikejo

Pagrindinė knygos veikėja Virga ilgus metus gyveno slopinama despotiškos motinos ir kankinama gilių psichologinių kompleksų. Netikėtai jos motina miršta ir Virgai ateina metas pačiai gyvenime daryti sprendimus bei už juos prisiimti atsakomybę. Taip prasideda moters keitimosi, atgimimo procesas.

Netrukus po mamos mirties į Virgos namus atklysta katė – tarsi moters tikrosios savasties simbolis, pagalbininkė keitimosi kelyje. Skaitant kartais atrodydavo, kad iš visų pagrindinę veikėją supančių būtybių tik katė ją iš tikrųjų supranta bei užjaučia.

Esu negera. Ir gerai, kad esu negera. Būti geram, kai visi kiti savanaudžiai – mirtis. Gyvenimas – pasaulinis karas. Nesibaigiantis ir beprasmis. Kariauju viena, susitaikiusi, kad iš kapų neprisikels amžinatilsė mano mama. Vienas lauke – ne karys? Privalau likti karys. <…> Sakau sau, kartoju: draudžiama pasiduoti be mūšio! Net jeigu viskas blogyn. Laikykis, sakau sau. Tiesiog daryk tai, ką visada darei. Eik ten, kur visada ėjai. Neklausyk savo baimių. Neleisk joms valdyti tavęs. Būk su turiniu, su atmintim, net jeigu praeityje randi daugiau pagiežos nei džiaugsmo. Nebūk tiktai tuščias žodis, nebūk be minties. Gyvenk, tolydžio eidama į save. Nes judėjimas ir yra gyvenimas. O prasmė – išgyvenimas. Paprasta, tiktai tiek. Bet žiūrėk, kiek daug į tai telpa! Net išmesta iš penkto aukšto – išsisuk, nusileisk ant kojų.

~ ~ ~

Žinau, kad kažkur manyje tyvuliuoja vandenynas, tačiau bijau plaukti, nemoku. Tik įbrendu, įsitempiu ir tučtuojau imu skęsti, nors puikiai įsivaizduoju tą jėgą, kuri mane išlaikytų ant vandens. Kaip sapne: grimzti, pasiduoti vandens jėgai, įkvėpti vandens ir suvokti, kad tai yra geriau nei oras. Susilieti su vandenynu. Atsiduoti jam. Nesipriešinti. Būti vandeniu. Juk tai taip paprasta, šitaip gera. Net jeigu kartais labai skauda gyventi – verta gyventi, sužinoti, kas bus toliau.

Cat - black and white photo

Reklama