Kyo Maclear, Isabelle Arsenault „Virginia Wolf“

Virginia Wolf

One day my sister Virginia woke up feeling wolfish. She made wolf sounds and did strange things…

Vakar į mano namus atėjo siuntinys, kuriame buvo knygelė „Virginia Wolf“. Apie ją išgirdau jau gana seniai ir labai norėjau įsigyti. Mat tai pasakojimas vaikams apie mano mėgstamą rašytoją Virginia Woolf ir jos seserį dailininkę Vanessa Bell.

Vieną dieną Virginia atsibunda „vilkiškos“ (wolfish) nuotaikos – prislėgta, nervinga. Tai aliuzija į pačios Virginios Woolf gyvenimą, mat rašytoja kentėjo nuo depresijos. Knygelėje Virginios sesuo Vanessa visokiais būdais stengiasi pralinksminti seserį (gyvenime Virginia Woolf ir Vanessa Bell taip pat buvo labai artimos). Po ilgų ieškojimų mergaitės randa išeitį.

Knygelėje teksto net mažiau nei iliustracijų (natūralu, juk tai knyga vaikams), todėl ji primena tapybos albumą. Piešiniai labai gražūs, spalvingi, išmoningi. Smagu knygą pavartyti šiaip, laisvu laiku, ir paganyti akis.

Virginia Wolf - atversta

2012 m. „Virginia Wolf“ laimėjo Kanados gubernatoriaus literatūros premiją (Governor General’s Literary Award) už iliustracijas.

And Virginia told a story about a gray-shelled snail that passed along the earth and reached the top of a mountain without realizing it.

Video, pristatantis knygą:

http://www.youtube.com/watch?v=7vm5ulczGhc

 

Virginia Woolf „Orlandas“

Orlandas 2

Knygoje aprašomas anglų didiko Orlando gyvenimas. Siužete į akis krenta du dalykai: (1) Orlando gyvenimas nusitęsia net per penkis amžius (XVI-XX a.), bet veikėjas nepasensta, knygos pabaigoje jam – trisdešimt šešeri, (2) Orlando lytis pasikeičia iš vyriškos į moterišką, ir jis tampa kilminga ledi Orlanda (tai atsitinka kartą veikėjui pakilus iš itin ilgo miego). Tokios idėjos turėjo atrodyti labai keistos tuo metu, kai romanas buvo išleistas (1928 m.), bet jos leido autorei eksperimentuoti su kūrinio laiku, gilintis į lyčių psichologiją. Kitos knygoje paliečiamos temos – tai menas (Orlandas/-a yra rašytojas), gamta (kuri labai gyvai, poetiškai aprašoma), žmogaus išorinio ir vidinio pasaulio santykis.

Virginia Woolf (1882 – 1941)
Iliustracija iš mellowandshake.wordpress.com

Virginia Woolf buvo apdovanota puikiu pasakotojos talentu. Ji skaitytoją tartum veda ten, kur mąstant keliavo jos mintys, ir tai daro drąsiai bei sąžiningai. Toks sąmonės srauto technika parašytas tekstas kartais gali būti nenuoseklus. Bet man patiko net tie nenuoseklumai, nes jie realistiški, mąstant žmogaus mintys iš tikrųjų šokinėja.

Kelios ištraukos iš knygos:

„<…> šlovė varžo ir kliudo, o buvimas niekuo apgaubia žmogų kaip rūkas; buvimas niekuo tamsus, erdvus, kupinas laisvės; jis nekliudo žmogaus protui rinktis kelią. Žmogų, kuris yra niekas, užlieja gailestinga tamsa. Niekas nežino, nei kur jis eina, nei iš kur grįžta. Jis gali ieškoti tiesos ir ją išsakyti; tik jis yra laisvas; tik jis sako tiesą; tik jis visada sutaria su savimi.“

 

„Mat meilė <…> turi du veidus: vieną baltą, kitą juodą; du kūnus: vieną glotnų, kitą plaukuotą. Ji turi dvi rankas, dvi kojas, dvi uodegas, iš tiesų po dvi visas kūno dalis, o kiekviena – visiška pirmosios priešingybė. Tačiau jos taip tiksliai sujungtos, kad neįmanoma jų atskirti. Šį kartą Orlando meilė pradėjo skrydį atsukusi į jį baltą veidą ir glotnų mielą kūną. Ji vis artėjo dvelkdama tyru džiugesiu. Staiga (tikriausiai išvydusi erchercogienę) ji pasigręžė ir atsuko kitą pusę; parodė save juodą, plaukuotą, gyvulišką; ir ne rojaus paukštis meilė, o maitvanagis geismas, šlykštus ir purvinas, žnektelėjo Orlandui ant peties.“ 

Virginia Woolf „Į švyturį“

Į švyturį

Virginia Woolf (1882 – 1941) – viena svarbiausių XX amžiaus literatūros figūrų ir ryškiausių Londono rašytojų. Ji eksperimentavo su sąmonės srautu, paslėptais charakterių psichologiniais motyvais, įvairiais pasakojimo skaidymo bei chronologijos variantais.

Romanas „Į švyturį“ (1927) pasakoja apie Ramzių šeimos ir jų svečių atostogas vasarnamyje, saloje prie Škotijos krantų. Tai vienas biografiškiausių V. Woolf kūrinių, paremtas vaikystės vasarų, praleistų Sent Aivse, pietvakarių Anglijoje, prisiminimais.

Romano ištrauka:

Po paviršiumi viskas yra tamsu, viskas plečiasi, yra neišmatuojamai giliai, bet kartkarčiais mes iškylame į paviršių ir tokie esame matomi. Jos akiratis jai atrodė beribis. Kiek daug vietų, kurių ji nėra mačiusi: Indijos lygumų; įsivaizdavo save pastumiančią į šoną storą odinę kurios nors Romos bažnyčios užuolaidą. Ši tamsos šerdis gali keliauti bet kur, nes niekas jos nemato. Niekas jos negali sustabdyti, galvojo ji ir džiūgavo. Tai yra laisvė, tai yra ramybė ir – labiausiai laukiamas – susitelkimas, atvanga ant stabilumo pakylos.