V. Nabokov „Lolita“

LolitaJi buvo Lo, tiesiog Lo, rytmečiais, penkių pėdų ūgio (be dviejų verškų ir viena kojinaite). Ji buvo Lola ilgomis kelnėmis. Ji buvo Dolė mokykloje. Ji buvo Doloresa blankų punktyruose. Tačiau mano glėbyje ji buvo visuomet: Lolita.

 

Pagyvenęs literatūros profesorius, pasivadinęs Humbertu Humbertu (kaip vėliau paaiškėja, tai netikras jo vardas) pasakoja savo gyvenimo istoriją, kurios centre – jo aistra mažametėms mergaitėms, tiksliau, tam tikram jų tipui, knygoje vadinamam „nimfetėmis“. Ši aistra niekad nepalieka Humberto ramybėje. Jis nuolat galvoja apie nimfetes, stebi jas, žaidžiančias parke, einančias namo iš mokyklos, stengiasi atsidurti netoli jų. Vyras slepia ir slopina savo jausmus (nors tai jam padaryti labai nelengva), kol vieną dieną sutinka keturiolikmetę Lolitą, kurią iškart įsimyli. Prasideda jų bendravimas, pamažu peržengiantis leistinas ribas.

Humberto elgesys gali papiktinti, kelti pasibjaurėjimą. Tai nėra geras elgesys (jis ir pats rašo, kad tik daug vėliau suprato, kokią žalą padarė Lolitai), bet pagrindinį veikėją galima užjausti. Aistra mergaitėms buvo jo prakeiksmas: Humbertas nesukūrė šeimos, nerado džiaugsmo darbe, neturėjo artimų draugų. Potraukis buvo toks stiprus, persmelkinatis visą gyvenimą, kad nuo jo nebuvo užsimiršimo, nebuvo įmanoma jį paprasčiausiai išmesti iš galvos. Pagrindinis veikėjas gyveno nuolatinėje įtampoje. Kyla klausimas, ar įmanoma tokiems žmonėms „pagyti“? Humbertui nepavyko. Bet gal labai norint ir su psichoterapeuto/psichoanalitiko pagalba galima išmokti tiek kontroliuoti mintis ir potraukį, kad jis nebekeltų didelių problemų?

Nepaisant visų sunkumų, Humbertas į gyvenimą žvelgia su ironija ir humoru, kartais – ciniškai. Kita vertus, kas daugiau jam belieka, gal toks požiūris geriausiai padeda prisitaikyti prie sudėtingos situacijos.

Pasakojime krito į akis keistas lemties veikimas. Daugybę įvykių tiesiog sunku pavadinti atsitiktinumais. Pagrindinis veikėjas apie tai kartą atsiliepia šitaip: Jeigu ne kvailumas (arba intuityvus genialumas!) per kurį išsaugojau savo dienoraštį, akių drėgmė, išspausta tulžingo pykčio ir plykstelėjusios savimeilės, nebūtų apakinusi Šarlotės, kai ji puolė prie pašto dėžutės. Bet ir tai galbūt nieko nebūtų atsitikę, jeigu neklystanti lemtis, sinchronizatorė vaiduoklė, nebūtų sumaišiusi savo retortoje automobilio, šuns, saulės, šešėlio, drėgmės, silpnumo, jėgos, akmens. Buvo tartum nulemta, kad Humbertas sutiktų Lolitą, pamestų dėl jos galvą, o paskui patirtų skaudžias to pasekmes.

Kūrinio stilius gana įmantrus, sudėtingas. Skaitant ne kartą teko sakinio viduryje sustoti ir grįžti į pradžią, kad suprasčiau, ką buvo norėta pasakyti. Bet tai neerzino, nes tekstas įdomus, poetiškas, žodynas turtingas (vartojama daug net knygose retai pasitaikančių, bet taiklių žodžių – turbūt tai rodo gerą, kruopštų vertėjos darbą).

Kažkur skaičiau, kad Nabokovo „Lolita“ skaitomiausių visų laikų knygų šimtuke užima ketvirtąją vietą. Neblogai. Bet tai per daug nestebina, nes knyga tikrai gerai, išradingai parašyta.