T. Jansson „Nematomas vaikas ir kiti apsakymai“

T. Jansson - Nematomas vaikas (virselis)Tai septintoji pasakojimų apie trolius Mumius knyga, pasirodžiusi 1962 m. Suomijoje. Į lietuvių kalbą buvo išversta 2000 m. (vertė Laima Bareišienė), nors keli apsakymai Lietuvos literatūriniuose leidiniuose publikuoti ir anksčiau. Knygą sudaro devynios trumpos pasakos, iliustruotos pačios autorės piešiniais.

Pasakų siužetai nėra tarpusavyje susiję, bet visų veiksmas vyksta fantastiniame trolių Mumių pasaulyje, vaizduojami įvairių šio pasaulio gyventojų nuotykiai. Kai kurie veikėjai pasirodo vienąkart, kiti – keliuose apsakymuose. Kitaip nei daugelyje T. Jansson kūrinių, troliai Mumiai šįsyk nėra dėmesio centre, dalyvauja tik mažiau nei pusėje istorijų. Tai tarsi išplečia vaizduojamos šalies ribas, parodo jos įvairovę: skaitytojui leidžiama susipažinti su daug naujų personažų, išvysti, kaip gyvenimas teka anapus Mumių slėnio.

T. Jansson - Nematomas vaikas (iliustracija3)

Tove Jansson ir jos sukurti personažai (iliustracija iš knygos)

Knygoje pasikartoja susidūrimo su tamsa, netektimi, žala motyvas (stipri audra nusiaubia namus, mylimas slibinukas šeimininku pasirenka kitą, tetulė taip gąsdina vaiką, jog šis tampa nematomas), pasirodo nerimastingi, nusiminę veikėjai, todėl susidarė įspūdis, jog kūrinyje daugiau liūdesio nei kitose knygose apie Mumius. Tačiau personažai anksčiau ar vėliau randa paguodą, vieni kitiems padeda įveikti negandas, iš jų ko nors išmoksta. Tove Jansson knygos moko giedro, filosofiško požiūrio į pasaulį, gerumo, primena, kaip svarbu (ir smagu) stebėti aplinką, grožėtis, žaisti. Jos knygų personažuose galime atpažinti patys save, tiek gerąsias savybes, tiek ydas bei neurozes – į pastarąsias pažvelgus iš šono ir pasijuokus (tekste nemažai humoro), tampa lengviau jas priimti. Tai raminantys ir optimizmo suteikiantys tekstai.

 

Šiame tinklaraštyje esu apžvelgusi dar vieną Tove Jansson knygą – „Kometa artėja!“ (nuoroda).

Kenneth Grahame „Vėjas gluosniuose”

K. Grahame - Vėjas gluosniuose (viršelis)Ši 1908 m. Didžiojoje Britanijoje pasirodžiusi knyga prasideda tuo, kad Kurmis meta pavasarinius darbus ir išsiruošia pasidžiaugti gamta. Jis susidraugauja su Žiurkinu, pagyrūnu Rupūžium, išmintinguoju Barsuku bei daugeliu kitų žvėrelių ir patiria įvairiausių nuotykių. Kaip ir daugelyje vaikų literatūros kūrinių, nuotykiai neišeina iš saugumo ribų, todėl yra beveik vien tik džiaugsmingi ir jaukūs.

Knygoje išsamiai aprašoma gamta. Vartojama daug vaizdingų žodžių (pvz., apie upę: „Viskas mirgėjo ir virpėjo, trykščiojo, spindėjo ir žaižaravo, šnarėjo ir sūkuriavo, teškeno ir gurgėjo“) – tai iš dalies vertėjos nuopelnas. Akiai kiek neįprastas teksto stilius, kai viena metafora kone lipa ant kitos, gausu personifikacijų (pavyzdžiui: „Nors jau buvo po dešimtos valandos, dangaus skliaute vis dar klajojo užgesusios dienos atšvaitai; alsūs vidurdienio karščiai buvo atslūgę, paliesti vėsių trumpos vasarvidžio nakties pirštų“). Jei neklystu, toks stilius būdingas XIX amžiaus anglų literatūrai.

Pati istorija šmaikšti, humoras kiek panašus į Jerome K. Jerome „Trise valtimi“. Gal dėl to, kad abu autoriai gyveno tuo pačiu metu ir rašė apie panašius veikėjus – pasiturinčius, linkusius padykaduoniauti bičiulius. „Vėjyje gluosniuose“, kaip ir „Trise valtimi“, svarbus vaidmuo tenka upei ir kelionei ja (abu autorius įkvėpė ta pati Temzė).

Inga Moore iliustracija

Vis dėlto minėti rašytojai skiriasi tuo, jog K. Grahame kūrinyje veikia daugiausia žvėreliai. Tiesa, jie gerokai sužmoginti: vilki drabužius, namus apstato baldais, vairuoja automobilius ir jodinėja arkliais. Tai primena Beatrix Potter pasakas, tik pastarosiose veikėjai, regis, išlaiko daugiau gyvūniškumo. „Vėjo gluosniuose“ antropomorfizmas kartais man pasirodydavo perdėtas, neįtikinantis, o pasakojimas – ištęstas.

Grahame, priskirdamas savo žvėreliams tam tikras savybes, šaržuoja kai kuriuos žmonių tipus, pavyzdžiui, Rupūžius – baisiai pasipūtęs ir narciziškas, nors ir geros širdies. Jį laikyčiau ryškiausiu knygos personažu. Kiti trys pagrindiniai veikėjai (Kurmis, Žiurkinas, Barsukas) blankesni, tarpusavyje panašūs.

Septintame skyriuje Kurmis ir Žiurkinas sutinka Paną – antikos dievą, piemenų, gamtos ir žvėrelių globėją. Tai vienas įsimintiniausių knygos epizodų, kurį galima pavadinti mistišku. Kurmį ir Žiurkiną apstulbina Pano didybė. Jis toks gražus, kad net kelia baimę (čia norisi prisiminti Rainerio Marijos Rilkės frazę „Baisūs visi angelai“ – turėta omeny greičiausiai tas pats, ką pavaizdavo K. Grahame).

Knygoje Panas padeda į bėdą patekusiems žvėreliams bei geba suteikti užmarštį, kad, nepaisant kartais pasitaikančių sunkių patirčių, jie galėtų toliau nerūpestingai gyventi. Apie tai kalbama Pano dainoje, kurią išgirsta Kurmis su Žiurkinu:

Jei baimė širdin įsibraus ir džiaugsmas liūdesiu pavirs – galybę mano regėsi akimirką šviesią… Bet greit širdis viską pamirš. <…> Jei rankos, kojos skausmą jus, nutrauksiu pančias, retežius. Visada budėsiu, tik pašauk – girdėsiu. Būsi vėl užmaršty ramus. <…> Ramybę nešu ir paguodą vaikams, kur paklysta miškuos; visus surandu, kam būna skaudu, – nešu užmarštin aš juos…

Paul Bransom iliustracija (Wikipedia)

Šiame pasakojime vaizduojama švelnioji Pano versija, gyvavusi anglų literatūroje XIX amžiuje. Antikos laikais jis laikytas ne vien geradariu; buvo siejamas ir su žiaurumu, gašlumu, panorėjęs galėjo sukelti žmonėms stiprią baimę (paniką)1.

„Vėjas gluosniuose“ dėl savo šviesumo labai tinkamas skaityti vaikams ir galėtų būti atsvara smurto kupiniems filmams bei kompiuteriniams žaidimams. Tačiau kūrinį galima suvokti ne vien kaip pasaką, jame yra ir psichologinis bei istorinis kontekstas.

Vaikų literatūrą dažnai papildo iliustracijos, ši pasaka ne išimtis. Internete galima pasižvalgyti po galybę įvairiausio stiliaus „Vėjo gluosniuose“ paveikslėlių, keletu papildau šį straipsnį. Iš lietuviškų leidimų man gražiausias turbūt Robert Ingpen iliustruotasis, nors, gaila, skaičiau ne jį.

Robert Ingpen iliustracija

1Jason Mankey „A (Pagan) Wind in the Willows“; Pan (god) – Wikipedia.

T. Jansson „Kometa artėja!“

Kometa arteja

Keisti tie keliai ir tos upės, – mąstė Snifas. – Matai juos vingiuojant pro šalį ir pradedi siaubingai trokšti pats būti kur nors kitur. Keliauti ir pamatyti, kur jų pabaiga…

Šiemet minimas suomių rašytojos ir dailininkės Tuvės Janson (Tove Jansson) 100 metų jubiliejus. Ji labiausiai išgarsėjo savo knygų serija apie trolius Mumius. Iš viso yra parašytos aštuonios apysakų-pasakų knygos, „Kometa artėja!“ – antroji iš jų.

Tove_Jansson1-960x1061

Tove Jansson (https://www.moomin.com)

Pasakos apie Muminukus – fantastinės, jose pasirodo keisti, originalūs veikėjai. Vaizduojamas saugus Muminukų slėnis, iš kurio iškeliaujama patirti nuotykių ir į kurį vėl sugrįžtama. Autorė yra pripažinusi, kad įkvėpimo šiems kūriniams sėmėsi iš savo vaikystės, kurią vadina laiminga. Pasakos komiškos, jaukios, tyros. Įdomu, kad nuo šeštosios serijos knygos tekstai kiek pasikeičia: juose padaugėja psichologizmo, alegorijų (tai siejama su rašytojos gyvenimo įvykiais).

Tuvė Janson pati iliustravo savo knygas, iliustracijos pateikiamos ir lietuviškame leidime.

– Papasakok truputį apie slėnį, – paprašė freken Snork.

– Tai slėnis, kuriame visada jautiesi ramus, – pasakojo trolis. – Džiaugiesi atsibudęs ir gera užmigti vakare. Ten yra šakotas medis, kuriame aš pasistatysiu namą, ir visiškai slapta vieta, kurią tau parodysiu. Mama apdėliojo kriauklėmis visus gėlynus, o verandoje visada saulėkaita. Skaniai kvepia. Mes turim ir savo tiltą, kurį pastatė tėtis, per jį galima važiuoti su karučiais. Aš atradau ir jūrą, gabalėlis jūros yra mūsų jūra…

Kometa arteja - iliustracija 1

Iliustracija iš knygos

 

Frances Hodgson Burnett „Paslaptingas sodas“

Paslaptingas sodasŠi knyga skirta vaikams ir ne tik jiems. Merė Lenoks, turtingų, bet ja nė kiek nesidominčių tėvų dukra, gyvena Indijoje ir nėra laiminga. Dažnai serga, jaučiasi nemylima ir pati nieko nemyli, garsėja baisiu charakteriu. Netikėtai mirus abiems tėvams, mergaitė išsiunčiama gyventi pas dėdę į dvarą Anglijoje. Taip ji atsiduria paslaptingame, viržynės viduryje stovinčiame name. Atrodytų, Merės gyvenimas čia netaps geresnis, tuo labiau, kad dėdė nesiteikė į ją net pažvelgti. Tačiau atsitinka priešingai: mergaitė susiranda draugų, tampa savarankiškesnė, pamilsta gamtą ir pamažu ima aiškintis dvarą gaubiančias paslaptis.

„Paslaptingu sodu“ Merė vadina keistą tvora aptvertą teritoriją prie dvaro, į kurią niekas nebuvo įžengęs dešimt metų. Būtent ieškodama įėjimo į šį sodą ir vėliau jame leisdama laiką mergaitė labiausiai atsiskleidžia. Komentuodamas kūrinį literatūrologas Kęstutis Urba kelia klausimą, ar iš tikrųjų buvo toks sodas? Knygos autorės F. Hodgson Burnett gyvenime sodai užėmė svarbią vietą, bet K. Urba pažymi, jog teisingiausia būtų paslaptingą sodą vertinti kaip žmogaus širdies ar kertelės joje metaforą. Juk dėl įvairių nepalankių aplinkybių žmogus gali tapti uždaresnis, tam tikros asmenybės dalys gali net „apmirti“. Bet jei grožinėje literatūroje tikrai atskleidžiami žmogaus vidinio gyvenimo dėsniai, tai „Paslaptingas sodas“ mus moko, jog įmanoma rasti įėjimą į seniai nelankytas savo paties dalis ir jas atgaivinti.

Pagal knygą yra sukurta nemažai filmų, naujausias – 1993 m.

 

Haruki Murakami „Žmogaus Avies Kalėdos“

 

Zmogaus Avies Kaledos - virselis

Tai keistas pasakojimas apie keistus įvykius. Pagrindinis veikėjas Žmogus Avis – žmogus, nuolat vilkintis avies kostiumą – paprašomas sukurti muziką Jo Šventenybės Avies garbei. Veikėjas priima šį įsipareigojimą, bet vėliau paaiškėja, kad negali jo įvykdyti, nes yra užkerėtas. Žmogus Avis ima aiškintis, kaip burtus panaikinti, ir taip prasideda jo nuotykiai.

 

Kiti pasakojime pasirodantys personažai ne mažiau keisti nei pats Žmogus Avis: Profesorius Avis, Sukčius, mergaitės dvynės ir kt. H.Murakami braižui išties būdingi tokie fantastiniai elementai, tačiau jie pateikiami visai paprastai, tarsi kasdieniški įvykiai.

 

Nustebau radusi šio rašytojo knygą, skirtą lyg ir vaikams, su daug iliustracijų. Rašau „lyg ir vaikams“, nes suaugusieji joje taip pat gali atrasti ką nors įdomaus, savaip interpretuoti. Pavyzdžiui, į Žmogaus Avies patiriamus nuotykius galima žiūrėti kaip į žmogaus vidinę kelionę, susidūrimus su įvairiomis savo asmenybės dalimis. Juk būtent vidiniame pasaulyje, vaizduotėje įvyksta netikėti ir tartum nelogiški dalykai.

 

Pasakojime man įdomu pasirodė tai, kad Žmogus Avis tartum negali kontroliuoti įvykių eigos. Jis tiesiog patiria tai, kas jau yra kažkieno (šiuo atveju – Jo Šventenybės Avies) numatyta, ir iš to kažko pasimoko, kažką praranda, o kažką įgyja.

 

Knygoje gausu japonų iliustratorės Maki Sasaki piešinių. Apie šios menininkės ir Haruki Murakami bendradarbiavimą trumpai užsiminta knygos pradžioje. H.Murakami, kuriam nuo seno patiko M.Sasaki darbai, paprašė jos nupiešti bet ką ir jam nusiųsti, tada jis turėjo apmąstyti pasakojimą tam piešiniui. M.Sasaki taip ir padarė. Piešiniai visai nebuvo susiję su Žmogumi Avimi, tačiau, matyt, įkvėpė Murakami sukurti būtent tokį personažą, nes maždaug po metų iš rašytojo dailininkė sulaukė teksto apie Žmogų Avį, kurį iliustravo. Taip menininkams kartu kuriant ir gimė ši knyga.

 

Zmogaus Avies Kaledos - atversta 1

Viena iš man labiausiai patikusių knygos iliustracijų

Kyo Maclear, Isabelle Arsenault „Virginia Wolf“

Virginia Wolf

One day my sister Virginia woke up feeling wolfish. She made wolf sounds and did strange things…

Vakar į mano namus atėjo siuntinys, kuriame buvo knygelė „Virginia Wolf“. Apie ją išgirdau jau gana seniai ir labai norėjau įsigyti. Mat tai pasakojimas vaikams apie mano mėgstamą rašytoją Virginia Woolf ir jos seserį dailininkę Vanessa Bell.

Vieną dieną Virginia atsibunda „vilkiškos“ (wolfish) nuotaikos – prislėgta, nervinga. Tai aliuzija į pačios Virginios Woolf gyvenimą, mat rašytoja kentėjo nuo depresijos. Knygelėje Virginios sesuo Vanessa visokiais būdais stengiasi pralinksminti seserį (gyvenime Virginia Woolf ir Vanessa Bell taip pat buvo labai artimos). Po ilgų ieškojimų mergaitės randa išeitį.

Knygelėje teksto net mažiau nei iliustracijų (natūralu, juk tai knyga vaikams), todėl ji primena tapybos albumą. Piešiniai labai gražūs, spalvingi, išmoningi. Smagu knygą pavartyti šiaip, laisvu laiku, ir paganyti akis.

Virginia Wolf - atversta

2012 m. „Virginia Wolf“ laimėjo Kanados gubernatoriaus literatūros premiją (Governor General’s Literary Award) už iliustracijas.

And Virginia told a story about a gray-shelled snail that passed along the earth and reached the top of a mountain without realizing it.

Video, pristatantis knygą:

http://www.youtube.com/watch?v=7vm5ulczGhc

 

S. Waugh „Žmogonai dykrose“

Zmogonai dykroseTai antroji iš penkių knygų apie Žmogonus (kol kas lietuviškai tik dvi dalys ir yra išleistos). Ją Sylvia Waugh pradeda šiais W.B. Yeats žodžiais:

Tad patiesiu savąsias svajas po kojom tavosiom.

Ženk atsargiai, nes žengi juk per mano svajas.

Žmogonai, gyvos skudurinės lėlės, tikrai gali pasirodyti lyg nužengę iš svajų. Tai daro juos pažeidžiamus, todėl su išoriniu pasauliu jie kontaktuoja labai atsargiai ir tik tiek, kiek būtina.

Pirmoje knygoje daugiau dėmesio buvo skirta Žmogonų tarpusavio santykiams, asmenybėms atskleisti, o antrojoje gilinamasi į jų konfliktą su išoriniu pasauliu, svarstoma, kas yra normalu, o kas – ne, ar gali labai skirtingos būtybės draugauti, net mylėti viena kitą. Galbūt dideli skirtumai yra neperžengiama kliūtis draugystei? Ne veltui knygoje nuskamba tokie Žmogono sero Magnuso žodžiai, skirti žmogui: Tu šiems namams nepriklausai. Ir tau, ir mums būtų daug geriau, jeigu sugrįžtum į savo paties pasaulį ir leistum mums toliau gyventi savajame.

Antroje knygoje ramų Žmogonų gyvenimą sudrumsčia žinia, kad jų namus Broklehersto alėjoje ketinama nugriauti ir toje vietoje nutiesti greitkelį. Susidūrimas su pasauliu tampa neišvengiamas ir kiekvienas veikėjas tai išgyvena savaip. Ne vienas iš jų net patiria tam tikrą psichologinę transformaciją. Seras Magnusas tampa judresnis ir nebeapsiriboja vien savo kambariu. Pilbymos širdyje ima skleistis romantiški jausmai, dėl jų pirmą kartą istorijoje skudurinė lėlė pravirksta tikromis ašaromis. Subis apsivelka kitokios spalvos rūbus, ima labiau priimti save tokį, koks yra (o yra jis išskirtinis – vienintelis žydros spalvos), ir džiaugtis gyvenimu: Bėgdamas namo jis girdėjo šurmulį prie laužų. Matė aukštyn šaunančias raketas, išsiskleidžiančias ore nuostabiomis žiburių puokštėmis. Džiugi naktis. Skleidžianti palaimą. Net ir žydrai skudurinei lėlei. Skaitant nejučia pagalvoji, kad jei susidūrimas su dideliais sunkumais pakeičia lėlių mąstyseną, tai tą patį gali padaryti ir žmonėms (juk Žmogonų vidinio pasaulio dėsniai nesiskiria nuo mūsiškių), gali suteikti tokios patirties, kurios niekaip kitaip neįgysi.

Angliškas knygos pavadinimas skamba taip: “Mennyms in the Wilderness”. Lietuviškai jis gražiai išverstas „Žmogonai dykrose“ (vertė Viltaras Alksnėnas). Man rodos, žodis „dykros“ čia labai tinka.

Kiekvienas skyrius prasideda Linos Dūdaitės iliustracija, kuri yra tartum užuomina į tuoj įvyksiančius siužeto posūkius. Piešinėliai gražūs, pagyvina knygą.

Nors „Žmogonų“ pentalogija priskiriama vaikų ir paauglių literatūrai, joje įdomių dalykų gali atrasti ir suaugusieji. Ypač tie, kurie yra pasiilgę mielo, jaukaus ir originalaus pasakojimo.

S. Waugh „Žmogonai“

Zmogonai

Sylvios Waugh pirmoji knyga „Žmogonai“ (“The Mennyms”) pasirodė 1993 m. ir iškart sulaukė pripažinimo – rašytoja laimėjo laikraščio “The Guardian” vaikų literatūros premiją. Per kitus trejus metus S. Waugh parašė dar keturias knygos dalis: “Mennyms in the Wilderness”, “Mennyms Under Siege”, “Mennyms Alone” ir “Mennyms Alive”. Jos buvo išverstos į septyniolika pasaulio kalbų (lietuviškai kol kas pasirodė tik pirmos dvi pentalogijos dalys).

Žmogonai – tai gyvų skudurinių lėlių šeima. Jie mąsto, jaučia kaip žmonės, bet yra padaryti iš audeklo ir vatos, nevalgo, negeria, nesensta. Lėlės gyvena didžiuliame name atsiskyrusios nuo išorinio pasaulio, nes ten jaučiasi svetimos. Jos įpratusios mėgdžioti žmones (apsimeta, kad pietauja, švenčia gimtadienius, skalbia), todėl knygoje dažnai iškyla klausimas, kur yra riba tarp išmonės ir tikrovės. Šeimos senolis Magnusas kartą pasako: „Mes apsimetame, jog gyvename, ir gyvename tam, kad apsimestume“.

Labai įdomūs Žmogonų psichologiniai portretai (galima atpažinti tam tikrus žmonių tipus), tarpusavio santykiai, ypač tarp skirtingų kartų.

Pateikiu kūrinio ištrauką, kurioje paauglys Subis, netekęs vilties surasti pradingusią seserį, kreipiasi į Dievą:

„Nežinau, kas sukūrė mąstančiąją mano esybės dalį. Nežinau, kas iš tikrųjų esu. Man niekad nepatinka apsimetinėti. Negaliu netgi apsimesti, jog tu dabar manęs klausaisi. Tačiau patikėsiu be įrodymų. Nors turiu pasakyti, jog išties smarkiai abejoju. Nežinau, ar aš tikrai tavim tikiu, ir, dar blogiau, tu greičiausiai netiki manimi. Bet man reikia pagalbos ir neturiu daugiau į ką kreiptis. Tikri žmonės, kurie čia ateina, sako jaučią širdy tikėjimą. Prašau, jeigu tu girdi skudurinę lėlę žydru veidu, tegul jų visų tikėjimas bus tau atpildas už pagalbą man. Aš turiu surasti savo seserį, antraip mama pimoji iš mūsų visų mirs. Dieve brangus, aš netgi nežinau, ką tai reiškia!“

Išsamų Loretos Jakonytės straipsnį apie Žmogonus galima paskaityti čia.

A.de Saint-Exupéry „Mažasis princas“. Ištrauka (III)

Mazasis princas (istrauka 3)

Ir mažasis princas grįžo pas lapę.

– Sudie, – tarė jis.

– Sudie, – atsakė lapė. – Štai mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Svarbiausi dalykai akims nematomi.

– Svarbiausi dalykai akims nematomi, – pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

– Tavo rožė tau tokia svarbi todėl, kad dėl jos praradai daug laiko.

– Mano rožė man tokia svarbi todėl, kad aš… – pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

– Žmonės pamiršo šią tiesą, – tarė lapė. – Bet tu nepamiršk: tampi amžinai atsakingas už tą, ką prisijaukinai. Tu atsakingas už savo rožę…

– Aš atsakingas už savo rožę… – pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

A.de Saint-Exupéry „Mažasis princas“. Ištrauka (II)

Mazasis princas (istrauka 2)

– Pažaisk su manim, – paprašė mažasis princas. – Man labai liūdna…

– Negaliu žaisti su tavim, – tarė lapė. – Aš neprijaukinta.

– Ak, atleisk, – atsiprašė mažasis princas.

Bet pagalvojęs paklausė:

– Ką reiškia „prijaukinti“?

– Tu ne vietinis, – tarė lapė. – Ko ieškai?

– Ieškau žmonių, – atsakė mažasis princas. – Ką reiškia „prijaukinti“?

– Žmonės, – paaiškino lapė, – turi šautuvus ir medžioja. Tai labai nemalonu! Ir dar jie augina vištas. Tik tai jiems ir terūpi. Tu ieškai vištų?

– Ne, – atsakė mažasis princas. – Aš ieškau draugų. Ką reiškia „prijaukinti“?

– Tai, kas seniai pamiršta, – paaiškino lapė. – Tai reiškia „užmegzti ryšius“.

– Užmegzti ryšius?

– Na, taip, – tarė lapė. – Kol kas tu man tik mažas berniukas, panašus į šimtus tūkstančių kitų berniukų. Tu man nereikalingas. Aš tau irgi nereikalinga. Aš tau esu tik lapė, panaši į šimtą tūkstančių kitų lapių. Bet jei mane prisijaukinsi, mudu tapsime vienas kitam reikalingi. Tu būsi man vienintelis pasaulyje… Aš būsiu tau vienintelė pasaulyje…