N. Babbitt „Amžinieji Takiai“

Amzinieji TakiaiVienaip ar kitaip, bet viskas kažkaip susiklosto. – Ji susidėjo rankas ir linktelėjo labiau pati sau negu Vinei. – Gyvenimą reikia gyventi, nesvarbu, ar jis ilgas, ar trumpas, – ramiai pasakė ji. – Turi priimti tai, kas tau skirta. Mes tiesiog einame savo gyvenimo keliu, kaip ir visi kiti, diena po dienos.

Vinės Foster gyvenimas pasikeičia, kai ji atsitiktinai susipažįsta su Takiais – šeima, gyvenančia amžinai. Pirmą kartą išdrįsusi žengti už savo griežtai kontroliuojamų namų tvoros, Vinė Takių dėka patiria daugybę nuotykių – sužino, kas yra draugystė, meilė, skausmas, ir diskutuoja su Takiais bei savimi, ar verta gyventi amžinai. Mergaitė net gauna galimybę tokį gyvenimą pasirinkti. Jos sprendimas paaiškėja istorijos pabaigoje.

Knyga parašyta paprastu stiliumi, skaityti nesunku, bet tekste nemažai metaforų, kurios skatina neskubėti, neapsiriboti vien siužeto sekimu. Kūrinys kažkuo primena S. Waugh „Žmogonus“ – galbūt dėl to, jog Žmogonai taip pat nesensta, o dėl savo neįprastumo priversti gyventi atokiau nuo žmonių visuomenės.

2002 m. pagal šią knygą sukurtas filmas.

 

Reklama

S. Waugh „Žmogonai dykrose“

Zmogonai dykroseTai antroji iš penkių knygų apie Žmogonus (kol kas lietuviškai tik dvi dalys ir yra išleistos). Ją Sylvia Waugh pradeda šiais W.B. Yeats žodžiais:

Tad patiesiu savąsias svajas po kojom tavosiom.

Ženk atsargiai, nes žengi juk per mano svajas.

Žmogonai, gyvos skudurinės lėlės, tikrai gali pasirodyti lyg nužengę iš svajų. Tai daro juos pažeidžiamus, todėl su išoriniu pasauliu jie kontaktuoja labai atsargiai ir tik tiek, kiek būtina.

Pirmoje knygoje daugiau dėmesio buvo skirta Žmogonų tarpusavio santykiams, asmenybėms atskleisti, o antrojoje gilinamasi į jų konfliktą su išoriniu pasauliu, svarstoma, kas yra normalu, o kas – ne, ar gali labai skirtingos būtybės draugauti, net mylėti viena kitą. Galbūt dideli skirtumai yra neperžengiama kliūtis draugystei? Ne veltui knygoje nuskamba tokie Žmogono sero Magnuso žodžiai, skirti žmogui: Tu šiems namams nepriklausai. Ir tau, ir mums būtų daug geriau, jeigu sugrįžtum į savo paties pasaulį ir leistum mums toliau gyventi savajame.

Antroje knygoje ramų Žmogonų gyvenimą sudrumsčia žinia, kad jų namus Broklehersto alėjoje ketinama nugriauti ir toje vietoje nutiesti greitkelį. Susidūrimas su pasauliu tampa neišvengiamas ir kiekvienas veikėjas tai išgyvena savaip. Ne vienas iš jų net patiria tam tikrą psichologinę transformaciją. Seras Magnusas tampa judresnis ir nebeapsiriboja vien savo kambariu. Pilbymos širdyje ima skleistis romantiški jausmai, dėl jų pirmą kartą istorijoje skudurinė lėlė pravirksta tikromis ašaromis. Subis apsivelka kitokios spalvos rūbus, ima labiau priimti save tokį, koks yra (o yra jis išskirtinis – vienintelis žydros spalvos), ir džiaugtis gyvenimu: Bėgdamas namo jis girdėjo šurmulį prie laužų. Matė aukštyn šaunančias raketas, išsiskleidžiančias ore nuostabiomis žiburių puokštėmis. Džiugi naktis. Skleidžianti palaimą. Net ir žydrai skudurinei lėlei. Skaitant nejučia pagalvoji, kad jei susidūrimas su dideliais sunkumais pakeičia lėlių mąstyseną, tai tą patį gali padaryti ir žmonėms (juk Žmogonų vidinio pasaulio dėsniai nesiskiria nuo mūsiškių), gali suteikti tokios patirties, kurios niekaip kitaip neįgysi.

Angliškas knygos pavadinimas skamba taip: “Mennyms in the Wilderness”. Lietuviškai jis gražiai išverstas „Žmogonai dykrose“ (vertė Viltaras Alksnėnas). Man rodos, žodis „dykros“ čia labai tinka.

Kiekvienas skyrius prasideda Linos Dūdaitės iliustracija, kuri yra tartum užuomina į tuoj įvyksiančius siužeto posūkius. Piešinėliai gražūs, pagyvina knygą.

Nors „Žmogonų“ pentalogija priskiriama vaikų ir paauglių literatūrai, joje įdomių dalykų gali atrasti ir suaugusieji. Ypač tie, kurie yra pasiilgę mielo, jaukaus ir originalaus pasakojimo.

S. Waugh „Žmogonai“

Zmogonai

Sylvios Waugh pirmoji knyga „Žmogonai“ (“The Mennyms”) pasirodė 1993 m. ir iškart sulaukė pripažinimo – rašytoja laimėjo laikraščio “The Guardian” vaikų literatūros premiją. Per kitus trejus metus S. Waugh parašė dar keturias knygos dalis: “Mennyms in the Wilderness”, “Mennyms Under Siege”, “Mennyms Alone” ir “Mennyms Alive”. Jos buvo išverstos į septyniolika pasaulio kalbų (lietuviškai kol kas pasirodė tik pirmos dvi pentalogijos dalys).

Žmogonai – tai gyvų skudurinių lėlių šeima. Jie mąsto, jaučia kaip žmonės, bet yra padaryti iš audeklo ir vatos, nevalgo, negeria, nesensta. Lėlės gyvena didžiuliame name atsiskyrusios nuo išorinio pasaulio, nes ten jaučiasi svetimos. Jos įpratusios mėgdžioti žmones (apsimeta, kad pietauja, švenčia gimtadienius, skalbia), todėl knygoje dažnai iškyla klausimas, kur yra riba tarp išmonės ir tikrovės. Šeimos senolis Magnusas kartą pasako: „Mes apsimetame, jog gyvename, ir gyvename tam, kad apsimestume“.

Labai įdomūs Žmogonų psichologiniai portretai (galima atpažinti tam tikrus žmonių tipus), tarpusavio santykiai, ypač tarp skirtingų kartų.

Pateikiu kūrinio ištrauką, kurioje paauglys Subis, netekęs vilties surasti pradingusią seserį, kreipiasi į Dievą:

„Nežinau, kas sukūrė mąstančiąją mano esybės dalį. Nežinau, kas iš tikrųjų esu. Man niekad nepatinka apsimetinėti. Negaliu netgi apsimesti, jog tu dabar manęs klausaisi. Tačiau patikėsiu be įrodymų. Nors turiu pasakyti, jog išties smarkiai abejoju. Nežinau, ar aš tikrai tavim tikiu, ir, dar blogiau, tu greičiausiai netiki manimi. Bet man reikia pagalbos ir neturiu daugiau į ką kreiptis. Tikri žmonės, kurie čia ateina, sako jaučią širdy tikėjimą. Prašau, jeigu tu girdi skudurinę lėlę žydru veidu, tegul jų visų tikėjimas bus tau atpildas už pagalbą man. Aš turiu surasti savo seserį, antraip mama pimoji iš mūsų visų mirs. Dieve brangus, aš netgi nežinau, ką tai reiškia!“

Išsamų Loretos Jakonytės straipsnį apie Žmogonus galima paskaityti čia.