U. Eco „Rožės vardas“

Rozes vardas1327 m. į vieną Šiaurės Italijos vienuolyną atvyksta du vienuoliai: buvęs inkvizitorius Viljamas ir novicijus Adsas. Pirmojo tikslas – sudalyvauti susitikime, skirtame spręsti imperatoriaus ir popiežiaus interesų konfliktą, antrasis vyksta kaip padėjėjas ir raštininkas. Vienuolyną jie randa apimtą nerimo, mat prieš keletą dienų čia mįslingomis aplinkybėmis mirė vienuolis. Abatas paprašo Viljamo, garsėjančio išmintimi ir įžvalga, išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Viljamas su Adsu visa galva pasineria į tyrinėjimus, tuo tarpu vienuolių mirčių kasdien daugėja.

Be detektyvinės istorijos „Rožės varde“ galima rasti XIV amžiaus realių istorinių įvykių ir asmenybių aprašymų, pasisemti žinių apie viduramžių architektūrą bei literatūrą. Pastarajai skiriama ypač daug dėmesio, mat nusikaltimų pėdsakai veda į paslaptingąją vienuolyno biblioteką. Skaitant romaną galima pajusti didelę autoriaus meilę knygoms, nes jos aukštinamos, saugomos ir su įkarščiu, net rizikuojant gyvybe, jų ieškoma.

Kūrinyje kiek vargino ilgos teologinės diskusijos tarp vienuolių – man pasirodė, kad daug kalbama apie visai neesminius dalykus. Itin detalūs vietovių, prisiminimų aprašymai kartais labiau primindavo tuščiažodžiavimą. Bet galbūt toks buvo viduramžių kronikų stilius, kurį Umberto Eco sakosi mėginęs romane atkurti. Iš pozityvių dalykų norisi paminėti simpatiškus pagrindinius veikėjus: giliai mąstantį, tuo savo laikmetį pranokstantį Viljamą ir nuoširdų, naivoką Adsą. Charakteriais, tarpusavio santykiais jie man priminė Šerloką Holmsą ir daktarą Vatsoną. Galbūt neatsitiktinai, mat U. Eco, komentuodamas „Rožės vardą“, rašė: „Kiekviena knyga kalba apie kitas knygas ir kiekviena istorija pasakoja jau papasakotą istoriją“.

Reklama